ANTIKINĖ DAILĖ
Nuo senovės graikų dailės suklestėjimo mus skiria du su puse tūkstančio metų. Viskas pasaulyje nuo to laiko neatpažįstamai pasikeitė, bet antikinės dailės galia ir šlovė pasirodė amžina. Antika tebėra amžinoji dailininkų mokykla. Pradedančiam dailininkui duodamas nupiešti Heraklio torsas (skulptūros kūrinys, vaizduojantis žmogaus liemenį), Antinojo galva. Bet ir jau subrendęs dailininkas (meistras) vėl ir vėl stebi antikos kūrinius, stengdamasis įminti jų harmonijos ir gyvybingumo paslaptį. Pažvelgus į pasaulio žemėlapį, kyla natūralus nusistebėjimas, koks mažas buvo didysis kultūros lopšys toji Senovės Graikija. Tai žemės sklypelis Viduržemio jūros baseine: pietinė Balkanų pusiasalio dalis, Egėjo jūros salos ir siauras Mažosios Azijos pakrantės rėžis. Atėnų polyje – galingiausioje graikų valstybėje ir svarbiausiame antikinės kultūros židinyje turbūt buvo ne daugiau kaip du–trys šimtai tūkstančių gyventojų; mūsų laikų mastu tai visiškai mažai. Ne tokia kaip šiais laikais buvo ir gamyba: mažos amatininkų dirbtuvės. kur ne mašinomis, o kirviu, pjūklu, ir kūju dirbo patys šeimininkai ir jų „gyvieji įrankiai“ – vergai. Ir tame mažame. atrodytų, primityviame pasaulyje atsirado ir suklestėjo didžiulė dvasinė kultūra. nepasenusi net po tūkstančių metų. Ar tai ne stebuklas? Kai kurie mokslininkai ištiktųjų vartojo posakį „graikų stebuklas“.
Kretos – Mikėnų kultūra
Vis dėlto stebuklu vadiname tai, kas atsiranda staiga ir be priežasties, pažeisdamas gamtos dėsnius. O graikų dailė neatsirado staiga, kaip Venera iš jūros putos. Ji turėjo ilgą priešistorę. Palyginti neseniai, tik XIXa. gale ir XXa. pradžioje, archeologų kasinėjimai Graikijoje ir Kretos saloje atvėrė mums beveik pasakišką pasaulį – ankstyvąjį Antikos etapą. Jo centras III tūkst. pr.m.e. pabaigoje ir II tūkst. pr.m.e. viduryje buvo Kreta, o kiek vėliau – ta graikų žemyno dalis, kur yra Mikėnų miestas. Bendrai šio laikotarpio kultūra vadinama Kretos – Mikėnų arba Egėjo.
Istorikai joje dar daug ko neišaiškino. Kretos rašmenys iki šių laikų ne iki galo iššifruoti. Kokie žmonės ten gyveno, kokiai etninei grupei jie priklausė, kokia buvo jų visuomeninė santvarka? Atsakymai tik apytikriai. Daugumos mokslininkų nuomone, Kretoje buvusi vergovinė monarchija, bet kai kurie spėja, kad ten buvusi gimininė, ikiklasinė karinės demokratijos visuomenė su giminės vadu priešakyje.
Tarp Kretos ir Mikėnų pastatų nerasta nieko, kas būtų panašu į šventyklas. Galbūt religijos – magijos įvaizdžiai ten dar nebuvo susiformavę į kulto sistemą, o tik įėję į kasdieninį gyvenimą? Šiaip ar taip, čia nebuvo tokios griežtos, reglamentuotos, visagalės religijos, kaip senovės Egipte. Čia būta kažko kito Jaučiamas laisvas, kanonų nekaustomas, džiugus ir betarpiškas požiūris į gyvenimą Užvis labiausiai apie tai byloja menas – pagrindinis žinių ir spėliojimų apie šį išnykusį pasaulį šaltinis.
Kai kuriais bruožais Kretos dailė panaši į Egipto – Mikėnų: liūtų medžioklės, katės, gaudančios paukščius labai primena panašius Egipto reljefus ir sienų tapybos motyvus. Tikriausiai čia būta abipusės įtakos. Knoso rūmuose rastas didelis dažytas reljefas – jaunikaitis su lelijų vainiku ant galvos, su lazda rankoje lengvais plačiais žingsniais eina per žydinčią pievą. Jaunojo „Karaliaus žynio“, kaip jį pavadino archeologai, figūra sukurta pagal Egipto figūrų tipą: pečiai, krūtinė, akys pavaizduoti iš priekio, veidas ir kojos iš šono.
Kretiečiai buvo jūrininkai: jie prekiavo su Egiptu ir, be abejo, pažino jų kultūrą. Bet su panašumu aptinkama ir didelių pasaulėjautos ir stiliaus skirtumų. Griežtas skaitmeninis matas (modulis), formos geometriškumas, griežtas, didingas paprastumas, simetrija, vaizdavimo harmoniškumas – visa tai būdinga net Naujosios karalystės Egiptui, o Kretoje tai nepriimtina: visų pirma čia į akis krinta laisvumas. Ir ten. ir čia grakšti linija, gražus siluetas, bet egiptiečių linijomis siluetas atrodo kaip nukalta grafinė formulė, o kretiečių jis panašus į laisvai išvingiuotą raštą. Kretiečių ir egiptiečių reljefiniai ir sienų tapybos motyvai skiriasi kaip gležna gėlytė nuo tiesios ir stiprios palmės. Egiptietiška figūra , nors ir sąlygiškai pasukta, anatomiškai apgalvota ir be galo tvirtai, deramai sukonstruota. Kretiečių vyriška figūra pavaizduota nepaprastai liauna talija, susiraičiusiomis lyg gyvatės garbanomis ir laisvomis kūno proporcijomis. Ji visiškai netelpa j jokias taisykles. Ji pasakiška, bet tuo pasakiškumu gyva.
Dar įdomesni moterų atvaizdai, labai dažni Kretos tapyboje ir mažųjų formų skulptūroje (tai duoda pagrindo manyti, kad moteris turėjo garbingą vietą visuomenėje, galbūt ten vyravo ir matriarchatiniai santykiai). Kretos moteris tyrinėtojai pavadino „paryžietėmis“’, „damomis melsvais drabužiais“, „rūmų damomis“, ir tokios pravardės joms išties tinka, nors galimas daiktas, kad šitos „paryžietės“ buvo žynės, .gyvačių kerėtojos ar net deivės. Jų talijos kaip vapsvų, suknios su puošniais melsvais ar tamsiai mėlynais krinolinais, atlapi korsažai, įmantrios šukuosenos, apipintos perlais, su užleistomis ant kaktos garbanomis, išpuoselėtos nuogos rankos, plonos su kuprele nosys ir mažos, vos besišypsančios burnytės.
Įmantri Kretos rūmų labirintų asimetrija; tą pačią asimetriją, tą pačią įmantrių formų seką matome tapyboje, ornamentikoje ir taikomosios dailės dirbiniuose. Kretiečius įkvėpdavo jūros flora ir fauna. Nors jūros peizažų jie nevaizdavo, bet jūra įėjusi į jų meną bangų vingiais, žydra spalva, suktomis sraigių spiralėmis, dumblių įmantrybėmis. Jūrų motyvų gausu Kretos ornamentikoje, ypač vadinamoje Kamareso (vietovė, kur buvo rastos vazos) stiliaus vazose. Garsioji vaza su aštuonkoju – unikalus kūrinys meninio sprendinio drąsumu ir drauge labai būdingas Egėjo stiliui. Vazos forma asimetrinė: tarsi paklusdama banguotiems čiuptuvų judesiams, ji, rodos, čia išsiskleidžia , čia susitraukia, visa plazda. Dabartinė keramika (porceliane, meniniame stikle, mojotikoje) „mokosi“ lanksčių, elastingų, „gyvų“ formų iš Egėjo pasaulio, sukūrusio šedevrus.
Kretos dailė lyg ir per toli nueina savo tektonika (prieštaravimas dėsniams, jų nepaisymas) ir įmantrumu. Švelnios Mino „paryžiečių“ akys pernelyg didelės, jų talijos perdaug lieknos, melsvos ir rausvos sienų tapybos spalvos perdaug ryškios, ornamentika perdaug įmantri. Visa tai savaip gražu, bet jaučiama, kad menas jau priartėjęs prie rizikingos ribos, už kurios dailumas gali virsti manieringumu, o manieringumas – stiliaus nykimo ženklas. Galbūt ir Kretos visuomenė II tūkst. viduryje išgyveno savo istorijos saulėlydį, tačiau nežinia, kaip viskas buvo iš tikro. Spėjama, kad XV a.pr.m.e. Kretą ištiko katastrofa. Jos miestai virto griuvėsiais. Matyt, juos nusiaubė žemyno gentys achajai, o gal prisidėjo ir stichinės nelaimės – žemės drebėjimas, vulkano išsiveržimas. Kretos kultūros neliko, bet jai artima Mikėnų kultūra gyvavo graikų žemyne. Tiesa, ji žymiai skyrėsi nuo Kretos – sienų tapyba sausesnė, griežtesnė, architektūra rūstesnė. Kretos gyvenvietėse nebūta tvirtovių sienų, karinių įtvirtinimų: kretiečiai, matyt taip pat nesirūpino karo dalykais, kaip ir religiniais kultais. Mikėnų ir Tirnito rūmai – jau tikrosios tvirtovės. Jos buvo statomos ant aukštų kalvų ir juosiamos sienomis iš didžiulių akmens luitų.