Lietuviu liaudies ornamentai.

Audiniai
XIX-XX a.pr. audėjos iš plonai suverptų lininių verpalų audė drobę, iš kurios siuvo kasdieninius drabužius – marškinius, prijuostes, kelnes. Žieminiams drabužiams vartojo milą, išaustą iš storai suverptų verpalų. Iš tokių pat verpalų moterys nešiojo dideles su kutais languotas skaras. Visi šie audiniai austi dvinytiškai. Raštuotieji audiniai austi dimine ir servetine technika, retkarčiais ir rinktine. Servetiniu būdu vartojama 8, 10, 12, 16 nyčių. Raštą sudaro geometriniai langeliai bei išilginiai ir skersiniai stulpeliai. Taip buvo audžiami rankšluosčiai, staltieses, dažniausiai iš balintų ir nebalintų lininių verpalų. Šis audimo būūdas plačiausiai buvo paplitęs XIX a. Diminiai audiniai austi XIX a. pab. – XX a. pr. Jų raštą sudaro stačiakampiai langeliai. Taip buvo audžiamos lovatiesės, staltiesės, rankšluosčiai. Neretai audinių galuose būdavo įaudžiamas raudonų žičkų ruoželis

Juostos buvo audžiamos iš vilnonių ir lininių siūlų. Iš pradžių vilnas audėjos dažydavo natūraliais augaliniais ir kitokiais dažais, vėliau – fabrikiniais. Juostų dydį apsprendė jų paskirtis ir techninės audimo galimybės. Jų plotis ir ilgis įvairus. Galai dažnai būdavo užbaigiami puošniais margaspalviais kutais. Juostų ornamentas yra palyginti paprastas, neesudėtingas. Didelę praktinę reikšmę turėjo pintinės juostos, kurios buvo pinamos iš kelių ryškių spalvų vilnonių siūlų. Jomis moterys pasirišdavo ilgus sijonus, kojines, suvarstydavo liemenes. Be pintinių juostų dar yra vytinės, austinės. Siauromis vytinėmis juostomis susijuosdavo vyrai, jos buvo naudojamos lauknešėliams pa

asirišti. Be to, juostos turi didelę apeiginę reikšmę.
Baldai
Krakių apyl. gyventojų buityje paplitę šie baldai: lovos, spintos, kėdės, stalai, anksčiau – rankšluostinės, skrynios, mediniai lopšiai ir kt. Senųjų baldų puošyba negausi. Vyrauja kiaurapjūvio technika atlikti ar polichromija tapyti ornamentai. Nudažyti geltona, ruda, juoda, melsvai žalsva spalva. Labai puošnios skrynios, spintos ir rankšluostinės. Skrynių vid. ilgis 88 – 130, plotis 53 – 73, aukštis 50 – 67 cm. Priekis, galai ir antvožas tapyti augaliniu ornamentu, ypač tulpės motyvu, šonai apkaustyi metaliniais apkaustais. XIX a. pr. paplito vienadurės tapytos spintos maistui laikyti. Jų priekinė dalis tapyta stilizuotu augaliniu ornamentu, kuris dažniausiai susideda iš dviejų grupių. Rankšluostinės buvo ornamentuojamos kontūrinio raižymo ir kiaurapjūvio technika. Jų aukštis 49, plotis 42 – 43, storis 10 cm.
Respublikos muziejuose iš buv. kolūkio teritorijos yra įvairių baldų ir fotonegatyvų: Pakabinamas veidrodis, padarytas apie 1800 m rėėmai papuošti raižymo technika, gėlių žiedų ir lapų motyvais. Stiklas išdilęs ir išilgai suskilęs. Veidrodžio dydis 85×76 cm. Meistras nežinomas. Medinė kėdė. Prieknės kojos profiliuotos, dugnas papuoštas simetriškai išdėstytomis apvaliomis skylutėmis, atlošo viršus išpjaustinėtas. Dydis 97×40 cm. Kabykla drabužiams pakabinti. Padaryta iš pailgos lentelės su viršuje prikaltu ornamentu. Šone geležinis kabliukas. Nudažyta juodai.
Laikrodis sieninis, su švytuokle ir pasvarais, mediniuose rėmuose. Skardoje iškaltas žemdirbystės vaizdelis: artojas su arkliu, tolumoj – sodyba, žemiau – sėjėjas ir į medį atremti grėblys bei dalgis, visur papuošta vynuogių šakelėmis. Aukštis 33
3, plotis 28, skersmuo 12.5 cm. Senoviškas sieninis laikrodis, dydis 12 x 30 cm. Romeniškais skaitmenimis, puoštas spalvotomis.
Prieverpstė – verpiamojo ratelio lentelė, prie kurios pririšamas vilnų ar linų kuodelis. Sudarytas daugiausia iš dviejų tarpusavyje sujungtų apskritimų. Vienos prieverpstės labai paprastos ir nepasižymi puošybinių elementų gausumu (13 pav.), kitos – labai puošnios (3, 16 pav.). Gausūs ir įvairūs raštai glaudžiai susieti su prievepsčių formomis. Jie būna išpjaustinėti kontūrine – linijine, reljefine – gilumine technika. Puošiant didesnis dėmesys buvo skiriamas prieverpstės išorinei pusei, tuo tarpu vidinė išpjaustinėta kukliau, ar visai nepagražinta. Puošyboje dominuoja saulės motyvai, bet būna ir augmenijos (9 pav.). Saulės motyvai dažniausiai jugiami po 2, ypač tose prieverpstėse, kurios turi dviejų sujungtų apskritimų formą.

Rankšluostinė. Ją sudaro velenėlis, ant kurio pakabinamas rankšluostis, įstatytas tarp 2 šoninių lentelių, sujungtų viršuje raštuotomis lentelėmis. Daugiausia buvo puošiama priešakinė rankšluosčio lentelė, o šoninės įvairiai profiliuojamos ir puošiamos negausiai. Puošyboje vartoti kontūriniai – giluminiai ir kiaurapjūviai raštai, išmarginti įvairiais geometriniais motyvais.
Skrynia, keturkampė ar kitokios formos dėžė drabužiams laikyti. Buvo daromos iš nestoresnių kaip 2,5 cm ir įvairaus pločio eglinių, pušinių, drebulinių ir kt. lentų. Kampai ir briaunos sutvirtinami ir papuošiami metaliniais apkaustais. Neretai viena ar keliomis metalinėmis juostomis yra apjuostos skrynios viršutinė ir galinė plokštumos. Aplink užraktą įtaisoma įvairiai iškarpyta metalinė plokštė, o galuose įtvirtinamos metalinės rankenos. Dažnai skrynios neturi pakojų ir į žemę re

emiasi visu savo dugnu. Antvožas (dangtis) yra lygus, užleidžiamas keletą cm į priekį ir galus. Skrynios puošyboje svarbiausią vietą užima augalinis motyvas – gėlė su žiedais ir lapais. Ornamentas priešakinėje skrynios plokštumoje gali būti išdėstytas į dvi arba tris grupeles. Pirmuoju atveju sudaro dvi simetriškai abiejose pusėse išdėstytos plikos, be lapų šakutės, pasibaigiančios žiedu. Antruoju atveju ornamentas priekinėje skrynios plokštumoje išdėstytas į 3 atskiras grupeles. Vidurinioji plokštumos dalis turi turtingesnį už šonines ornamentą. Tai iš taurės vidurio išvesti keli lapuoti su žiedais stiebai, išdėstyti simetriškai. Dažnai buvo ornamentuojamas ir skrynios antvožas bei galai
KULTUVĖ, medinė lentelė su kotu skalbiniams vėtyti. Sudaryta iš pleišto formos lentelės ir koto (rankenos). Lentelė būna išlenkta, prie koto siaurėjanti ir storėjanti. Kad skalbėjai kultuvė neišsprūstų iš rankų, padarydavo ją su pakrypusiu kotu. Lentelės viršutinė dalis buvo puošiama geometriniu raštu, atliekamu kontūrinio įpjovimo linijomis. Kotas nebuvo dekoruojamas. Kultuvę darydavo iš gluosnio, ievos. Šiaulių „Aušros” muziejuje yra saugomos kelios medinės meniškos kultuvės: 1. Kultuvė 35x10x5,5 cm dydžio, priekis išpjaustinėtas geometriniu ornamentu, viduryje išpjautas dvigubas apskritimėlis, o jame septynlapė gėlė. 2. Plokščios dalies priekis išpjaustinėtas, krašteliai dantyti, viduryje du apskritimai, kuriuose išpjaustytos šešiakampės gėlės. Dirbinio dydis 37×10,5×5 cm. 3. Ornamenuota kultuvė, kurioje išpjaustinėtas apskritimas, o jo viduryje vaza su kryželiu viršuje. Virš apskritimo yra trys kryželiai, šone už
žrašas „P.I.O”. Dydis 36x11x6 cm. 4. Lopetelės formos medinė kultuvė, be ornamentų. Dydis 38,5×8,5×3 cm.
Lietuvių ornamento pagrindai
Tarp teoretinių mokslų apie meną ornamentas užima visai atskirą ir savarankišką sritį, todėl į šio veikalo, kuris nagrinėja lietuvių liaudies meno bendruosius bruožus jis neįeina. Gvildenti ornamento kilme, sekti jo plėtojimąsi, jo savitumus ir svetimas įtakas bei priemaišus, reikštų – rašyti visai atskira veikalą. Bet kadangi mes turėsime su ornamentu susidurti beveik kiekvienoje mūsų liaudies meno srity – ar tai bus architekūra, skulptūra ar tapyba, – kaipo vyraujančiu jų papuošimo elementu, – tai išvengti kartais nereikalingiems pasikartojimams paliesime jį čia skyrium. Padarysime tatai nesigilindami į įvairiausias ornamento problemas, o pasitenkindami tiktai jo pagrindinių ir charekteringiausių elementų bei
Kaip bendrojoj meno istorijoj, taip ir mūsų liaudies mene ornamentas užima vieną iš žymesnių vietų . Jis yra ir vienas iš pirmiausių ir pirmykščių elementų, kuriais žmogus išreiškė savo grožio pajautimą. Gimė ornamentas kartu su atsiradimu būtiniausių žmogaus gyvenimo pabūklų; tų praktiškų pabūklų, kuriais kovota už kiekvienos dienos būvį – pirmuose akmens, kaulo kirviuose, pirmuose molio induose. Žmogus taip sunkiai juos gamindamas, o vėliau tiek daug žygių su jų pagalba atlikdamas, negalėjo į juos žiūrėti vien tiktai „praktiška“ akimi, negalėjo nemylėti jų ir neduoti jiems kartais stebuklingos reikšmės. O norėdamas tuos savo jausmus išreikšti, žmogus tų pabūklų paviršiaus plokštumas išrašydavo primityviškiausiais raštais – pirmomis proto prošvaistėmis. Toks ornamentas vaidina be galo didelį vaidmenį meno istorijoje. Ir norintiems mūsų liaudies meną giliau bei nuodugniau pažinti, jis turi neįkainojamos vertės.
Mes netvirtiname, jog mūsų ornamentas yra vienas iš seniausių Europos tautų tarpe, kad jis neturi elementų, bendru kartais visoms tautoms, tuo ar kitu atžvilgiu surištomis viena su kita, kad jis savo plėtojimosi eigoje nepasidavė tam tikromis įtakoms, tačiau manome, neapsiriksime pasakę, kad nė viena kita tauta, gal išskyrus tik latvius , suomius, neišlaikė iki mūsų dienų tiek daug primityviškiausių elementų, kaip tai matome mūsų ornamente. Ir nežiūrint to, kad vienokioms techninėms priemonėmis jis yra daromas medžio dirbiniuose, kitokiomis molyje, dar kitokiomis audiniuose. Tiesa, nuo to, kaipo gilaus medžiagos supratimo, jis įgavo ne vienokią formą, bet jo pagrindiniai elementai pasiliko tie patys. Įsitikinti tuo galėsime tiktai arčiau ta mūsų ornamentą pažinę ką čia trumpais bruožais ir pasistengsime padaryti.
Geometrinis ornamentas
Primityviškiausias ornamentas, kaip kitų tautų taip ir mūsų, pasireiškė kaipo grynai geometrinis ir pintas. Pirmas susideda iš labai paprastų geometrinių elementų, paimtų tiesios linijos schemomis, kaip antai : vienas į kitą įdėti kampai, tie patys kampai per viršūnes sujungti tiesiąja linija ir vienu ir kitu atveju pas mus paprastai vadinamas – eglutė; tokie patys kampai sudurstyti galuose vadinami dantukais, audiniuose ir medžio drožiniuose bei keramikoje, lentų gi kraštų išpjaustymuose – piūkladančiais. Eglutės motyvą labai dažnai aptinkame mūsų juostuose . kiek jis dabar senas, liudija šis faktas, kad jį matome jau viename Kauno miesto muziejaus akmens įranky, rastum Gaidžių kaime, Zarasų apskr. Rečiau vartojamas kampu persiskirstymas viršūnėmis ir mūsų vadinami langučiai; dar rečiau vartojamas sietelis, o taip pat trikampiai ir kvadratai su diagonalėmis vidury. Iš apvalių linijų, ritmiškai užsukamų, kartais tas pats taškeliais, tai mūsų vadinamoji kriputė; ratelis paprastas ir ratelis su taškais vidury, dažniausiai vienas ratelis ir vienas taškas vidury, arba du rateliai, kurių mažesnis vidury didesnio ir šiame pastarajame taškas; jis dengia daiktų paviršių paskirais išsklaidytais be jokios tvarkos elementais arba surinktais i geometrines kampų, rombų, kvadratų figūras. Pusiauratis arba lankeliai, riestiniai raidės „S“formas, kartais labai komplikuoti; tos rūšies, palyginti retai, vartojamas straiginis arba spiralinis Kaip matome, yra tai vis tiesiųjų ir kreivųjų linijų įvairios ritmiškos kombinacijos.
Pintinis ornamentas
Antrasai – pintas eina po geometrinio. Jis yra vartojamas, palyginti, rečiau, bet yra jau tobulesnis už aną pirmąjį. Jį sudaro keturi pagrindiniai tipai: ritmiškai sudarytos kreivųjų schemos; pamėgdžiojimas audinio gijų pinimusi – audiminis; pamėgdžiojimas už anuos visus kitus. Lietuvių pavadinimai mums žinomi tiktai dviems – virviniam – virvutė ir žaltiniam – pinutė. Virvinis motyvas žalvario gadynėje buvo lietuvių vienas iš mėgiamiausių: visos anų laikų apykaklės rinkės, apyrankės, fibulos ir kiti papuošalai buvo tuo motyvu piešiami.
Kaip geometrinis, taip pintinis ornamentas paprastai sutarta vadinti nevaizduojamu abstraktiniu bei lineariu. Nes jis be pasireiškimo pirmykščio grožio pojūčio nieko nevaizduoja. O jeigu paskiruose jo elementuose, pavyzdžiui, ratlankyje vaizdavimo principą ir galime įžiūrėti, nes ratlankiu skandinavai ir slavai simbolizavo saulę, tai šiandien jis tos simbolines reikšmes nustojo ir tapo tiktai ornamentiniu motyvu.
Iš bendro geometrinio ornamento tenka išskirti šešiakampę žvaigždę apskritime. Yra tai tarptautinis ornamentinis motyvas, bet ne specifinis kurios nors tautos. Kai kurių ornamento tyrinėtojų nuomone, ji turėjo kadaise saulės simbolinę reikšmę. Taip ją suprasdavo ir mūsų liaudis, labai pamėgusį ją visur vaizduoti. Šiandien ji turi tiktai puošimo elemento reikšmę. Ji gana plačiai visur vartojama gal dėl to, kad, palyginti, lengvai padaroma. Dažniausia ją aptinkame mūsų liaudies medžio dirbiniuose, ypač varpstyse ir priešvarpsčiuose.
Tai vis yra tie ornamentai, kuriuos randame ant seniausių lietuvių, prūsų ir kitų tautų materialinės kultūros paminklų – akmens žalvario gadynėj – įvairių dirbinių, taip gausingai randamų mūsų senkapiuose.

Augmeninis ornamentas
Nepaisant to, kad lietuvių tauta nuo seniausių laikų įsikūrė miškuose ir labai galėjo susigyventi su augmenija ir pamėgo ją, ką liudija senovės lietuvių religija, liaudies dainos, vis dėlto vaizduojamam savo mene prie šios rūšies šaltinių jį labai retai tesikreipė arba visai savotiškai juos suprato ir atvaizdavo. Tikrai lietuviškoji augmenijos stilizacija dažniausiai yra tiek savotiškai sugeometrizuota, kad tose formose vienos ar kitos augmenijos motyvo buvimą pasako tikrai liaudies tiems raštams vadinti vartojamieji žodžiai, bet ne pati jų forma. Todėl kai mūsų liaudies mene aptinkame bent kiek reališkesnį augmenijos formų traktavimą, tenka manyti, kad tokie raštai yra be gilesnės praeities tradicijos ir greičiausiai renesanso bei baroko Lietuvoje žydėjimo laikotarpio įtakos vaisius. Ypač tada, kada ta augmenija labai dažnai yra vaizduojama grynai barokinių formų vazelėse, o ne paprastuose mūsų keramikoje įprastos formos induose.
Augmenijos ornamento motyvuose dažniausiai yra vartojamos gėlės. Viena iš tokių žymių gėlių yra taip vadinamoji tulpė, bet greičiausiai tai bus lelija. Ji su vienodu pamėgimu vartojama medžio drožiniuose, keramikoje, geležies dirbiniuose ir audiniuose. Savo pirmykšte forma yra užbaigiamos anuometinės spilkos, sagčiai bei fibulos. Ypač charekteringas yra tuo atžvilgiu juostos sagtis, atrastas Laukišky, Lydos apskr., formoje rozetės iš šešių lapelių, galuose užbaigiamų tulpėmis. Su mažomis atmainomis toji tulpė ir šiandien yra vartojama medžio drožiniuose, geležies dirbiniuose, skrynių tapyboje. Visai ji pakeitė savo forma audiniuose.
Prie augmenijos ornamento galime priskirti įvairios rozetės, kurių dažniausiai pasitaiko šešių lapelių. Ar ne bus tai šešiakampė žvaigždė, įrašoma paprastai segmentais į apskritimą, tiktai be šio pastarojo.
Gyvūninis ornamentas
Taip apsčiai kur kitur vartojami ornamente gyviai (gyvuliai, žvėrys, paukščiai, žuvys ir kiti) lietuvių liaudies mene pasitaiko gan retai ir, toli gražu, nėra išplėsti į tokias savotiškas formas, kaip kiti ornamento motyvai. Gyvių ornamento vartojimas yra kilęs tolimuose rytuose ir ten išaugo į taip vaidinamąjį „žvėrių stilių“. Jo išplėtimo ribą galima nustatyti beveik su Rusijos vakarų ribomis. Tai buvo jau vaizduojamojo pobūdžio, kartu ir kulto ornamentas. Vienais savo reiškiniais – stilizuotas – ir mūsų krašte jis yra žinomas kaipo senovės kulto liekana, o kitais – realistiniai traktuotas – vien kaipo vaizdinių pastangų vaisius. Stilizuotais gyvių motyvais mūsų ornamente dažniausiai vaizduojamos arklio ir paukščių galvos. Paukštis kartais vartojamas ir visas. Tokį jį atvaizduotą aptinkame langų viršūnių lentų pagražinimuose, kryžiuose, skrynių tapyboje. Ir vienos ir kitos galvos dažniausiai yra vartojamos gyvenamųjų namų ir klėčių stogų užbaigimuose, kuriuos lenkai vadina „szparogi“. Ir šiandien dar liaudies padavimu tos galvos gina pastoges nuo ligų, skurdo, gaisro, apskritai nuo viso pikto. Viena liaudies legenda pasakoja, kad piktos dvasios, lėkdamos pro gyvenamąjį namą, tikrai užsuktų į jį , kad ne tos arklių galvos, ant kurių jos gali tiktai sėsti pailsėti ir lėkti toliau nuo namo iki namo, įeidamos tiktai į tokius iš jų, kur nėra tokių galvų. Arklio galvos motyvais stogų galų puošimą K. Moklovskis išveda iš lietuvių garbinamo arklio, kaipo dievybės – saulės simbolio. Jo nuomone, šis arklio kultas lietuviuose atsirado keliavimo metu ir buvo taip stipriai įleidęs į lietuvių kultą šaknis, jog XVII. amžiaus Insterburgo bažnyčios revizija nustato, kad „lietuviuose prie vyrų kapų statytos arklio pavidalo išpjautos lentos, o prie moteriškų kapų – paukščio pavidalo“. Mums žinomas tiktai vienas atsitikimas – gonkelių viršaus pagražinimo pilnomis arklių figūromis ir vienas, kurio forma primena žmogaus pavidalą.
Arklių galvų stilizacija yra daug tobulesnė už paukščių stilizaciją. Nors šios pastarosios, ypač tapyboje, dažniausiai yra traktuojamos grynai realistiškai.
Žalčių motyvo ornamentas yra vartojamas labai retai ir, kas nuostabu, beveik išimtinai kryžių pagražinime. Tikrai vieną atsitikimą mes žinome, kur langų šoninių lentų galai yra užbaigti žuvų pavidalo ornamentu.
Kaip matome, iš to, kas buvo ankščiau pasakyta, gyvių motyvo ornamentų mūsų liaudies mene yra nedaug ir ypatingu charakteriu nepasižymi.
Dangaus kūnai
Iš dangaus kūnų motyvų mūsų ornamentikoj dažniausiai yra vartojama saulė, mėnulis ir žvaigždės. Vienokiomis formomis jie yra traktuojami architektūroje – stogo užbaigimuos, įeinamosiose namų duryse, klėčių languose – saulė ir mėnulis, kitokiomis geležies dirbiniuose ir dar kitokiomis audiniuose. Kadangi kai kuriose tose liaudies meno srityse jie sudaro dominuojančius, o ne paskirus elementus, tai plačiau apie juos išsitarti mums teks apibūdinant tų sričių dirbinius jų raštų atžvilgiu.
Rodos, neišeidami iš mūsų šiuo klausimu nustatytų ribų, mes čia davėme minimumą apie mūsų ornamento pagrindus, be kurių nėra įmanomas susipažinimas su mūsų liaudies meno bendraisiais bruožais. Kai tas žinias papildysime apibūdinti kiekvieną mūsų liaudies meno atskirą sritį, tai, gal, susidaryt sis maksimumas, leidžiąs pilniau mūsų ornamentą apimti.
Baigdami šias trumpas pastabas, negalime neatkreipti dėmesio į vieną mūsų ornamento charakteringą bruožą : tiek mūsų liaudies skulptūroje frontizmas, tiek ornamento geometrizmas pabrėžia jo primityviškumą, o simetriškumo principas – gilų lietuvių liaudies ritmo pajautimą ir kompozicijos pilnuma.

Leave a Comment