MINIMALIZMAS
Minimaliojo meno ištakas galima aptikti ankstyvojo revoliucijos laikotarpio rusų menininkų konstruktyvistų eksperimentuose, o dar tiksliau – Malevičiaus suprematizme. 6-ajame ir 7-ajame dešimtmetyje šiuos eksperimentus vėl pratęsė Robertas Raushenbergas bei Adas Reinhardtas; Europoje tai tęsė Yves’as Kleinas, Piero Manzoni. Kiti tapytojai ,pasirinkę minimalias ar beveik minimalias išraiškos priemones buvo Robertas Rymanas, Agnes Martin. JAV menininkai, gilinęsi daugiausia į trimatę, o ne į dvimatę erdvę, padėjo minimalizmui tapti pagrindiniu ir įtakingiausiu naujojo meno reiškiniu. Tam tikrą pereinamąjį laikotarpį, kai dar jaučiamas ryšys su Davidu Smithu, bet jau pasirodė ir minimalizmo apraiškų, žymi Richardo Serra darbai. Serra lauko skulptūros, o ypač triukšmingai pagarsėjusi Išlinkusi arka (1989), tapo ginčų objektu, mat visuomenė tokiose skulptūrose įžvelgė grėsmę… Bet pagrindinės Amerikos minimalizmo kilmės linijos reikia ieškoti kitur (kadangi Serra darbuose aptinkama ekspresionizmo elementų, kurie minimalizmui nelabai būdingi). Skulptoriumi tapęs architektas Tony Smithas – bene pirmasis bus prisidėjęs prie minimalizmo suklestėjimo. Supaprastintai jo skulptūros buvo apibūdinamos kaip ,,vienalyčio GESTAL” pavyzdžiai, kuriuos imta laikyti būdingais minimaliojo meno kūriniais. Daugelis jo skulptūrų sudarytos iš draugėn sujungtų kubinių dėžių, kartais paįvairuojama, pridedant kitokių ketursienių figūrų. Akivaizdu, kad tokiame darbe esama stipraus konceptualiojo ir minimaliojo meno pradmens. Skulptūra egzistavo, kaip idėja – vien popieriuje užrašytuose matmenyse, kol menininko pasamdytas gamintojas suteikė jai materialią formą pagal nurodytus duomenis. Dailininkas minimalistas iš tiesų nenori savęs išreikšti, nenori ir senuoju būdu išreikšti kokią nors prasmę. Pavyzdžiui Tony Smithas pateikdavo dalinį visos įsivaizduojamos erdvės sutvarkymo modelį, žiūrovo ar žiūrovės vaizduotei palikdamas užpildyti visą erdvę. Kita minimaliojo meno atmaina remiasi ne vienodų objektų išdėliojimu erdvėje, bet tos pačios erdvės pakeitimu. Vienas geriausiai žinomų tokių pavyzdžių yra prancūzo Danielo Bureno darbai; įv. Rikiuodamas dryžius, jis pabrėžia kambario ar kelių kambarių ypatybes arba pakeičia žiūrovo suvokimą.
Kartais minimalusis menas nebūna toks griežtas, gal būt ir toks naivus. Pavyzdžiui, Danas Flavinas darbams naudoja pailgas fluorescencines lempas – tai turbūt ir yra tas taškas, kur susitinka minimalizmas ir kinetinis menas. Paėmus Flavino darbus kaip išeities tašką, galima apžvelgti keletą krypčių. Viena jų – tai Kalifornijos dailininkai, vadinamoji Šviesos ir erdvės grupė; jos narys, be kitų, Larry Bellas, daręs stiklinius kubus ir didesnes skulptūras iš dengto stiklo lakštų, sudėtų stačiais kampais. Stiklas buvo padengtas Kalifornijos kosminės pramonės pagamintu produktu. Specialiai apdorotas stiklas atspindi žiūrovą, per jį taip pat matosi, ir kas yra už jo – taip realybė atskleidžiama ar paslepiama pačiais netikėčiausiais būdais. Kiti tos pačios grupės menininkai – Robertas Irwinas, Ericas Orras. Vienas ambicingiausių šio žanro šio žanro menininkų yra James Turrel, labiausiai išgarsėjęs tebesitęsiančiu projektu Rodeno krateris – kasinėjamas užgesęs Sedonos krateris Arizonos dykumoje ir keičiamas jo pavidalas. Turrelio tikslas yra sukurti gerai žinomais optiniais reiškiniais paremtų situacijų seką ir suteikti žiūrovui pusiau mistinės patirties.Richard Serra Dia of Richard & Dan Flavin New uses for Flourescent light Torqued Ellipses 1997 New York
parengė xxxxxxxxxxxxxxxx