Pagrindinė referato tema yra prancūzų tapytojo Eženo Delakrua (1798-1863) kūrybos analizė. Darbo tikslas-aptarti pagrindinius prancūzų romantizmo estetikos principus, atsispindinčius E. Delakrua tapyboje. Medžiagos dėstymo būdas-chroniloginis t. y. remiamasi E. Delakrua kūrybinio gyvenimo chronologija, kuri sutampa su prancūzų romantizmo gimimo, brandos ir pabaigos laikotarpiu. Rašant referatą buvo remtasi E. Delakrua paveikslų reprodukcijomis ir dailės istorijos tyrinėtojų tekstais. Šių tekstų analizė ir apibendrinimas sudaro šio darbo pagrindą. Terminas romantizmas yra dažnai aptarinėjamas meno teoretikų. Vokiečių kritikas Fridrichas Šlegeris, gyvenęs XVIII a. pabaigoje, 1798m. (E. Delakrua gimimom data) pateikė ankstyviausią romantinės poezijos apibendrinimą: “pažangi universali poezija”. O prancūzų poetas dailės kritikas ir didelis E. Delakrua gerbėjas Šarlis Bodleras 1846 m. Salono apžvalgoje, apibendrinęs ilgai trukusią diskusiją, rašė: “mažai kas šiandien suteiks tikrą ir aiškią prasmę šiam žodžiui, tačiau ar jie išdrys tvirtinti, kad visa karta sutiktų dalyvauti mūšyje, trunkančiame keletą metų, dėl vėliavos, jeigu ji nebūtų net simbolis” Romantizmas kaip laike taip ir erdvėje apibrėžta meninė kryptis reiškėsi maždaug 1800-1860m. laikotarpiu. Sąlygas šiai krypčiai reikštis sudarė preromantizmas ir po Prancūzijos revoliucijos radikaliai pasikeitusios pažiūros. Dėl formalių bruožų neapibrėžtumo ir įvairovės romantizmas nesuformavo savo stiliaus plastiniuose menuose: Prancūzijoje jis koloristinis (E. Delakrua), Vokietijoje, o vėliau ir Anglijoje-literatūrinis, linijinis. Bendri romantizmo bruožai-siekimas išreikšti jutimus, intuicijos ir vaizduotės priešinimas racionalumui, veržimasis iš klasicizmo rėmų, ekspresyvių išraiškos priemonių pomėgis. Būdingas siekimas panaudoti panašius formalius bruožus įvairuose menuose, pavyzdžiui, tonų muzikalumą-tapyboje, faktūros tapybiškumą skulptūroje. Menininkai romantikai pasiduoda iškilios asmenybės žavesiui, natūros kultui, gaivalų jėgai, žavisi istorija, egzotika, liaudies tradicijomis, mitais, dvasiomis.”/
Prancūzijoje ginčas dėl romantizmo ir klasicizmo buvo nepaprastai triukšmingas. Tuo laikotarpiu tarp 1823m, kai Stendhalis straipsnyje “Racine`as ir shakespeare`as” paskelbė apie Romantizmo drasą ir naujoviškumą, ir 1830m, kai buvo pastatytas Victoro Hugo drama “Ernani”, kurioje sulaužyta klasicizmo tradicija sueiliuoti pirmąsias eilutes ir kuri išprovokavo žiūrovų maištus, prancūzų Romantizmas iškilo kaip įtūžęs ir ryžtingas avant-garde Savaip romantinę pasaulėžiūrą interpretavo ir prancūzų dailininkai. Pirmieji romantizmui būdingas temas panaudojo: Teodoras Žerio ir Antnanas Grosas. Tačiau žymiausiu romantizmo tapytoju Prancūzijoje tapo Eženas Delakrua. Jis buvo entuazestingai garbinamas, kaip romantikų vadas, nors pats niekino prisirišimą kokiam nors sąjūdžiui ir neslėpė pagarbos tradicijai ir “pastovumui”. “Turtingoje, daugeplanėje kūryboje jis ypatingą dėmesį skyrė savo meto gyvenimo temoms, išreikštoms sintetiška, dažnai alegoriška forma. E. Delakrua paveiksluose programiškai užakcentuoti kuvos už laisvę idealai-arba vaizduojant didvyrišką graikų kovą su turkais, tuo metu jaudinusią visą Europą (“Pjautynės Chiose”), arba prancūzų revoliucinės kovos heroizmą (“Laisvė barikadose”). Iš kitų svarbių E. Delakrua įkvėpimo šaltinių minėtina literatūra ir musulmoniškų rytų žavesys.”/ Kovos su akademizmu simboliu E. Delakrua tapo pirmiausia meninė išraiška priemonių prasme. “Jo tapybai būdingas dinamizmas, judėjimas, dramatiška šviesotamsa, atvira, laisva tapymo maniera”/R. Janonienė// Ten pat, p.162. Tai būdinga ir barokui. Tačiau šie barokinės tapybos elementai E. Delakrua darbuose įgauna naują kokybę. Visų pirma, tai novatoriškos spalvinės dėmės traktavimas, spalvų ir pustonių derinimas. Šiuos apibendrintus Rūtos Janonienės teiginius pabandysime išplėsti tolimesniame tekste. Eženas Delakrua gimė 1789m. įtakingoje diplomato šeimoje. Visą gyvenimą jis praleidžia Paryžiuje. Čia ir miršta. Amžinam poilsiui atgulė Per Lažes kapinėse. Amžininkai pažymi jo kuklumą, elegantiškumą, uždarumą. Tai išoriniai bruožai, skirti visuomenei. Tik artimi draugai mato jame, begalinės aistros ir nepalaužiamos valios žmogų. Jaunasis Eženas, anksti mirus tėvams, baigia Imperatoriškąjį licėjų, lanko garsaus to meto tapytojo Pjero Guerino studiją, susipažysta su tapytoju Teodoru Žeriko, kuris jam padaro didžiulę įtaką. Jeigu aistringas ir nepastovus T. Žeriko savo drobes tapė su maniakišku įkarsčiu, E. Delakrua sugebėjo griežtai valdyti savo emocijas. Bodlero nuomone po žavinga ir ramia išvaizda slypėjo aistringa siela. “Jis buvo vulkanas meniškai paslėptas po gėlių puokšte 1824-ieji, kai T. Žeriko mirė, buvo metai, kai E.Delakrua, kaip jis pats sakė, “noromis nenoromis buvo priimtas į uždarą romantikų būrelį”. E. Delakrua daug išmoko iš T. Žeriko ir jaunojo novatoriaus viltis įkūnyjo savo darbuose. E. Delakrua 1822 m. debiutuoja Salone su paveikslu “Dantė ir Vergilijus pragare”. Paveikslo siužetas paimtas iš Dantės “Dieviškosios komedijos”. Šioje “pragaro” scenoje poetas, lydimas Vergilijaus, perkeliamas valtimi per “tamsiąją gelmę” į pragaro miestą. Jie artinasi prie penktojo rato, juos apšviečia Diso miesto pašvaistė. Pragaro ežero bangose blaškosi pasmerktieji, kabindamiesi už plausto kraštų. Paveiksle nėra pabrėštinai ramių kontūrų, būdingų akademinėms drobėms. Dailininkas siekia meninių tipų, judesių, charakterių įvairovės. Autoriaus temperamentą matome bangų mūšoje, nusidėjėlių figūrų pavaizdavime. Pilkai žalias fono atspalvis pagyvina raudonas Dantės galvos apdangalas, bei rausvai rudas Vergilijaus apsiaustas, o spalvinę visos centrinės erdvės pusiausvyrą palaiko mėlyni valtininko rūbo atspalviai. Tokia darna jau parodo rūpinimąsi grynai tapybinėmis problemomis, kas romantikams ir Delakrua ateityje bus labai svarbu. Savo dinamiškumu šis paveikslas primena Rubenso drobes. Žinoma, kad Delakrua domėjosi Rubenso meistriškumu, yra daręs jo darbų kopijų. Tikėtina, kad vandens purslų tobula tapyba yra neabejotina Rubenso pamoka. Tai nėra atsitiktinumas: ne klasicistų naudojami antikiniai vaizdai, o Rubensas su per kraštus besiliejančia energija ir temperamentu yra priimtinas jauniems romantikams. Būtent juo, Rubencu, reikia remtis, ieškant naujų tapybos išraiškos priemonių. Delakrua keičia įprastą klasicismo dailininkams kompozicijos principą. Pirmiausia jis mato paveikslo visumą, o paskui jį užpildo dalimis. Štai skęstančiojo su pakeltomis į viršų rankomis figūra artima Rubenso pavekslo personažui. Dantės apsiausto drapiruotės primena Mikelandželo “Rachilės” formas. Dantės galva buvo nupiešta iš jo pomirtinės kaukės, Vergilijaus veidui tapyti buvo pasinaudota antikine moneta. Ir visas šias atskiras dalis į vieningą visumą sujungia dailininko temperamentas, talentas visumos pajautimo jausmas. “Dantė ir Vergilijus pragare” buvo iš karto pripažintas. Įtakingas to meto kritikas Adolfas Thiersas rašė: “joks paveikslas taip neatskleidžia dailininko ateities, kaip tai matome Delakrua darbe, kuriame vaizduojama Dantė ir Vergilijus pragare. Būtent čia matome galingą talento proveržį…fantastinio siužeto traktavime stebime nepriekaištingą skonį. Paveikslas nepaprastai išraiškingas… tapymas platus ir galingas, spalva-paprasta, stipri ir aštri. Delakrua savo figūras drąsiai meta į vandenį, išlanksto jų kūnus su Mikelandželo drąsa ir Rubenso energija. Šis paveikslas primena didžiųjų meistrų darbus, jame matos laukinė jėga, gaivališkai judanti visame paveiksle! Aš galvoju, neapsiriksiu sakydamas, kad Delakrua genijus ” 1824 m. Salone Delakrua eksponuoja naują savo darbą “Pjautynės Chiose” (kiti autoriai verčia “Chioso Žudynės”). 1821 m. įvykiai sukrėtė pasaulį, kai turkai nužudė beveik visus salos gyventojus. “Pjautynės Chiose” atveria naują puslapį Delakrua tapyboje- jis kuria paveikslą naujausios istorujos temomis. Karas už Graikijos nepriklausomybę jaudino visą Europą. Graikijoje kovojo ispanai, prancūzai rusai, italai, Delakrua ilgai ieškojo paveikslo motyvo. Jis lieja akvareles “Graikas pasaloje”, “Karo tarp turkų ir graikų epizodas”, “pasteles “Negras su turbanu”, “Našlaitis kapuose” “Išprotėjusios graikės”, “Pjautynės Chiose” prototipai. Yra išlikę daugybė piešinių, atliktų su didžiule ekspresija. 1824 m. tapo pirmąjį visos kompozicijos eskizą, kuriame ryški persų miniatiūros įtaka. Delakrua gilinasi į Rytų kultūros tautines tradicijas. Studijuoja knygas apie Egipto, Graikijos, Turkijos istoriją, žmonių tipažus, aprangą. Toks domėjimasis “vietiniu koloritu” būdingas visiems romantikams. Apie tai kalba V. Hugo savo dramos “Kromnelis” pratarmėje: “Vietinis koloritas turi būti ne dramos paviršiuje, bet jos gilumoje, pačioje kūrinio širdyje, iš kur jis savaime kyla aukštyn, prasismelkdamas į visus dramos kampelius-kaip medžio sultys nuo šaknų pasiekia kiekvieną jo lapelį”.// B. .-M.-1., 1952p.-519. Delakrua prisiražysta, kad “Pjautynes Chiose” tapė su didžiule aistra, nes jis (kaip ir visi rimantikai) nemėgo “protingos” tapybos. Jis išgyvena didžiulę nervinę įtampą, jo aistringa dvasia blaškosi, jis išbando daugybę būdų, kol randa galutinį sprendimą. Ir šis jaudulys persiduoda žiūrovui-tai dar viena romantikų aistra ir įtvirtinta meno savybė. Kai “Pjautynės Chiose” buvo baigtos ir paveikslas atiduotas į Saloną, Delakrua pamato žymiausio to meto anglų peizažisto Dž. Konsteblio darbą “Šieno vežimas”. Šio paveikslo spalvinis šviežumas sukrečia Delakrua, ir jis nutaria pertapyti savosios drobės priekines dalis. Laisvoje Konsteblio tapybos manieroje, turtingoje ir intensyvioje spalvinėje gamoje Delakrua pamatė didžiules galimybes naujos tapybos išvystymui. “Reikia tik pagalvoti,-vėliau prisimena Delakrua,-kad “Pjautynės Chiose” vos neliko pilku ir priblėsusiu paveikslu. O, aš ir padirbėjau tas penkiolika dienų, įvesdamas pačias dyškiausias spalvas ir primindamas savo pradžių pradžią-vandens lašus iš “Dantės ir Vergilijaus”, kurie pareikalavo tiek daug ieškojimų” Delakrua dėmesys Konstebliui nebuvo atsitiktinis. Anglų peizažisto betarpiškas gamtos vaizdavimas buvo artimas prncūzų romantikams, ieškojusiems įkvėpimo ne klasikinėje tapyboje, o supančioje aplinkoje. “Pjautynės Chiose” žiūrovas sukrėstas baisaus vaizdo. Didžiulėje, gaisrų nušviestoje lygumoje, suvaryta nedidelė dar likusių gyvų graikų grupė. Jie pasmerkti mirčiai. Graikai nugalėti. Autorius tai parodo kompozicinėmis priemonėmis: pabrėžiama staigiai besileidžianti linija nuo graiko, suspaudusio peilio rankeną, figūros iki išprotėjusios senutės ir mirusios graikės. Įspūdį sustiprina turko karininko ir įsiutusio žirgo vaizdas. Delakrua istoriniam paveikslui suteikia naują traktavimą: čia nėra akademinio patoso, gražių pagrindinio herojaus pozų ir gestų (o ir pagrindinio herojaus čia nėra), čia įtikina tiesa ir tikrumas. Paveiksle yra kančios ir nelaimės, bet nėra nei niekšų nei didvyrių. Kompozicija tarsi padalinta į dvi dalis. Visa grupė tarsi priartinta prie žiūrovo, iš abiejų grupių nupjauta drobė sustiprina emocinę įtampą. Spalva nėra pasyvi formos pagalbininkė (kaip buvo klacistinėje tapyboje), o, priešingai, pati dominuoja, stiprindama vaizduojamųjų įvykių dramatiškumą. Šiame paveiksle Delakrua pagrindžia vieną pagrindinių romantikų postulatų-tobulo ir baisaus, gražaus ir negražaus sintezę. Tai prieštarauja “grynojo grožio” idealams, kuriuos buvo įtvirtinę, klasicizmo atstovai ir tuo metu juos Prancūzijoje atstovavo Engras. Delakrua supranta, kad, tik sujungus tobulą su išsigimusiu, galima pasiekti tiesą. Klacisistams tai buvo nesuderinama. Delakrua paveiksle mes matome gulintį kraujuose ir dulkėse mirštantį graiką, pamėlynavusį mirusios moters kūną, o tai prieštarauja klacisizmo kanonams. Ir visai nepriimtina išblaškyta kompozicija, aštrios spalvos, temperamentingas, neramus piešinys. 1823 m. Paryžiuje gastroliuoja anglų teatras. Prancūzų romantikai iš naujo “atranda” Šekspyrą, Baironą, Boningtoną, Ternerį. Delakrua važiuoja į Londoną. Domisi anglų menu. Susižavi Bairono maištinga kūryba, ypatingai jo rytietiškomis poemomis, tapo Bairono siužetų temomis. 1828 m. Salonui pateikė dvi drobes Bairono tematika: “Marino Faljero” ir “Sardanapalas”. Jose išryškėja tipiška romantikams stiprios asmenybės, konfliktuojančios su aplinka, tema. “Sardanapalo” siužetas paimtas iš Bairono tokio pat pavadinimo tragedijos ir antikos istoriko Diodoro Sisiliečio apsakymo. Jeigu Bairono dramoje Sardanapolas yra herojinė asmenybė, siekianti taikos ir gerovės savo žemės žmonėms, (pralaimėjęs valdovas vienas su mylima sugulove susidegina laidotovių lauže), tai Delakrua visa tai pavertė susinaikinimo orgija, kur išlepęs Asirijos valdovas abejingai stebi agonijoje besiblaškančius artimuosius. “Šią temą ir jos žiaurumo bei kraštutinumus išreiškia kakofonija. Pasvirusios įstrižainės visiškai sugriauna vientisos erdvės pojūtį. Spalvos sodrios ir ryškios, kiekviena iš jų daro kitas labiau karštligiškas. Balti sugulovių kūnai tampa glebūs ir bejėgiai kontrastingų raudonų lovos bei draperijų spalvų ir juodos vergo negro odos fone. Šio sąmyšio viduryje virpantį disonansą kuria geltona dramblio galva lovos kampe ir mėlyna sugulovės galvos apdangalo spalva Sardanapalo personažo traktuotė kelia daug diskusijų ir klaustukų, kai tuo tarpu Delakrua tapybos technikos laimėjimai yra neabejotini ir stulbinantys –“čia jam pavyko suvaldyti didžiausią netvarką ir disonansą ” Prie paveikslo Delakrua dirba porą metų. Jis studijuoja istoriją ir meninę medžiagą. Domisi etruskų reljefais, pavaizduotais graviūrose, iš Florencijos ir Neapolio muziejų rinkinių. Yra išlikę nemažai paveikslo kompozicijos eskizų, kur matosi Sardanapalo traktuotės ieškojimai. Tuo laiku buvo atlikti puikūs spalviniai apnuogintų moterų etiudai: “Moteris su papūga”, “Mieganti moteris”, daugybė eskizų pieštuku ir plunksna. Siekdamas maksimalaus spalvos skambėjimo, Delakrua panaudoja naują techniką. Nutapęs paveikslą tempera, jis užbaigia jį aliejumi, palikdamas temperos švytėjimą. Menininkas neatsitiktinai tokį dėmesį skyrė spalvai. Būtent spalva ir kompozicija romantikams turi išreikšti paveikslo temą ir idėją. “Sardanapale” viskas tarsi sukasi ugniniame sukūryje. Paveikslo centre-gultas su gulinčiu ant jo valdovu, aplink-besiblaškantys priešmirtinėje agonijoje puikūs sugulovių ir tarnų kūnai. Paveikslo kompozicija pagrysta apskritimo ritmu. Mūsų žvilgsnis pirmiausia nukrypsta į centrinę Sardanapalo figūrą, o paskui sukasi ratu ir vėl gryžta į pradžią. Delakrua čia naudoja kontrasto principą. Pabrėžtinaine judriai, statiškai, su balta drapiruote Sardanapalo figūrai kontrastuoja kiti paveikslo personažai, pavaizduoti nesibaigiančiame judesyje. Centre-baltos spalvos dėmė, nutapyta ramiomis, plaukiančiomis linijomis, o aplinkinės figūros yra aštrių ir neramių kontūrų. Stebina paveikslo kolorito simbolika. Dailininkas netapo laužo ir liepsnos. Bet kraujo spalvos Sardanapalo gultas, avietinės spalvos rūbų dėmės sukelia ugnies, kurioje visi sudegs, įspūdį. Paveikslo tema, kompozicinis ir spalvinis sprendimas turi vieną tikslą-sukrėsti žiūrovą. Delakrua su šiuo darbu pasirodo kaip tipiškas romantikas, tiesiog užvertęs žiūrovą aistrų vulkanu. Ir žiūrovas lieka priblokštas, kai kada įniršęs. Pats grandioziškiausias romantikų šedevras buvo nušvilptas, bet tuo pačiu įrodė, kad pranašaujama romantikų mirtis dar neatėjo, o priešingai-dar yra didžiulis jėgų potencialas, kuris slypi jų pasaulėžiūroje. Į 1830 m. revoliuciją, kuri atvedė į Liudviko Pilypo režimą, Delakrua atsiliepė didžiuliu paveikslu “Laisvė barikadose”, kurį eksponavo 1831 m. Salone. Kovose Delakrua nedalyvavo, bet kaip ir daugelis romantikų, ėmė garbinti revoliucijos idėją. Savo broliui generolui jis rašė, kad ėmėsi naujos –barikadų temos,”ir jeigu aš nieko neužkariavau savo šaliai, tai bent jau tapysiu jai”. Delakrua skatino troškimas įamžinti aktualų įvykį pastatyti tikrą, gražią, poetišką ir herojišką barikadą. Kaip ir kitais atvejais, jis piešia daug eskizų, konkrečių įvykių epizoduose ieško savo paveikslui pagrindinio herojaus. Ir randa jį O. Barbje poemoje “Jambai” alegoriniame Laisvės deivės paveisle. Delakrua drobė herojinė. Per barikadų griuvėsius, per sukilėlių lavonus eina kovotojai. Priešakyje-uždeganti savo ryžtu moters figūra su iškelta vėliava rankose. Tai Laisvė, vedanti savo bendraminčius į pergalę. Delakrua drobėje-įvykių gaivilingumas, maštabiškumas, nepabaigiamumas. Prasminis paveikslo akcentas-Laisvės figūra. Tai simbolis-alegorija, o tuo pačiu ir gyva Paryžiaus barikadų kovotoja. Klasikinis antikinis profilis, galingas skulptūriškas torsas, ant galvos kepuraitė-senoviškas kovos prieš vergiją simbolis. Ir kiti paveikslo herojai yra simboliai:ir kiti paveikslo herojai yra simboliai: darbininkas, studentas, gvardietis, būsimas Hugo Gavrošas. Paveikslo idėja išreikšta kompozicijoje, primenančioje kylį, kurio centre-moters figūra. Spiraliniu judesiu tarsi išmesta į priekį Laisvė nesulaikomai ir pergalingai žengia per savo tautos istoriją. Ir vėl simboliškas paveikslo koloritas. Griausmingame danguje plevesuojančios trispalvės vėliavos spalvos pasikartoja atskirose paveikslo detalėse. Delakrua “Laisvė barikadose” atiduoda duoklę revoliuciniam romantikų patosui, bet meninės išraiškos priemonių prasme nieko naujo nepasako. Kaip tikrą romantiką Delakrua traukia egzotinės šalys. Drauge su diplomatine misija jis aplanko Alžyrą ir Maroką. Rytų tema viena iš pagrindinių romantizme. XIX a. I p. rašytojai ir dailininkai visokiais būdais studijuoja Rytų kultūrą ir jos įtaka vienaip ir kitaip atsispindi jų kūryboje. Vienus domina etnografija, kitus egzotiška gamta, stiprūs ir aistringi žmonės, simbolizuojantys laisvę ir ištvermę. Romantikai (šiuo atveju ir Delakrua) idealizuoja harmoningą rytų žmogų, priešpastatydamas jį civilizuotai Europai. Delakrua kelionėje eskizuoja, o gryžęs į Paryžių tapo nuostabios harmonijos romantiškus paveikslus: “Alžyrietės savo apartamentuose” (1833 m.), “Liūtų medžioklė Maroke” (1854 m.), “Marokietis balnojantis žirgą” (1855 m.) ir kt. Kelionė sustiprina įsitikinimą, kad šviesa ir spalva yra jausminės meno priemonės. Būtent šiuo laikotarpiu susiformuoja naujas meninis principas-siekis pamatyti ir atspindėti poetinę daiktų ir reiškinių pusę. “Alžyrietės savo apartamentuose” (Salone eksponuotas 1834 m.), – vienas iš poetiškiausių Delakrua paveikslų ir anot autoriaus, vienas iš svarbiausių jo kūrinių, galutinai įtvirtinęs pagrindinių ir papildomų spalvų teoriją. Delakrua žino, kad papildomos spalvos, atsidūrusios šalimais, sustiprina viena kitą, todėl užtepė labai mažus potėpius, piešdamas vandens lašus ir priekinio plano figūrą. Dabar jam rūpi sukurti paviršiaus spalvų raštą, kad spalvos viena kitą sustiprintų ir tiek apšviestos, tiek patamsintos būtų įtaigios. Gali būti, kad jam įtakos turėjo chemiko E. Chevrenlio teorija apie simultaninį papildomų spalvų efektą. Galima teigti, kad kelionės į Maroką padėjo Delakrua surasti naujas tapybos priemones. Jo paletė keičiasi, jis giliau įsisavna, reflekso-dviejų gretimų spalvų susiliejimą į pustonius -ir šis metodas tampa pagrindine psichologine poveikio žiūrovų priemone. Prancūzų romantikų pagrindinė tema buvo istorija. XIX a. 30-tieji, 40-tieji metai buvo visuotinio susidomėjimo istorija metai. Atsigręžiama į viduramžius, arba visai nesenus laikus. V. Hugo baigia romaną “Paryžiaus Dievo Motinos katedra”, Balzakas “Šuanus”, P. Merime “Karolio IX kroniką” ir kt. Visa, kas buv ogeriausia Delakrua tapyboje, taip pat atsiskleidžia istorinės tematikos darbuose. Jau anksčiau aptartuose jo paveiksluose ši tematika vyravo. Dabar vėlgi jis tapo :”Mūšis prie Puatje”, “Mūšis prie Nansi”, “Kryžiuocių įžengimas į Konstantinopolį”. Pastarasis darbas buvo baigtas 1840 m, o 1841 m. išstatytas Salone. Tai paskutinis stambus Delakrua darbasviduramžių tematika. Paveikslo siužetas-1204 m. kryžiuočių pergalingas įžengimas į Konstantinopolį, kur juos sutiko meldžianti pasigailėti moterų, vaikų ir senelių minia. Stebina paveikslo ritmas, judesys, kurį autorius meistriškai parodo kryžiuočių ir jų žirgų pozomis, už jų nugarų besitesiančioje spiralės pavidalo gatvėje. Simboliška ne tik kompozicija, bet ir drobės spalva. Kryžiuočių grupė nutapyta ryškiomis grubokomis spalvomis tarsi parodončiomis jų jėgą. Miesto gyventojų rūbai, veidai-švarių, turyingų, ryškių tonų, tarsi simbolizuoja bizantinės kultūros esmę. Delakrua parodo novatoriškumą istoriniame paveiksle, įvesdamas peizažą, šiuo atveju padidinantį kūrinio emocinį poveikį. Paveiksle daug detalių, bet jos puikiai pajungtos kūrinio idėjai ir neišblaško žiūrovo dėmesio. Delakrua buvo spalvų meistras. Čia matome įpatingą spalvų harmoniją. Kiekvienas tonas ir pustonis turi savo melodiją, bet paveiksle jie tarsi instrumentai galingoje muzikinėje simfonijoje. Jis toliau tobulina savo refleksų teoriją, atrasdamas naujus tapybos technikos varijantus. Visoje savo istorinės tematikos tapyboje Delakrua parodo platų istorijos vaizdą. Jam viduramžiai nėra atitrūkimas nuo nūdienos. Vaizduodamas praeitį, jis sugebėjo parodyti XIX a. neramumą, veržlumą ir didybę. Delakrua neaplenkė ir antikos temos. Tačiau jis skirtingai nuo klasicizmo autorių, antikoje ieškojo ne pavienių detalių, o žmogaus su jo aistromis ir pergyvenimais. Šiuo požiūriu Delakrua labai priimtina N. Puseno tapyba. Puikiu antikos traktavimo pavyzdžiu galėtų būti “Medėja” pagal Euripido tragediją. Antikinės mitologijos ir istorijos siužetai lydėjo jį visą gyvenimą tiek molbertinėje, tiek monumentalioje tapyboje. Kritikai ir visuomenė dažnai Delakrua kaltindavo “literatūriškūmu”, nors daugumas romantikų būtent literatūros kūriniuose ieškojo nepaprastų siužetų, stiprių charakterių. Delakrua domisi Biblija, antikine poezija, viduramžių literatūra. Jis sužavėtas Dante, Šekspyru, Baironu, Gėte, Miltonu, Valteriu Skotu. Delakrua rašo, kad jeigu literatūrinę siužeto kompoziciją papildysite linija, stiprinančią įspūdį, šviesos šešėliu, veikiančiu vaizduotę, spalva, atitinkančia vaizdo charakterį, jūs išspęsite didelią problemą ir būsit kūrėjas tikrąja šio žodžio prasme. Romantizmo estetikoje viena iš pagrindinių idėjų yra įvairių meno šakų sintezė. Jos siekė visi to meto kūrėjai, tiek savo kūryboje panaudodami kitos meno šakos “meninius įstatymus”, tiek dirbdami įvairiose kūrybos srityse. Hofmanas, įžymus rašytojas, buvo piešėjas ir kompozitorius. V. Hugo puikiai piešė. Dailininkas Delakrua visą gyvenimą rašė “Dienorasčius” – talentingą meninį kūrinį, kuris talpino epistoliarinį žanrą, lyrinę estetiką, gilią psichoanalizę, menotyrinius pastebėjimus, filosofinius apibendrinimus. Delakrua simbolizuoja visą prancūzų romantizmą, savo kūryboje įtvirtindamas geriausius šios meno krypties bruožus: maištingą dvasią, nenorą paklusti siauriems akademizmo kanonams, ryškų emocingumą, galingą vaizduotę. Delakrua kūrybinis palikimas sudaro apie dešimt tūkstančių darbų, iš jų per tūkstantis tapybos darbų. Šiame darbe nagrinėta tik keli iš jų, geriausiai atspindinčių kūrėjo pasiekimus. Bandant apibendrinti šio rašinio mintis, reiktų pasakyti, kad Eženas Delakrua, tapęs prancūzų romantizmo vėliavnešiu, savo kūryba įtvirtino svarbiausius jų estetikos postulatus.1. pagrindinės kūrybos temos (tipiškas visiems romantikams) buvo:a) programiškai užakcentuotas kovos už laisvę motyvas (“Pjautynės Chiose”, Laisvė barikadose”);b) istorinėje tematikoje atsigręžimas į viduramžius (“Kryžiuočių įžengimas į Konstantinopolį”, “Mūšis prie Nansi”); c) stiprios asmenybės, konfliktuojančios su aplinka, tema (“Sardanapalas”); d) Musulmoniški rytai ir jų etninė kultūra (“Pjautynės Chiose”, “Alžyrietės savo apartamentuose”);e) grožinės literatūros panaudojimas (“Sardanapalas”, “Medėja”).2. Didžiausiu novatoriumi Delakrua tapo tapybos technikos srityje. Jau 1822 m. debiutuodamas Salone, jis nustebino vandens purslų tobula tapyba, kurios viršūnę matome “Sardanapale”. Svarbiausi momentai šia prasme būtų: a) visų išraiškos priemonių ekspresyvumas b) akademinės kompozicijos suardymas-matant visumą, tapyti dalimis, akcentuojant viso paveikslo dinamiškumą;c) tapybos elementų kontūrų aštrumas; temperamentingas, neramus piešinys; dramatiška šviesotamsa, atvira, laisva tapyba; novatoriškas spalvinių dėmių traktavimas, spalvų ir pustonių derinimas, reflekso teorija;3. Visa Delakrua tapyba patvirtina šiuos teiginius: a) Kompozicija ir spalva išreiškia temą ir idėją.b) Būtina tobulo ir išsigimusio, gražaus ir bjauraus sintezė.c) Paveikslo tema, kompozicija ir spalva turi vieną tikslą-sukrėsti žiūrovą.d) Siekis atspindėti poetinę daiktų ir reiškinių pusę, panaudojant vaizduotę ir intuiciją.e) Įvairių menų jungimosi idėja, išreiškiama asmeniniame gyvenime ir kūryboje.LITERATŪRA
1. Europos dailės istorija.-Kaunas; Šviesa, 1995.2. Gombrich. E. H. Meno istorija.-Vilnius; Alma litera, 1995.3. Vaughan W. Romantizmas ir menas.-Vilnius; R. Paknio l-kla, 2000.4. Wolfflin H. Pamatinės meno istorijos sąvokos.-Vilnius; Pradai 2000.5. Dailės žodynas.-Vilnius; Vilniaus dailės akademijos l-kla, 1999.6. Universalus meno žodynas.-Kaunas; Šviesa, 1998.7. Euge`ne Delacroix; Album.-New Yirk; Abrams, S. a.8. Delacroix; The life and workof the artist.-London: Thames and Hudson, 1969.9.Mouelar C. Euge`ne Delacroix.-Paris, b. m.10.Serullaz M. Delacroix.-Paris: Nathon, 1981.11.Delakrua. E. Misli ob iskustve.-Moskva, 1961.12.Giugo B. Izbranie proizvedenija.-Moskva-Leningrad, 1952.13.Gasteev A. Delakrua.-Moskva, 1966.14.Dijakov L. A. Ežen Delakrua.-Moskva: Iskustvo, 1973.15.Kožinia E. Romantičeskaja bitva.-Leningrad: Iskustvo, 1969.16.Žiullian f. Ežen delakrua.-Moskva: Iskustvo, 1986.17.Ežen Delakrua.-Moskva: Gos. Iz-vo izobr. Iskustvo, 1961.