„Naktinis sargybinis“ analizė

Vytauto Didžiojo Universitetas

Dailės namų darbas

Carl‘o Kronberger‘io kūrinio

“Naktinis sargybinis„ analizė

Darbą atliko:

Dovilė Šukytė PMDI-2, PD040038

Kaunas 2005
Šiame darbe pateikiama XIX a. dailininko Carl’o Kronberger’io (1841 – 1921
m.) kūrinio „Naktinis sargybinis“ analizė.
Paveikslas eksponuojamas M. Žilinsko dailės galerijoje 2 aukšto XII salėje.

XII salėje ir fojė eksponuojami praėjusio šimtmečio kūriniai supažindina su
XIX amžiaus europos daile. XIX amžius – sudėtingas laikas. Tai naujų
ekonominių – politinių sistemų ir meninių – statistinių perversmų epocha.
Pirmoji didelė XIX amžiaus srovė – romantizmas.
Šioje salėje eksponuojamas garsaus ankstyvojo vokiečių romantizmo
dailininko K. Blecheno (1789 – 1840 m.) darbas „Pilies kiemas“, kuriame
matomi romantikų megti gotikinių kkatedrų, griūvėsių motyvai, apgaubti
ilgesingos ir melancholiškos vakaro nuotaikos. Ypatingą dėmėsį romantikų
pasaulėžiūroje užima ir gamta. H. Bendelio (1814 – 1853 m.) – šveicarų
kilmės dailininko, dirbusio Vokietijoje, kūrinys „Peizažas su figūromis“
sukurtas dar naudojantis idealistio peizažo principais, tačiau akivaizdu,
kad autoriui gamta jau įkūnija romantizuotą taikų pasaulį, kurio ilgėtis
ėmė intencivios urbanizacijos išvargintas XIX amžiaus žmogus. Nemažiau
meninkus domino ir žmogaus dvasios sudėtingumas: pastangų gilintis į
žmogaus sielą pavyzdžiai ekspozicijoje – romantiniai italo C. de Paris
(1800 – 1861 m.) ir lenkų dailininko J. K. Kaniewskio (1805 – 1867 m.)
portretai bei vokiečio H. Thoma (1839 – 1924 m.) žanrinė kompozicija. Tuo
tarpu vokiečio Phh. Aronso (1821 – 1902 m.) „Grafienės M. Tiškevičienės
portretas“, rusų dailininko I. Makarovo (1822 – 1897 m.) „Berniukas“
išryškina neretą tandenciją romantinio stiliaus bruožus jungti su saloninės
tapybos stilistika.
Apie 1830 m. Vokietijoje ir Austrijoje susiformavo savitas stilistinis
reiškinys – bydermėjeris, atsigręžęs į kasdienišką paprasto žmogaus
pasaulį. Ankstyvąjį bydermėjerį reprezentuojantys XII salės darbai –
nežinomo vo

okiečių dailininko „Miesto vaizdas“ ir vengrų kilmės, Austrijoje
kūrusio meninko E. Wirostenko „Pagyvenusios moters portretas“. O štai C.
Bublitzo(1866 – 1933 m.), C. Kronbergerio (1841 – 1921 m.), R. S.
Zimmermanno (1815 – 1893 m.) paveikslų aplinka ir veikėjai jau tipiški
bydermėjeriui – keisti, truputi juokingi personažai, gyveną savo jaukiame
ir nesudėtingame namų interjerų, senų gatvelių pasaulyje. Rusų tapytojo v.
Makovskio (1846 – 1920 m.) ir iš dalies lenko S. Grocholskio (1858 – 1932
m.) darbai demonstruoja šios srovės populiarumą kitose šalyse iki amžiaus
pabaigos, o jo sąsajos su istoriniais stiliais išryškėja įspūdingoje
vokiečių dailininko P. Weimaro (1855 – 1890 m.) drobėje „Pokalbis“ – senųjų
olandų žanrinių scenų pavyzdžiu nutapytas paveikslas žavi savo ramybe,
tapybos kultūra ir poetiška bei momentalia nuotaika.
XIX amžiui būdingas stilistinis eklektizmas nulėmė, kad ir šioje salėje
greta naują meninį mastymą atspindinčių darbų kabo tradiciniai žanro ir
plastikos prasme paveikslai: prancūzų akademisto L. E. Watelet (1780 – 1866
m.), A. Defaux (11826 – 1900 m.) peizažai, vokiečių E. Merten (1847 – ? m.)
ir F. Wagnerio (1819 – 1881 m.) natiurmortai, prancūzo L. G. E. Isabey
(1803 – 1886 m.) ir anglo B. Riviere’os tapybinės kompozicijos.
Toliau eksponuojami realizmo atstovų darbai. Domimasi objaktyvia realybės
fiksacija ir socialinėmis problemomis. Vokiečių C. Moserio (1819 – 1882
m.), F. Grebe’s (1850 – ? m.) pezažai, lenkų dailininko W. Gersono (1831 –
1901 m.), J.Monie (1842 – 1897) ir kitų paveikslai.
Realistinės tendencijos ilgainiui susipynė su naujosiomis XIX amžiaus ir XX
amžiaus srovėmis – impresionizmu, simbolizmu, ekspresionizmu – dramatiškos
nuotaikos C. J. E. Liudwigo (1839 – 1901 m.) „Ežeras kalnuose“.
Su impresionizmu siejamo dailininko J. B. C. Corot (1798 – 1875 m.)
„Pezaže“- perteikiama poetiška gamtos vi
izija. Taip pat įprasta jį sieti ir
su Borbizono peizažo mokykla. Vieno jo atstovo – J. Dupre (1811 – 1889 m.)
darbas taip pat kabo šioje salėje.[1]

Analizuojamas paveikslas priklauso bydermėjeriui. Šis stilius nėra taip
plačiai žinomas kaip pvz. Renesansas, realizmas ar kt. Jis kiatip dar
vadinamas bydermejeriu arba bydermajeriu. Iš pradžių – geraširdžio
miesčionio apibūdinimas. Žodis sudarytas iš dviejų „Fliegende Blatter“
veikėjų pavardžių – Biedermano ir Bummelmaierio; kitados tai buvo
pseudonimas, kuriuo L. Eichrotas ir A. Kussmaulis 1855 – 57 publikavo savo
eilėraščius. XIX a. pab. – XX a. pr. bydermejeriu imta vadinti gyvenimo
stilių, viešpatavusį Vokietijoje ir Austrijoje nuo 1815 Vienos kongreso iki
buražuazinės – demokratinės 1848 revoliucijos. Ši sąvoka veikiau nusako
visuomenės dvasinę būseną nei dailės stilių. Vienas bydermejerio požymių
yra miesčioniškai jaukus, nors ir kuklus gyvenimo būdas, itin išryškėjantis
buities kultūroje. Pažymėtini nepriekaištingo rankų darbo, gerų medžiagų
baldai, mielas, jaukus interjeras, nevartojimas ornamentų. Impulsų teikė
XVIII a. pab. Anglijos buržuazinis menas.
Svarbu paminėti, kad bydermėjerio stiliaus baldai yra labiau žinomi, nei
paveikslai. Tačiau tapyba taip pat buvo klestanti daugelyje vietų, tokių
kaip Miunchenas, Drezdenas, Berlynas ir Hamburgas. Hamburge yra geriausi ir
svarbiausi šio laikotarpio Hamburgo dailininkų (pvz. Erwin Speckter, Julius
Oldach, Friedrich Nasmann. Christian Morgenstern ir kt.) darbai. Jie
eksponuojami muziejuje, kurio buvęs direktorius Alped Kichtwork daug
prisidėjo prie šių darbų įsigyjimo.
Tapyboje tapo įprasta kopijuoti gamtą. Pezažai nors ir nuotaikingi ir
jasumingi, tačiau nelabai ir smulkūs tisklūs. Portretuose vyrauja
buržuazinis realizmas. Populiaru vaizduoti ramų š

šeimos gyvenimą vykstantį
namų svetainėse, kurios buvo tarsi prieglobstis nuo skaudaus realizmo.
Bydermėjerio laikotarpiu bene labiausiai būdinga žanrinė tapyba.
Bydermėjeris neaplenkė ir muzikos. Šiuo laikotarpiu kūrė tokie muzikos
grandai kaip Bethovenas ir Šubertas.
Stiliaus pabaiga laikoma 1848 m. įvykęs Pramonės perversmas, kad žmonės
įgyjo daugiau laisvių ir jų gyvenimas nebebuvo toks uždaras. Prasidėjo
romantizmo laikotarpis, atnešęs didelias permainas.

Paveikslas „Naktinis sargas“ priklauso vaizduojamosios dailės šakai. Tai
molbertinės tapybos, buitinio žanro kūrinys, nutapytas aliejiniais dažais
ant medžio lentos. Vertikaliai pailginto formato paveikslas įrėmintas
rusvai auksinio atspalvio rėmuose, kurie yra gana platūs ir papuošti gražia
apdaila.

Kūrinyje vaiazduojamas vyresnio amžiaus kareivis, iš pavadinimo galima
suprasti, kad jis atliekasargybinio pareigas. Jis vilki uniformą: žalią
švarką su raudonais apavais ir pilkai žalsvas kelnes. Taip pat dėvi kepurę.

Sargybinis, regis, gerai atlieka savo pareigą, net seka tai, kas vyksta
namuose. Paveiksle būtent ir pavaizduota tokia scena, kai šaltą žiemos
naktį (sargybio žandai paraudę nuo šalčio) pro skylę namo langinėje
kareivis stebi veiksmą, kuris vyksta viduje. Būtų smagu sužinoti kas ten
dedasi, tačiau tapytojas mums nepanoro to atskleisti. Tačiau iš vyro veido
išraiškos matosi, jog ten vyksta kažkas linksmo.
Nustatyti metų laiką (žiemą) padeda sniegu nuklota gatvė. Sniege matomi
praeivių palikti pėdsakai. Kairėje paveikslo pusėje, netoli langinės su
kareiviu (jis dešinėje paveikslo pusėje) yra to namo durys, virš jų kaba
vainikas su paukščio figura viduje, o šalia jų matosi virvutė, už kurios
patraukus tu

urėtų suskambėti varpas pastato viduje. Šalia laiptų stovi
palikta statinė. Galbūt šiame pastate įsikūrusi aludė ar kažkas panašaus?
Tačiau nėra jokių iškabų tad vargu ar ši prielaida teisinga. Ant laiptų
matomi palikti pėdsakai, vadinasi kažkas įėjo į vidų. galbūt šį žmogų seka
sargybinis? Na, tai tėra spėjimai.
Kareivis ir durys aiškiai matomi, jie apšviesti žibinto, tačiau jo nėra
paveiksle, sudaromas įspūdis, kad jis dega truputi toliau. Tolumoje matosi
gatvelės tąsa, tamsu, tik vienoje vietoje blausiai dega žibintas.

„Naktinis sargybinis“ priklauso atviros kompozicijos kūriniams, nes
elementai dėstomi išcentrinėmis kryptimis, nepabrėžiant svarbiausios
dalies. Todėl vaizdas atrodo neužbaigtas, žiūrovas skaitinamas jį pratęsti
visuomenėje. Tai būdinga XIX amžiaus dailė. Atviroji kompozicija turi net
kelias atmainas pvz. ekspresyvią, dinamišką, asimetrišką, fragmentinę.
Analizuojamas kūrinys priklauso asimetriškai kompozicijai, nes netolygus
meninio vaizdo elementų išdėstymas centrinės ašies atžvilgiu.
Figura komanuojama iš profilio. Matomas pasilenkęs kareivis iš šono. Jis
nutapytas proporcingai, tikroviškai, tarsi būtų laikytasi aukso pjūvio
(„dieviškosios proporcijos“).

FORMA

Paveikslas nutapytas chromatinėmis spalvomis. Jos šiltos, vyrauja rusvi,
pilkšvi, gelsvi atspalviai. Tik kareivio uniforma labiau išsiskiria, mat ji
labiau spalvota, matomos žalai, raudona, oranžinė spalvos.
Spalvos sukuria jaukumo įspūdį, nors nėra labai sodrios. Šviesiausia dalis
prie durų, o ten, kur stovi kareivis – tamsiau (pusšėšėlis), tamsiausia
paveikslo zona – tolumoje matoma, blankiai apšviesta gatvė (šėšėlis). Jei
žibinto ten nebūtų, tai vyrautų tamsios, beveik juodo atspalvio spalvos.
Paveiksle gerai parinktos ir suderintos spalvos, aiškiai perteikiama
naktis, žmogaus figūra ir jos veido mina.
Teptuko darbas eliminuojamas, nebet truputį jo galima įžvelgti žmogaus
veide.
Matomi savi ir krentantys namų bei žmogaus šėšėliai, taip aiškiai sukuriama
trimatė erdvė dvimatėje plokštumoje.Taigi linijinės perspektyvos pagalba
sukuriama gylio iliuzija.Tolumoje ogjektai mažėja t.y. gatvelė siaurėja.

Analizuojant kūrinį nepakanka vien dailės teorijos žinių, reikia pasitelkti
ir istoriją. Svarbu sužinoti daugiau apie autorių, tai padeda paveiksle
pamatyti ką nors naujo, ko anksčiau nematėme.

Carl’as Kronberger’is gimė 1841 metais Freistadte, Austrijoje. Jis karsu su
Dyke, Anschutz ir Hiltensperger buvo priimtas į Miuncheno akademiją, kur
tobulino savo gebėjimus tapyti žmonių figuras ir pradėjo specializuotis
portreto ir stiliaus piešime. Jis buvo žinomas, kaip tapytojas piešiantis
portretus, dažniausiai vaizdavo Tyrolean’o džentelmeną. Tačiau jis taip pat
nutapė nemažai žanrinės tapybos darbų. Šie mažyčiai darbai meninkui leido
parodyti savo didžiulį talentą. Net gi dabar jo darbų trokšta meno
kolekcininkai.
Per savo gyvenimą Kronberger’is eksponavo daugybę darbų ivairiuose Europos
parodose. Pelnė apdavanojimus Vienoje (1873 m.) ir Miunchene (1901). Tarp
jo eksponuotų darbų buvo: „Teismo procedūra“ („Law Proceedings“, 1873),
„Paskutinė valia“ („Last will“ , 1875), „Krikštynose“ („At the Baptismal
Feast“, 1876), „Teta ateina“ („Aunt is coming“, 1876), „Vagystė išaiškinta
per vėlai“ („Theft Discovered too Late“, 1880), „Lėlės belaukiant“(
„Waiting for Doll“, 1876), „Numečiau“ („I Dropped it“).

Carl‘o Kronberger‘io darbas „Nakties sargybinis“ nėra vienintelis tokio
pobūdžio jo kūrinys. Radau net du panašius šio dailininko kūrinius:

[pic] [pic]

“I Dropped it” “Numečiau” “Waiting for

the Doll” “Lėlės belaukiant”

Pirmas paveikslas nepaprastai panašus į mano analizuojamą darbą. Galimas
daiktas, kad Kronberger‘is tapė paveikslų seriją su panašia tematika.

Kodėl pasirinkau šį kūrinį? Atsakyti nėra lengva. Nuėjusi į Mykolo Žilinsko
galeriją išvydau įvairiausiųpaveikslų. Buvo daug portretų, peizažų,
natiūrmortų, istorinio žanro darbų, visi jie savaip įdomūs ir išskirtini,
galiausiai apėjusi ir apžiūrėjusi juos pajutau, kad norėtųsi kažko
išskirtesnio ir pamačiau „Nakties sargybinį“. Pirma jis patraukė savo
jaukumu. Žiemos naktis, kai šviečia žibintai sukuria ypatingą nuotaiką.
Šnipinėjanti, raudonžandė žmogysta taip pat atkreipė dėmesį. Tai komiška
situacija, kurią mėgo vaizduoti bydermėjerininkai. Nusprendžiau analizuoti
šį paveikslą.
Kūrinio mantmenys nėra dideli, jo platūs rėmai dar labiau pabrėžia jo
mažumą, Pasijunti tarsi pats būtum toje gatvelėje, tarsi tavo pėdsakai būtų
įsispaudę sniege. Manau, kūrinio pajutimas svarbus vertinant, renkantis
kūrinį. Nors apie bydermėjerį nebuvau anksčiau girdėjusi pažvelgusi jo
kūrinius pamačiau jų ypatybes. Juose vaizduojami paprasti žmonės, paprastas
jų gyvenimas, nėra nieko perdėto, nieko nereikalingo. Būtent toks yra
Carl`o Kronberger`io darbas – giliai įsirėžiantis į atmintį.

Naudota literatūra:

1. Dailės žodynas. Vilnius:Dailės akademijos leidykla, 1999.

2. Universalus meno žodynas. H. Bernhard, G. Bodmer, M. Bogner ir kt.

„Šviesa“, 1889.

3. Kaip piešti ir tapyti. Brian Bagnall. 1996.

4. The Oxford dictionary of Art. Chilvers I., Osborne H., Farr D. Oxford

University Press, New York, 1994.

5. XIX amžiaus menas. Tuffelli N. Gamta, 2000.

6. Stiliai, judėjimai ir kryptys. Dempsey A. Presvika, 2004.

7. http://classicalmusic.about.com

8. http://www.hamburger-kunsthalle.de

9. http://www.britannica.com

10. http://www.findarticles.com

11. http://www.roland-collection.com

12. http://en.wikipedia.org

13. www.rehsgalleries.com

14. http://www.internationalauctioneers.com

———————–
[1] Anotacija, kabanti prie M. Žilinsko galerijos XII salės.

Leave a Comment