Turinys
Įvadas 2
Komnenų renesansas 3
Paleologų renesansas 3
Meistrai 7
Išvados 7
Literatūros sąrašas 8ĮvadasBizantijos menas – tai istoriškai-regionalinis meno tipas, priskiriamas prie viduramžių meno istorinio tipo. Bizantijos meno bruožai remiasi Graikijos ir Romos bei heleniškųjų Rytų menu. Bysantes – Senovės Graikijos herojaus, jūrų dievo Poseidono sūnaus vardas. Jis įkūrė miestą ir pavadino jį savo vardu. Miestą pagal legendą padėjo įkurti ir sutvirtinti Apolonas ir Poseidonas. Bizantija turėjo itin svarbią geografinę ir istorinę reikšmę. 330 mūsų eros metais Romos imperatorius Konstantinas pernešė savo jau prastai valdomos imperijos sostinę į Bizantiją, pervardinęs ją Konstantinopoliu, kuris tapo Rytų imperijos sostine po skilimo ir egzistavo dar visą tūkstantmetį po Romos žlugimo. Viduramžiais Bizantija buvo vadinama Romanija, buvo laikoma oficialia Romos paveldėtoja, bizantiečiai vadino save romėjais, o kultūrą – romejiškaja (graik. romaios). Imperatorius “romejų basilevsas”, atliko taip pat ir aukščiausiojo šventiko pareigas, kas atsispindėjo oficialiajame Bizantijos mene, skelbiančiame “romejų basilevso” kultą. Bizantijos kultūroje skiriame kelis kulminacinius periodus:v Priešbizantinė kultūra (ankstyvosios krikščionybės laikotarpis) – (I-III m.e.a.)v Ankstyvasis bizantinis periodas, imperatoriaus Justiniono “aukso amžius” (527-565 m.e.), šventos Zofijos bazilikos architektūra, Raveno mozaikos.v Ikonoklazmos periodas (VIII-IX m.e. amžiaus pirmoji pusė)v Makedoniečių atgimimo periodas (867-1056 m.e. metai) v Komnenų dinastijos konservatyvizmo periodas (1081-1185 m.e. metai)v Paleologų Renesanso periodas, antikinių tendencijų bei helenistinių tradicijų atgimimas (1261-1453 m.e. metai)Turime pažymėti, kad mokslininkų tarpe jau įsišaknijo tam tikra Bizantijos meno periodų ir trijų pakilimų schema. Pirmasis “aukso amžius” priskiriamas imperatoriaus Justiniono valdymo laikotarpiui. Antrasis “aukso amžius” truko tris šimtmečius Makedoniečių dinastijos valdymo laikotarpių, tačiau jų veiklą tęsė ir Komnenų dinastijos atstovai. Trečiasis “aukso amžius” laikomas pačiu tobuliausiu Bizantijos istorijoje. Po kryžiuočių sutriuškinimo 1204 metais, konstantinopolio kultūroje prasideda “tamsus” laikotarpis, kuris baigiasi XIII amžiaus pabaigoje atėjus į valdžia Paleologų dinastijai. Paleologų Renesanso laikotarpis tęsėsi visą XIV amžių ir savaime išsikvėpė XV amžiuje kartu su Rytų imperijos žlugimu.Komnenų renesansas
Tyrimai įrodo, kad taip vadinamas Paleologų renesansas prasidėjo dar ilgai prieš įsigalėjant Paleologų dinastijai. Neseniai atrastos 1164 metų Nerezo šventyklos freskos įrodo, kad neohelenistinis judėjimas Bizantijos tapyboje, seniau laikomas Paleologų renesanso pagrindiniu požymiu, atsirado pusantro šimtmečio anksčiau. Komnenų dinastijos užsakytos Nerezo freskos aiškiai parodo ta neohelenistinę iniciatyvą, kuri, galbūt, buvo auksčiausias visų laikų Bizantijos tapybos pasiekimas.Paleologų renesansasPaleologų dinastijos imperatoriai atstatė imperiją, kurios paskutiniai egzistavimo šimtmečiai buvo kupini feodalinių nesantaikų, teritorinių pralaimėjimų bei vis didėjančios turkų invazijos grėsmės. Vėlyvosios Bizantijos kultūrai būdinga bizantiečių eruditų bendravimas su italų kultūros atstovais, kas įtakojo ankstyvojo italų humanizmo formąvimasį, būtent bizantiečiai atvėrė Vakarų humanistams antikinį pasaulį. Paleologų renesanso metu buvo pradėta kurti meno kūriniai persmelkti antikine dvasia. Ėmė dingti griežtas kanoniškumas, stiprėjo emociškumas, atvaizdų psichologiškumas. Atsirado portretinių įvaizdžių jausminė, minkšta veidų ir figūrų modeliacija. Freskose ir mozaikos atsirado peizažo, buities detalės. Iš esmės Paleologų laikų tapyba sudaro vientisą stilių. Susidariusi sostinėje XIII amžiaus pabaigoje, ši kultūra išplinta po visą Rytų krikščionių pasaulį. Besivystydama ji pereina dvi stilistines fazes – labiau tapybišką ir grafiškesnę, priartėjusią prie savotiško klasicizmo. Šias fazes vienija monumentalizmo išgyvendinimas. Stambios, supaprastintos formos tampa trapesnėmis, lengvomis, detalizuotomis. Dekoras nebetenka monumentalumo. Mozaiką po truputį pakeičia freskos, dengiančios visas sienas ir skliautus, slėpdamos jų funkcinę paskirtį. Freskos išdėstomos juostomis viena virš kitos, sudarydamos nesibaigiančius frizus arba dalomos į eilę užbaigtų kompozicijų. Šis dekoratyvus plokštumos išskaidymas ir architektūrinių proporcijų susmulkėjimas suteikia šventyklos interjerui itin intymią nuotaiką. Siužetų, puošiančių sienas, kiekis vis didėja. Šalia įprasto biblinio ciklo atsiranda plačios istorinės scenos iš Marijos jaunystės, Kristaus vaikystės, šventųjų gyvenimo. Ikonografija tampa žymiai sudėtingesnė. Pagrindinis akcentas suteikiamas mišių mistinei esmei, ryšium su kuo atsiranda naujų liturginių kompozicijų eilė. Tai lemia Komnenų epochos kompozicijų vienybės ir monumentalizmo išnykimą. Žiūrint į Paleologų laikotarpio šventyklos sienų tapybą, galime teigti, jog ji išsiskaido i aibę smulkių ikonų, todėl nėra atsiktinumas, kad Paleologų epochos tapyboje vyrauja ikonografija, kuri palaipsniui vystosi iliuzionistinio paveikslo link. Ikonose, freskose, miniatiūrose atsiranda judesys: rūbai plėvesuoja, atsiranda gestikuliavimas, žmogaus figūra ir architektūriniai peizažai susilieja į vieningąvisumą, figūros mažėja, gilėja erdvė, veido bruožai smulkėja, išraiška tampa mažiau rūsti, neretai religinės scenos panašėja į žanrines kompozicijas, persmelktas sentimentaliom, intymiom nuotaikom. Nemažiau pakinta ir koloritas, tampa švelnesniu, delikatesniu. Populiari gama – žydrai mėlyni, žasvai-geltoni tonai. Bendroji gama šviesėja, tačiau tampa vieningesnė, išryškėja tapybiškas humanistinis stilius, tačiau jis netampa realistiniu, kaip ir seniau jis turi ryškios, fiksuotos ikonografijos formą, figūros neturi tūrio, nėra šviesotamsos, interjero, kuris būtent ir patalpina figūras į realistinę terpę. Pirmas ryškiausias Paleologų epochos tapybos pavyzdys yra kachrie Džami mozaikos, vaizduojančios ne vieną atskirą kompoziciją. Tai stovinčių Dievo Motinos ir Kristaus paveikslai, Marijos ir Kristaus gyvenimo iliustracijų ciklas, vaizduojantis taip pat apaštalus, bažnyčios patriarchus ir t.t. Dauguma scenų patalpinta sudėtingų architektūrinių landšaftų fone, kas akivaizdžiai riša ši stilių su senoviniu helenistiniu menu. Fantastiniai pastatai, su akivaizdžiais barokiniais elementais, besiplaikstantys rūbai, sudėtingiausios klostės, kuriomis apgaubtos lieknos figūros harmonizuoja su architektūrinėmis masėmis. Judesiai kur kas dinamiškesni, nerviškesni, atsiranda erdvės suvokimas – figūros ir landšaftas koordinuoti į vieną visumą, dailininkai drąsiai talpina vieną figūrą už kitos, slepia jas už pastatų ar peizažo nelygumų. Architektūra ir landšaftas įgauna tūrį, patalpinimo skirtiguose planuose būdu. Mozaikos turi kompozicinį ritmą, kas vėlgi sugretina jas su helenistiniu vaizdavimo menu. Manoma, kad pavyzdžiu meistrams tarnavo seno…viniai helenistiniai iliustruoti raštai, arba Vatikano raštai sudaryti taip pathelenistiniu pagrindu. Tai parodo netradiciniai tam laikotarpiui žmogaus vaizdavimai profiliu ir iš nugaros, architektūrinių kompozicijų formos, rūbų klostės, grynai helenistinis pavieniui stovinčio medžio motyvas. Ypatingai renesansas suklestėjo Androniko II Paleologo valdymo metu. Jis tapo imperatoriškojo dvaro meno atšaka, ryškus antikinio meno išaukštinimas, jo kopijavimas. Šios tapybos tematika, žinoma, išliko bažnytinė. Antikos dvelksmas jautėsi tik stiliuje, formose, kuriem beveik butinu pavyzdžiu jau tapo klasikinis modelis. Ikonografija įgavo literatūriškumo, atsirado sceniškumas, siužetinės detalės, simboliai, alegorijos, aliuzijos į Senajį Įstatymą, liturginių himnų atvaizdavimas. Buvo gaminamos mažos, nešiojamos mozaikinės ikonos, gaminamos arba privačioms kapeloms, arba pagal didikų užsakymus. Gaminamos iš smulkios smaltos, delikatus spalvos derinys, atspalvių švelnumas, fone inkrustuotas auksas, ornamentiškai puošti prabangūs rėmai. Paviršius atrodo prabangus, švytintis, suteikiantis dvasingumo, šventinis, pakilus, kas byloja apie šventumą ir dieviškumą. Prie tokių individualių ikonų priskiriamos: “Diptichas su dvylikos švenčių scenomis” (Florencijos soboro muziejus), “Keturi šventintojai” ir “Šv. Teodoras Stratilatas” (Ermitažas, Sankt-Peterburgas). Visose šiose ikonose ypatingi, Paleologų renesanso metu pamėgti veidai – ramus, klasikinio grožio, be dvasinės gilumos, kiti kaip filosofų portretai, su aukštomis kaktomis, giliomis akimis, labai charakteringais ir individualiais bruožais. Gali būti, jog tokiose šventųjų atvaizduose išliko kažkas iš tuometinių žmonių tipologijos. Mozaikinės ikonos buvo gana retos ir brangios. Dauguma buvo tapoma temperos pagalba. Jų išliko nemažai, tai “Dvylika apštalų”, “Dievo Motina su kūdikiu”, “Kristus Psichososteris”, “Psichososterio Dievo Motina”, “Odigitrijaus dievo Motina” ir t.t.Kristus Psichososteris Nukryžiavimas Psichososterio Dievo Motina Odigitrijaus dievo Motina Šių ikonų veidai nekartoja vienas kito, atrodo individualiai, jose gali būti akcentuojami tam tikri bruožai, pavyzdžiui tvirtumas, ištvėrmė, lyriškumas ir švelnumas, vargas, kančia ir dvasinė jėga. Tačiau, kaip siauros Paleologų Renesanso epochos kūriniai, ikonos daugumoje tapytos panašiai – teisingos proporcijos, lankstūs judesiai, impozantiškas figūrų pastatymas, dažnai trimis ketvirtimis, statiškos pozos, kompozicijos ritmiškai išmatuotos ir lengvai suprantamos, net gi kai turi daug detalių, scenos įdomios. Erdvė labai sukonkretinta, susiaurinta, kas pabrėžia scenos situacinį momentą, personažų buvimo erdvėje ir bendravimo tarpusavyje natūralumą. Šiose ikonose įžiūrimas charakteringas graikiškas tipažas – veidai kilnūs, su stambiais skulptūriniais bruožais, filosofiniu rimtumu. To meto ikonos traukia ne tik nepaprastu grožiu, bet ir retu žmogiškuoju turiniu. Religinis jausmas pašventina konkrečių dauktų ir formų pasaulį, persmelkia visas detales. Bizantijos mene visa tai, kas artima žmogui, jausminga yra tolygu klasikai. Dauguma formų, paimtų iš antikos simbolizavo realų būties pasaulį ir būtent jis buvo laikomas dvasingu. Iš čia tuometinių dailininkų trauka užburiančioms savo grožiu antikinėms detalėms: kolonoms su korintiniais kapiteliais, dekoratyvioms kaukėms, drapiruotiems velumams, efektingoms pozoms ir t.t.Meistrai
Menininko asmenybė ir mokykla tai nemaža problema Bizantijos meno tyrinėtojams, kadangi tai nebuvo suraikšminta. Tais laikais buvo svarbiausias bažnyčios, kaip užsakovo autoritetas, tik žymiai vėliau ant freskų ir ikonų ėmė atsirasti tapytojų parašai. Kuriant ikonas dominuoja kolektyvinio darbo principas. Žymiausias to meto tapytojas Feofanas Graikas, labai išsiskiriantis iš savo epochos ryškia individualybe, kas tik pabrėžia Bizantijos konservatyvų tradicionalizmą. Pasaulinės reikšmės šedevrai yra “Deisuso” mozaika Šv. Zofijos bazilikoje Konstantinopolyje ir Kachrie Džami mozaikosIšvadosŠio periodo menas remdamasis helenizmu, atskleidė daugybę dalykų nežinomų antikoje, ir be ko būtų neįmanomas Italijos renesansas. Todėl Paleologų epochos periodą teisėtai vadina Atgimimu ir Klasicizmu. Bizantija sukūrė naująjį stilių antikos prabangą asimiliavusi su dar puošnesne ir iškilmingesne Rytų prabanga. Pasklidęs Vakaruose Bizantijos stilius jau po jos žlugimo tapo nemažu postūmiu Europos Renesansui, auksinio Atgimimo amžiaus pradžiai, taip pat sėmusį savo ištakas antikinėje senovėje. Literatūros sąrašas:1. П.П.Муратов. Византийская живопись. “Ночные мысли”, Москва, издательская группа “Прогресс”, 2000 год, с. 152-1732. Культура Византии в трех томах Изд. “Наука”, Москва 1984, 1989 гг. 3. Медведев И. Византийский гуманизм XIV-XV вв. М., 1976.4. Бычков В.В. Византийская эстетика. М., 19775. Культура Византии второй половины VII – XV в. М., 1989.6. Власов В.Г. Большой энциклопедический словарь изобразительного искусства. Т.1.-СПб.:ЛИТА, 2000.-864 p.7. Лазарев В. Н. История византийской живописи. М., 1986. Т. 1—28. http://www.krotov.org/history/08/demus/demus03.html9. http://ufalaw.narod.ru/2/kult/kultur/p2_5g5.htm10. http://nesusvet.narod.ru/ico/books/popova/popova6.htmIliustracijos:1. http://nesusvet.narod.ru/ico/books/popova/popova6.htm