Fluxus Jurgis Maciunas

Jurgio Mačiūno Fluxus pakeitė meno eigą

Šiandien norime supažindinti su iškiliausiu išeivijos avangardo menininku – Jurgiu Mačiūnu. Jo gyvenimas buvo nuolatinė kūryba, kintanti, čia pat prasidedanti ir besibaigianti bei maištaujanti prieš oficialios visuomenės gyvenimo normas. Jis gyveno kurdamas save, žaisdamas bei linksmindamas aplinką.
Kaune gimęs menininkas didžiąją savo neilgo gyvenimo dalį praleido Amerikoje. Jau nuo vaikystės Jurgis kovojo su astma, visą jį lydėjo gyvenimą kančia ir skausmas. Būdamas keturiasdešimt septynerių jis palūžo visam. Tačiau liko jo įsteigtas judėjimas Fluxus bei jo idėjos.
Apie šįį nepaprastą žmogų ir norisi šįkart pasakoti. Tiesa, apie Jurgį Mačiūną viename rašinyje papasakoti neįmanoma. Jo asmenybė, veikla bei pasaulėžiūra gerokai perkopė to meto visuomenę bei jos normas, o jo pradėti kurti daiktai septintajame dešimtmetyje buvo dar niekam nesuvokiami objektai. Tačiau būtent jis, mūsų tautietis Jurgis Mačiūnas, davė pagrindus visam avangardo menui – hepeningams, performansams bei instaliacijoms, kurios šiandien jau nieko nestebina, o tuomet tai buvo tikras iššūkis.
1960 metais Niujorke grupė lietuvių menininkų nusprendžia leisti žurnalą. J.Mačiūnas pasiūlo Fluxus pavadinimą. (Šis lotyniškas žodis daaugiareikšmis: tai ir “tekėjimas”, ir vaistų, šalinančių iš organizmo skysčius, pavadinimas. Aišku viena, kad visos šio žodžio reikšmės reiškia nepastovumą, tėkmę, kaitą. Fluxus terminu pažymėtas menas pirmiausia reiškė, kad jis nuolat kinta.) Tačiau žurnalo idėja pasirodo ne itin aktuali. J.Mačiūnas ka

artu su A.Šalčiumi įkuria galeriją “AG”, kurioje prasideda Fluxus veikla. Jurgis organizuoja naujosios muzikos koncertus, poezijos, dailės bei vyksmo vakarėlius, vadinamus “koncertus”. Visų vyksmų esmė – kurti čia ir dabar, laužyti kūrimo bei meno sampratas.
Artimas J.Mačiūno draugas bei bendražygis, Amerikos kino avangardo pradininkas Jonas Mekas prisimena: “Jurgis man užsispyrusiai tikino, kad Fluxus nėra menas ar meno judėjimas: Fluxus yra gyvenimo stilius, gyvenimo būdas.”
**Jau nuo 1961 metų Jurgis rašo įvairius veikalus, manifestus, leidžia Fluxus žurnalą, žavisi dadaizmu, kuria vaizduojamuosius darbus, dėl pinigų dirba architektu (toks jo išsilavinimas – red.). Vyksta Fluxus festivaliai. Net per Europą nuvilnija Fluxus festivalių bangos. Jurgis organizuoja koncertų ir įvykių serijas, siekdamas apimti platų avangardinių performansų spektrą: japonų ir amerikiečių eksperimentinį kiną, multimedia darbus, akcijų muziką, elektroninę muziką, hepeningus, įvykius, gaatvės akcijas. Sušvinta Jurgio Mačiūno kaip improvizatoriaus, organizatoriaus bei naujoviško impresarijaus, vadybininko, prodiuserio talentas. Iš jo sklinda įtaigos galia, sugebėjimas įgyvendinti visa, kas siejasi su kitų kūryba, išskyrus savo paties gyvenimą.
1962 metais Wiesbaden‘e Jurgis organizuoja tarptautinį Fluxus naujosios muzikos festivalį. Tuomet susikristalizavo kertinis Fluxus antimeno principas, ir buvo išvesta riba tarp tradicinio meno bei Fluxus meno-pokšto. Jurgis Mačiūnas iki šiol yra vadinamas Fluxus krikštatėviu, davusiu šiam judėjimui vardą. Jis paskelbė svarbiausius Fluxus meno-pokšto manifestus, nubloškė į pasaulį idėją-siekimą: banalią kasdienybę paversti me
enu, o visus žmones – kūrėjais.
Kad skaitytojams susidarytų aiškesnis vaizdas, galima nupasakoti, kaip Mačiūnas rengdavo savo “koncertus”. Štai į vieną jų jis sukvietė žmones ir per garsiakalbį siūlė klausytis, kaip sklinda gatvės garsai. Arba susirinkę fluxsistai ištepdavo kelias gulinčias moteris kremu, ir visi, atėję į akciją, turėjo jas laižyti. Jie kūrė labirintus ir susirinkusiuosius jais vedžiojo (dažnai juose laukė įvairių netikėtumų, kaip kad dramblio išmatų kamuoliukai), iš scenos į salę iš pianino paleisdavo popieriaus ruloną, kurį publikai sudraskius, baigdavosi koncertas. Fluxistai pirmieji „įvyniojo“ statinį, išgalvodavo savo sportinius žaidimus bei patiekalus (pvz., vieno vakarėlio metu buvo gaminami tik baltos ir juodos spalvos patiekalai). Šie žmonės visaip žaidė, pokštavo ir laužė nusistovėjusias meno normas. Pats Jurgis Mačiūnas fluxistus vadino pokštininkų grupe. „Jeigu kasdienis gyvenimas tau suteikia tokius išgyvenimus, tu jais gali visiškai pakeisti meninę patirtį ir menininko poreikis tuomet išnyksta.“, – sakė Fluxus įkūrėjas. Jis pabrėžė: „Fluxus – tai ne organizacija, bet greičiau gyvenimo būdas, būdas labai nevaržomai kurti daiktus.“
Štai vienas iš daugelio Jurgio Mačiūno muzikinių kompozicijų pavyzdžių.
„12 pianino kompozicijų Nam June Paikui:
1. Pianino nešikai įneša pianiną į sceną.
2. Suderink pianiną.
3. Piešk oranžiniais dažais ant pianino.
4. Tiesia klaviatūros ilgio lazda nuspausk visus klavišus.
5. Įdėk šunį arba katę (arba abu) į pianino vidų ir grok Chopiną.
6. Tempk tris aukščiausias stygas derinimo raktu, kol jos trūks.
7. Uždėk vieną pianiną an
nt kito.
8. Apversk pianiną aukštyn kojomis ir uždėk gėlių vazą ant garso dėžės.
9. Nupiešk pianiną taip, kad žiūrovai galėtų matyti piešinį.
10. Parašyk: „Kompozicija pianinui Nr. 10“ ir parodyk žiūrovams užrašą.
11. Nuplauk pianiną, išvaškuok ir gerai išblizgink.
12. Pianino nešikai išneša pianiną iš scenos“.

Jurgio Mačiūno vardas siejamas ir su dabar labai garsiu Niujorko rajonu Soho. Vyrauja nuomonė, kad daugiausiai menininkai atsikėlė į Soho (tarp Houston ir Canal gatvių) 1966 metais dėka Jurgio Mačiūno ir jo laisvo menininkų judėjimo Fluxus, sukūrusio menininkams priklausančių ir jų prižiūrimų kooperatinių namų sampratą, viziją. Būtent tokį pirmą kooperatyvą ir įsteigė J.Mačiūnas. Menininkai atkreipė miesto valdžios dėmesį ir gavo leidimą gyventi “loftuose”. Šie namai buvo vadinami fluxnamiais.
**Įdomu, o kartu ir nenuostabu, kad Mačiūno beveik nesuprato ir nevertino Amerikos lietuvių visuomenė. Tomas Sakalauskas savo knygoje “Žiūrėjimas į ugnį” rašo: “.Tautiečiai, gyvenantys Amerikoje, kur užgimė Fluxus, nelabai vertino jo kūrybą, dažnai pasišaipydavo kaip iš niekais ir beprasmiais žaidimais užsiimančio juokdario. Ir dabar dar pasišaipo. Kitaip į jį žiūri platusis pasaulis”.
Tačiau kai Amerikoje 2000 metais vyko paroda “The American Century Art and Culture 1900-2000”, tik vienintelė lietuviška kūrėjo pavardė joje ir puikavosi. Aišku, tai buvo J.Mačiūnas.
Lietuvoje Fluxus idėjos gyvos dar ir dabar. Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, bei Kauno paveikslų galerijoje nuolat veikia “Jurgio Mačiūno Fluxus kabinetas”, įvairiose Lietuvos vietose dažnai rengiamos Fluxus pa

arodos.
J.Mekas rašo: „Jurgio indėlis į vakarų meno išsivystymą yra lygiai svarbus, kaip Čiurlionio. Bet mano broliai lietuviai sakys, kad aš irgi sukvailėjau. .Jurgis su Čiurlioniu pasitiks mus prie Rojaus vartų ir mus įleis. Su sąlyga, aišku, kad mes dar nebūsim užmiršę savo mažų, nesvarbių dainų. (lietuvių liaudies dainų – red.)”
Jurgio mama Leokadija Mačiūnienė po sūnaus mirties sakė: “Jis niekados nieko nenorėjo tik sau – jo visas džiaugsmas ir pasitenkinimas buvo tik dirbti su draugais. Jis neleido pinigų sau, jis gyveno kaip vienuolis. Kai aš jo klausdavau, kodėl jis nenusiperka sau geros lovos, gerų baldų, jis man pasakydavo: “Palauk, palauk, aš per daug užimtas dabar. Dabar man užteks tik muzikos ir gėlių.” Visas jo pasitenkinimas buvo dirbt ir būt su draugais. Dažnai man buvo skaudu matyt, kaip jis save atiduoda kitiems. Bet jis nenorėjo kitaip gyventi, jis galėjo gyventi tik taip. O dabar jo darbai yra lobynas“.
Tų artimųjų Mačiūno draugų ir bendraminčių – Yoko Ono, G.Brecht, Nam June Paik, H.Flynt, R.Watts, J.Meko bei daugelio kitų – atmintyje Jurgis ir dabar dar gyvas, tik, kaip jie sako, klausosi dingusių Claudio Montaverdi operų (taip jis įsivaizdavo pomirtinį gyvenimą – red.).
Jurgio Mačiūno prašymu, jo pelenai buvo išbarstyti į jūrą, tačiau prieš septynetą metų Mačiūnas. sugrįžo į Lietuvą. Grupė menininkų paprašė poeto T.Venclovos, kad šis pargabentų indą vandens iš Niujorko. Taip šis vanduo akcijos metu buvo supiltas į Vilnelę. Lietuvoje Mačiūnas ir jo dvasia tikrai dar juntama. Ir teisus J.Mekas, sakydamas: „John Cage, Jurgis Mačiūnas ir kiti „nepraktiški“ avangardistai yra daugiau prisidėję prie dvasinio, vidinio mūsų išsivystymo, augimo per 40 ar 50 metų, negu visi politiniai judėjimai, sistemos, revoliucijos ir teorijos, kurios pasibaigė, kurios susumavo save masiniuos milijonų kankinių kapuos“. O Mačiūno veikla pakeitė sustingusį, senąjį meno pasaulį bei jo eigą ir išlaisvino daugelį žmonių.
P.S. Ne, neįmanoma taip greitai papasakoti apie Mačiūną ir Fluxus. Galbūt kur nors Čiurlionio galerijoje geriau surengti Fluxus atminimų vakarą.

Savo šalyje pranašu nebūsi.

Tokią „taisyklę“ pailiustruoja tokių asmenybių kaip K. Semenavičius, V. Kavolis, M. Gimbutienė, J. Mekas gyvenimo ir veiklos istorijos. Šiame sąraše yra ir Jurgis Mačiūnas.

„Pereinamumas bei reikšmingumas, niekam nieko neprimetimas, lengvumas ir šypsena labai labai lengvai, taip lūpų krašteliais – tai Jurgio pasaulis“. J. Mekas

J. Meko Knyga „Trys draugai: Jurgis Mačiūnas, Yoko Ono ir John Lennon“ buvo netikėta pažintis ne su (visiems gerai žinomais) „The Beatles“ nariais, o su mūsų neatrastu genijumi J. Mačiūnu. Apie Jurgį Mačiūną galima kalbėti rimtai arba ironiškai, tyliai arba garsiai, angliškai, vokiškai ar net japoniškai – visur ir daugeliui jis žinomas, bet mes nusprendėme kalbėti lietuviškai ir apmąstyti, kaip ir kodėl vienas iš lietuvių turėtų būti įdomus ir. lietuviams.

Galbūt laikas susipažinti?

Jurgis Mačiūnas (George Maciunas, 1931-1978) yra išskirtinis lietuvių kilmės menininkas. Jo kūryba peržengia lokalios lietuvių dailės istorijos ribas ir užima svarbią vietą septintojo dešimtmečio avangardo judėjime. Jo meno samprata formavosi veikiama jau ne lietuviškų dailės tradicijų, o Vakarų, visų pirma – Amerikos meno raidos.

Jurgis Mačiūnas gimė 1931 m. lapkričio 8 d. Kaune, tėvas buvo inžinierius, motina – balerina. Mokyklą lankė kartu su Vytautu Landsbergiu, su kuriuo palaikė ryšius ir vėliau. Apie jį rašoma: „Skirtingai nuo Lietuvių menininkų daugumos, jis jau buvo miesto vaikas, be tradicinės nostalgijos kaimui ir gamtai, be nacionalinio valstietiškų vertybių mentaliteto, taip branginto išeivijos kūryboje. Vaikystė prabėgo jau gana modernizuotame ketvirtojo dešimtmečio Kaune, konstruktyvistinės architektūros namuose (Parodos g. Nr. 1). 1944 m. šeima traukėsi nuo sovietinės okupacijos į Vakarus, būdamas paauglys patyrė pabėgėlių stovyklų skurdą ir vargus“ [1].

1948 m. J. Mačiūnas persikėlė į JAV. 1949-1952 m. studijavo meno istoriją, grafiką, architektūrą Cooper Union meno mokykloje Niujorke. Architektūros bakalauro laipsnį gavo 1954 m. Carnegie technologijos institute, Pitsburge. 1955-1960 m. J. Mačiūnas tęsė mokslus Dailiųjų menų institute, Niujorko universitete, kur studijavo Europos ir Sibiro tautų meną ir kultūrą. 1956-1960 m. parengė „Meno žemėlapių istoriją“ – milžinišką 6×12 pėdų laiko ir erdvės žemėlapį, kataloguojantį visus praeities stilius, judėjimus, mokyklas, menininkus ir t.t.

Gyvendamas Niujorke, susižavėjo J. Cage‘u, kuris savo kompozicijoms naudojo aplinkos „nemeninę“ realybę ir teigė, kad visiems meno kūriniams (ir muzikai) kaip medžiagą galima naudoti jau pagamintus daiktus, taip vadinamuosius „ready-made“.

Lemiamos įtakos J. Mačiūnui turėjo J. Cage‘o pasekėjo R. Maxfieldo elektroninės muzikos paskaitos, kurias jis pradėjo lankyti 1960 m. rudenį. Jurgio motina teigė: „Be Manhatteno Mačiūnas nebūtų tapęs tuo, kuo tapo“ [2]. Jis atsikraustė į „milžinišką miestą“, į kurį XX a. antroje pusėje susibūrė įvairių rasių ir tautų talentai. Iš Europos sostinių į Niujorką kartu su menininkais persikėlė ir modernistiniai judėjimai: kubizmas, dadaizmas ir siurrealizmas. Niujorkas tapo avangardo sostine.

1960 m. kartu su Almiu Šalčiu Niujorke, Madison Aveniu Nr. 925, J. Mačiūnas atidarė galeriją AG (pavadintą pagal pirmąsias savininkų vardų raides), kurioje ketino rengti paskaitas, veiksmo koncertus, rodyti nekomercinius, poetinius, eksperimentinius kino filmus[3]. Šią galeriją J. Mačiūnas pavertė naujojo meno scena. AG galerijoje užgimė Fluxus judėjimas, kurio pavadinimas buvo perimtas iš taip ir nepasirodžiusio lietuvių išeivių avangardinės kultūros žurnalo.

Leave a Comment