Antikinė dailė

ANTIKINĖ DAILĖ

Nuo senovės graikų dailės suklestėjimo mus skiria du su puse tūkstančio metų. Viskas pasaulyje nuo to laiko neatpažįstamai pasikeitė, bet antikinės dailės galia ir šlovė pasirodė amžina. Antika tebėra amžinoji dailininkų mokykla. Pradedančiam dailininkui duodamas nupiešti Heraklio torsas (skulptūros kūrinys, vaizduojantis žmogaus liemenį), Antinojo galva. Bet ir jau subrendęs dailininkas (meistras) vėl ir vėl stebi antikos kūrinius, stengdamasis įminti jų harmonijos ir gyvybingumo paslaptį. Pažvelgus į pasaulio žemėlapį, kyla natūralus nusistebėjimas, koks mažas buvo didysis kultūros lopšys toji Senovės Graikija. Ta ai žemės sklypelis Viduržemio jūros baseine: pietinė Balkanų pusiasalio dalis, Egėjo jūros salos ir siauras Mažosios Azijos pakrantės rėžis. Atėnų polyje – galingiausioje graikų valstybėje ir svarbiausiame antikinės kultūros židinyje turbūt buvo ne daugiau kaip du–trys šimtai tūkstančių gyventojų; mūsų laikų mastu tai visiškai mažai. Ne tokia kaip šiais laikais buvo ir gamyba: mažos amatininkų dirbtuvės. kur ne mašinomis, o kirviu, pjūklu, ir kūju dirbo patys šeimininkai ir jų „gyvieji įrankiai“ – vergai. Ir tame mažame. atrodytų, primityviame pasaulyje atsirado ir suklestėjo di idžiulė dvasinė kultūra. nepasenusi net po tūkstančių metų. Ar tai ne stebuklas? Kai kurie mokslininkai ištiktųjų vartojo posakį „graikų stebuklas“.

Kretos – Mikėnų kultūra

Vis dėlto stebuklu vadiname tai, kas atsiranda staiga ir be priežasties, pažeisdamas gamtos dėsnius. O graikų dailė neatsirado staiga, ka

aip Venera iš jūros putos. Ji turėjo ilgą priešistorę. Palyginti neseniai, tik XIXa. gale ir XXa. pradžioje, archeologų kasinėjimai Graikijoje ir Kretos saloje atvėrė mums beveik pasakišką pasaulį – ankstyvąjį Antikos etapą. Jo centras III tūkst. pr.m.e. pabaigoje ir II tūkst. pr.m.e. viduryje buvo Kreta, o kiek vėliau – ta graikų žemyno dalis, kur yra Mikėnų miestas. Bendrai šio laikotarpio kultūra vadinama Kretos – Mikėnų arba Egėjo.

Istorikai joje dar daug ko neišaiškino. Kretos rašmenys iki šių laikų ne iki galo iššifruoti. Kokie žmonės ten gyveno, kokiai etninei grupei jie priklausė, kokia buvo jų visuomeninė santvarka? Atsakymai tik apytikriai. Daugumos mokslininkų nuomone, Kretoje buvusi vergovinė monarchija, bet kai kurie spėja, kad ten buvusi gimininė, ikiklasinė karinės demokratijos visuomenė su giminės vadu priešakyje.

Tarp Kretos ir Mi ikėnų pastatų nerasta nieko, kas būtų panašu į šventyklas. Galbūt religijos – magijos įvaizdžiai ten dar nebuvo susiformavę į kulto sistemą, o tik įėję į kasdieninį gyvenimą? Šiaip ar taip, čia nebuvo tokios griežtos, reglamentuotos, visagalės religijos, kaip senovės Egipte. Čia būta kažko kito Jaučiamas laisvas, kanonų nekaustomas, džiugus ir betarpiškas požiūris į gyvenimą Užvis labiausiai apie tai byloja menas – pagrindinis žinių ir spėliojimų apie šį išnykusį pasaulį šaltinis.

Kai kuriais bruožais Kretos dailė panaši į Egipto – Mikėnų: liūtų medžioklės, katės, gaudančios paukščius labai primena panašius Egipto reljefus ir

r sienų tapybos motyvus. Tikriausiai čia būta abipusės įtakos. Knoso rūmuose rastas didelis dažytas reljefas – jaunikaitis su lelijų vainiku ant galvos, su lazda rankoje lengvais plačiais žingsniais eina per žydinčią pievą. Jaunojo „Karaliaus žynio“, kaip jį pavadino archeologai, figūra sukurta pagal Egipto figūrų tipą: pečiai, krūtinė, akys pavaizduoti iš priekio, veidas ir kojos iš šono.

Kretiečiai buvo jūrininkai: jie prekiavo su Egiptu ir, be abejo, pažino jų kultūrą. Bet su panašumu aptinkama ir didelių pasaulėjautos ir stiliaus skirtumų. Griežtas skaitmeninis matas (modulis), formos geometriškumas, griežtas, didingas paprastumas, simetrija, vaizdavimo harmoniškumas – visa tai būdinga net Naujosios karalystės Egiptui, o Kretoje tai nepriimtina: visų pirma čia į akis krinta laisvumas. Ir ten. ir čia grakšti linija, gražus siluetas, bet egiptiečių linijomis siluetas atrodo kaip nukalta grafinė formulė, o kretiečių jis panašus į laisvai išvingiuotą raštą. Kretiečių ir egiptiečių reljefiniai ir sienų tapybos motyvai skiriasi kaip gležna gėlytė nuo tiesios ir stiprios palmės. Egiptietiška figūra , nors ir sąlygiškai pasukta, anatomiškai apgalvota ir be galo tvirtai, deramai sukonstruota. Kretiečių vyriška figūra pavaizduota nepaprastai liauna talija, susiraičiusiomis lyg gyvatės garbanomis ir laisvomis kūno proporcijomis. Ji visiškai netelpa j jokias taisykles. Ji pasakiška, bet tuo pasakiškumu gyva.

Dar įdomesni moterų atvaizdai, labai dažni Kretos tapyboje ir mažųjų formų skulptūroje (tai du

uoda pagrindo manyti, kad moteris turėjo garbingą vietą visuomenėje, galbūt ten vyravo ir matriarchatiniai santykiai). Kretos moteris tyrinėtojai pavadino „paryžietėmis“’, „damomis melsvais drabužiais“, „rūmų damomis“, ir tokios pravardės joms išties tinka, nors galimas daiktas, kad šitos „paryžietės“ buvo žynės, .gyvačių kerėtojos ar net deivės. Jų talijos kaip vapsvų, suknios su puošniais melsvais ar tamsiai mėlynais krinolinais, atlapi korsažai, įmantrios šukuosenos, apipintos perlais, su užleistomis ant kaktos garbanomis, išpuoselėtos nuogos rankos, plonos su kuprele nosys ir mažos, vos besišypsančios burnytės.

Įmantri Kretos rūmų labirintų asimetrija; tą pačią asimetriją, tą pačią įmantrių formų seką matome tapyboje, ornamentikoje ir taikomosios dailės dirbiniuose. Kretiečius įkvėpdavo jūros flora ir fauna. Nors jūros peizažų jie nevaizdavo, bet jūra įėjusi į jų meną bangų vingiais, žydra spalva, suktomis sraigių spiralėmis, dumblių įmantrybėmis. Jūrų motyvų gausu Kretos ornamentikoje, ypač vadinamoje Kamareso (vietovė, kur buvo rastos vazos) stiliaus vazose. Garsioji vaza su aštuonkoju – unikalus kūrinys meninio sprendinio drąsumu ir drauge labai būdingas Egėjo stiliui. Vazos forma asimetrinė: tarsi paklusdama banguotiems čiuptuvų judesiams, ji, rodos, čia išsiskleidžia , čia susitraukia, visa plazda. Dabartinė keramika (porceliane, meniniame stikle, mojotikoje) „mokosi“ lanksčių, elastingų, „gyvų“ formų iš Egėjo pasaulio, sukūrusio šedevrus.

Kretos dailė lyg ir per toli nueina savo tektonika (prieštaravimas dėsniams, jų nepaisymas) ir įmantrumu. Švelnios Mi

ino „paryžiečių“ akys pernelyg didelės, jų talijos perdaug lieknos, melsvos ir rausvos sienų tapybos spalvos perdaug ryškios, ornamentika perdaug įmantri. Visa tai savaip gražu, bet jaučiama, kad menas jau priartėjęs prie rizikingos ribos, už kurios dailumas gali virsti manieringumu, o manieringumas – stiliaus nykimo ženklas. Galbūt ir Kretos visuomenė II tūkst. viduryje išgyveno savo istorijos saulėlydį, tačiau nežinia, kaip viskas buvo iš tikro. Spėjama, kad XV a.pr.m.e. Kretą ištiko katastrofa. Jos miestai virto griuvėsiais. Matyt, juos nusiaubė žemyno gentys achajai, o gal prisidėjo ir stichinės nelaimės – žemės drebėjimas, vulkano išsiveržimas. Kretos kultūros neliko, bet jai artima Mikėnų kultūra gyvavo graikų žemyne. Tiesa, ji žymiai skyrėsi nuo Kretos – sienų tapyba sausesnė, griežtesnė, architektūra rūstesnė. Kretos gyvenvietėse nebūta tvirtovių sienų, karinių įtvirtinimų: kretiečiai, matyt taip pat nesirūpino karo dalykais, kaip ir religiniais kultais. Mikėnų ir Tirnito rūmai – jau tikrosios tvirtovės. Jos buvo statomos ant aukštų kalvų ir juosiamos sienomis iš didžiulių akmens luitų. Tokią sienų statybą graikai pavadino kiklopine – jų nuomone, tik pasakiški milžinai kiklopai tokius akmenis galėjo pakelti.

Mikėnų epochos žmonės ne veltui statė tvirtoves. Gyvenimas buvo žiaurus, dažni karai trukdavo metų metus (Trojos karas truko 10 metų).

Per ilgus karus kultūringos graikų gentys išsekino ir susilpnino viena kitą. Maždaug XI a.pr. m.e. prasideda neramus graikų istorijos laikotarpis: pagrindiniu jo faktu istorikai laiko daug žemesnio išsivystymo lygio šiaurės genčių dorėnų įsiveržimą į Graikiją. Egėjo kultūra pasidavė dorėnams, atnešusiems visai kitos, dar primityvios kultūros formas ir vadinamąjį geometrinį dailės stilių, apskritai panašų į neolito.

Mikėnų kultūra turėjo maža ko bendro su beveik pirmykšte šiaurės genčių kultūra. Prireikė amžių, kad skirtingos visuomeninės ir etninės grupės asimiliuotųsi ir sudarytų naują visumą, ir kad jų dailė taip pat pasiektų sintezę. O kad vyko visi šie sudėtingi procesai, epochos dailė, kurią priimta vadinti „homerine“ X – VIII a.p.m.e. tarsi sužlugo. Visa, kas sena, nyko, visa, kas nauja, formavosi slapčiomis. Taigi Kretos – Mikėnų dailė buvo puiki graikų dailės preliudija. Paskui buvo ilga pauzė, o VII – VI a.pr.m.e. formuojasi jau visai ryškūs ir vientisi stilistiniai graikų archaikos bruožai.

Graikų archaika

Naujas menas visada išauga senojo dirvoje. Kad užgimtų nauja, reikia kuriančio varomojo faktoriaus įsikišimo. O tas faktorius kultūros istorijoje yra socialinis progresas, visuomeninių santykių atsinaujinimas. Graikų archaikos mene galima pastebėti „paveldėtų“ ir Kretos–Mikėnų, ir geometrinio stiliaus bruožų, o taip pat aiškios kainyninių Rytų kultūros įtakos. Bet tai, kas graikų architektūroje yra nauja, nulėmė epochos socialiniai poslinkiai. Jie ir yra tas perėjimas į išsivystančios vergovinės santvarkos formas. Graikijoje, skirtingai nuo Senovės Rytų kraštų, susiformavo ne monarchinis, o respublikinis valdymo būdas. Valdė ne pavienis valdovas, palaikomas senos gentinės aristokratijos, o visos vergvaldžių, laisvų polio – miesto valstybės – piliečių kolektyvas.

Šitos istorinės raidos kelias išugdė graikams savitą pasaulėjautą. Jie išmokė deramai vertinti realius žmogaus sugebėjimus ir galimybes – ne antžmogio, ne išdidaus kilmingo valdovo, o paprasto, laisvo, politiškai aktyvaus žmogaus piliečio. Kaip tik šie sugebėjimai ir galimybės buvo padaryti aukščiausiu meno principu, estetiniu Graikijos idealu.

Egiptiečių ir asirų supratimu, herojus galingas savo paslaptingais ryšiais su stichijų pasauliu: jo jėga – liūto jėga, jo gudrumas – peslio ar gyvatės gudrumas, jo būstas panašus į didžiulį kalną ar neįžengiamą girią. Graikų herojus, priešingai, nugali vien žmogišku gudrumu (Odisėjas gudrumu nugalėjo milžiną Kiklopą), idealiai prisitaiko prie visokeriopos veiklos, proporcingas kūno veiklumu ir darna. Graikų dailė siekia žmogiškojo mato; jos pamėgtas paveikslas – lieknas jaunas atletas. Graikų architektūra ne grandiozinė, bet paremta aiškia ir dailia tektonika, laikančiųjų ir laikomųjų dalių pagrindais. Ir Olimpo dievai, nugalėję pabaisas ir milžinus, turi žmogiškąją išvaizdą, žmogiškas dorybes ir net žmogiškas silpnybes. Jie pyksta, linksminasi, klysta, intriguoja – bet tai vis dėlto yra stiprios ir puikios būtybės. Visa kas žmogiška – nesvetima antikinės mitologijos ir antikinės dailės herojams.

Archaikos epochoje (VII – VI a.pr.m.e.) graikų miestų gyvenimas dar nebuvo įgavęs baigtų formų: viskas tik kūrėsi. Bet ne tik nusistovėjusios , įsitvirtinusios gyvenimo formos gali tapti didelio meno pagrindu. Judėjimas ir kova veda į naują sintezę, kai kada sukelia labai ryškių kultūros reiškinių. Pagrindiniai graikų meno tipai ir formos archaikos laikotarpiu jau buvo atsiradę. Architektūroje – orderių (architektūrinis orderis – laikančiųjų ir laikomųjų dalių (kolonų ir antablemento) sistema sijų ir ramsčių konstrukcijoje, graikų architektūroje susidarė trys orderiai: dorėninis, jonėninis ir korintinis) sistema ir šventyklos – ir peripterio (peripteris – stačiakampio plano senovės graikų šventykla, apjuosta vienos eilės kolonada) tipas; skulptūroje – lieknų dailių jaunuolių ir dailių merginų statulos, reljefai su kovų, žaidimų, rungtynių scenomis; indų tapyboje – juodų figūrų tapyba įvairiais gyvenimiškais siužetais, dailiai ir laisvai sukomponuotais. Visa tai vystėsi V a., ankstyvosios ir vėlyvosios klasikos epochoje, klasikos, kuri laikoma antikinės dailės aukso amžiumi. Vis dėlto negalima pasakyti, kad archaika buvo tik paruošiamoji klasikos pakopa, „primityvesnė“, „ne tokia tobula“. Ne, archaikos dailė nė kiek ne menkesnė už klasikinę – tik ji kitokia, savita, nepakartojama.

Garsioji graikų lyrika suklestėjo VII – VI a.. Lesbo poetė Sapho kūrė karštus, stiprius meilės himnus, Archilokas rasė pašiepiamus „jambus“, pasakėčias, jaunystės džiaugsmams, artėjančios senatvės liūdesiui lyrines miniatiūras skyrė Anakreontas (jį labai mėgo Puškinas). Nemažiau suklestėjo ir filosofija – Talis, Anaksimandras, Anaksimenas – buvo pirmieji antikos mąstytojai. O VIa. pabaigoje Heraklitas iš Efeso padėjo dialektinės filosofijos pagrindus.

Įžymi buvo ta epocha žmonijos gyvenime. Dvasiniai horizontai nepaprastai praplatėjo, žmogus pasijuto stovįs akis į akį su Visata ir panoro suvokti jos harmoniją, jos vienovės paslaptį. Detalės dar nepastebimos, konkretaus visatos „mechanizmo“ įvaizdžiai labai fantastiški, bet vientisumo patosas, visuotinio ryšio suvokimas – štai kas sudarė filosofijos, poezijos ir meno jėgą archainėje Graikijoje. Tai buvo apibendrinimo jėga – ne abstraktaus, ne sauso , o poetiško kupino gaivių, karštų jausmų gyvenimo apibendrinimas.

Racionalių grožio pagrindų ieškojimas, matais ir skaičiais paremta harmonija – labai svarbus estetinio graikų suvokimo momentas. Filosofai pitagoriečiai stengėsi suvokti dėsningus skaičių santykius muzikos sąskambiuose, kaip dangaus šviesulių išsidėstyme. Dailininkai ieškojo matematiškai patikrintų žmogaus kūno proporcijų ir architektūrinio statinio „kūnų“. Šiuo požiūriu jau ankstyvoji graikų dailė iš principo skiriasi nuo Kretos – Mikėnų dailės, kuriai svetima bet kokia matematika. Archainė vazų tapyba turbūt turi daugiausia panašumo su Kretos – Mikėnų daile, bet skirtumas ir čia didelis.

Archainės graikų statulos nebuvo tokios vienodai baltos, kaip mes dabar jas matome. Ant daugelio statulų išlikusios dažų žymės – matyt jos buvo dažomos šviesiomis, džiaugsmingomis spalvomis. Marmurinių mergaičių plaukai buvo aukso spalvos, skruostai rausvi, vyzdžiai mėlyni. O šventyklos aptaisomos spalvota terakota. Mėlyno Heladės dangaus fone visa tai turėjo atrodyti labai šventiškai, bet kartu ir kasdieniškai dėl formų ir siluetų aiškaus paprastumo, sutelktumo ir konstruktyvumo.
Archaikos dailė visur griežtai architektoniška, architektūrinė: ji stato, matuoja, derina, ieško pusiausvyros, tikėdama, kad pasaulyje turi viešpatauti tvarka. Bet į pasaulį ji žiūri giedromis, džiaugsmingomis, nustebusiomis akimis, kaip ir žiūri auksaplaukės mergaitės (korės), kadaise puošusios Atėnų Akropolį.

Graikų klasika

Graikų dailė vystydamasi ir keisdamasi išlaikė iš esmės archaikos pradus. Graikų klasikinės dailės stiliuje sutapo tikroviškumas ir saikas.

Aukščiausio ekonominio, politinio ir kultūrinio pakilimo Graikija pasiekė Va.pr.m.e. viduryje, kai graikų miestų sąjunga nugalėjo galingą persų valstybę. Atėnai šioje sąjungoje užėmė vadovaujančią vietą. Atėnams priklausė ir didžiausio kultūrinio centro vaidmuo, kurį jie išlaikė ilgus metus.
Graikų kultūrą kūrė laisvi nuo varginančio, juodo darbo piliečiai (juodą darbą atliko vergai – daugiausia ne graikai, o kitos kalbos, kitos kultūros žmonės – trakai, skitai, egiptiečiai). Darbo atėniečiai dar nelaikė žeminančiu, kaip vėliau romėnai. Atėnų visuomenė pasižymėjo demokratiniu skoniu ir papročių paprastumu. Periklis, Atėnų demokratijos vadas, sakė: „Mes mylime grožį be įmantrumo ir išmintį be išlepimo.“ 0 dar seniau reformatorius Eolonas taip apibrėžė helenų gyvenimo principą: „Nieko pervirš“.Graikai vertino protingumą, pusiausvyrą, saiką. Jie didžiavosi savo demokratine santvarka, paremta lygaus aktyvumo pagrindais, lygia kiekvieno piliečio atsakomybe už bendrą reikalą.
Didžiulė to laikotarpio meno kūrinių dauguma gyveno ne muziejinį gyvenimą. Statulos stovėjo arba šventyklose arba lauke – aikštėse, ant jūros kranto. Plutarchas sako, kad Atėnuose buvo daugiau statulų negu gyvų žmonių. Žinoma, tai perdėta, bet šiaip ar taip statulų buvo labai daug. Tačiau mūsų laikus pasiekė labai nedaug graikų originalų. Graikų tapybos visai neišliko. Iki mūsų laikų išliko tik skulptūrų nuolaužos ir fragmentai. Dauguma garsiųjų graikų statulų mums pažystamos tik iš romėnų kopijų, kurių buvo daug daroma, bet jos toli gražu neperteikė originalų grožio. Didelės Atėnės, Afroditės, Hermio, Satyro figūros, kurias dabar matome Ermitaže, – tai tik blankūs graikų šedevrų pakartojimai.

Norėdami įsivaizduoti bendrą graikų meno ansamblį (jis ir neįsivaizduojamas kitaip, kaip ansamblyje), pabandykime mintyse sukonstruoti Atėnų Akropolio kompleksą, koks jis buvo klasikinėje epochoje. Daug kartų sugriautas, apiplėštas, paverstas griuvėsiais, šis antikinis aukso amžiaus paminklas ir dabar, griuvėsiuose, išlaikęs savo harmoniją ir didybę. Galbūt praėjusių amžių pėdsakai net suteikia poezijos jo griuvėsiams. Laikas griauna, bet laikas ir poetizuoja.
Akropolis – didelė pailga kalva, iškilusi virš miesto ir vainikuojanti jį šventyklomis miesto globėjai Atėnei –išminties ir karo deivei. Kaip kiekviena tikra architektūra, Akropolio kompleksas organiškai įaugęs į aplinkinį landšaftą. Egipto piramidės gražios kaip tik dykumoje. Atėnų Akropolis gražus kaip tik čia, Viduržemio jūros platybių . ir mėlynų Archipelago kalnų fone.

Akropolis buvo ir šventykla, ir tvirtovė, ir visuomeninio gyvenimo centras; čia buvo valstybės iždas, biblioteka, paveikslų galerija. Kasmetinėse šventėse Atėnės garbei (vadinamos Panatinėjos) po žirgų ir gimnastikos rungtynių, po dainininkų ir muzikantų varžybų būdavo iškilmingiausiais momentas – visaliaudinės eitynės į Akropolį. Raitininkai jojo ant žirgų, ėjo valstybės vyrai, žengė apsiginklavę kariai ir atletai, merginos ir vaikinai vedė aukojamus gyvulius, vežėsi švento Panatinėjų laivo modelį su pritvirtintu prašmatniu peplu – apdangalu, dovana Atėnei. Šventė būdavo baigiama visuotine puota Akropolyje.

Akropolyje dar buvo daugybė skulptūrų, prilygstančių marmuriniam Olimpui.

Bendras Akropolio ansamblis – tai graikų klasikinio meno krištolas; jame, kaip baigtame modelyje, išreikšti svarbiausi jo bruožai. Pats Akropolio išplanavimas iš pirmo žvilgsnio visiškai natūralus. Architektai aiškiai vengė frontalumo, simetrijos, paralelizmo. Bet šiame laisvame išplanavime viskas apgalvota ir patikrinta, akivaizdus simetriškumas pakeistas sudėtingesniais ritmais ir pusiausvyros principais. Didžiausias ir svarbiausias Akropolio statinys Partenonas, skirtas Atėnei Parthenos – Atėnei Mergelei.

Akropolio komplekse akivaizdus taip būdingas graikams subtilus ir tikslus konstrukcijos bei natūralumo matas. Šį matą graikų dailininkai pasiekė tyrinėdami žmogaus kūną. Jo konstrukcijose, jo judesiuose graikai surado ir ritmą ir proporcijų dėsningumą, ir pusiausvyrą su begale laisvų, natūralių tonacijų. Graikams žmogus buvo visos esybės įkūnijimas, jie taip garbino žmogaus kūno grožį ir sandarą, kad estetiškai jį suprato ne kitaip, kaip išbaigtą ir tobulą statulą.

Kūno kalba buvo ir sielos kalba. Kartais manoma, kad graikų dailei svetima psichologija ar kad ji iki jos nepriaugusi. Ne visai taip. Iš tikrųjų jai buvo nepažįstama ta gili charakterių analizė, kuri atsirado naujųjų laikų dailėje, todėl portreto menas buvo Graikijoje gana žemame lygyje. Bet graikai turėjo, jei taip galima pasakyti, tipų psichologijos perteikimo meną,– jie perteikdavo turtingą sielos judesių gamą labai apibendrintais žmonių tipais. Išraiškingumas graikams buvo ne tik veidas, bet ir kūno judesiai. Ir tai natūralu, juk jie buvo Platono, Sofoklio, Euripido amžininkai ir bendrapiliečiai.

Iš tikrųjų graikų statulos nepaprastai dvasingos. Prancūzų skulptorius O. Rodenas apie vieną jų yra pasakęs: „Šitas jaunuolio torsas be galvos džiaugsmingiau šypsosi šviesai ir pavasariui, negu tai galėtų padaryti akys ir lūpos.“ Graikų statulų veidai impersonaliniai, t.y. mažai individualizuoti. Graikiško tipo veiduose triumfuoja „viso, kas žmogiška“principas idealiu variantu. Taisyklingas, švelnus ovalas, tiesi nosies linija pratęsia kaktos liniją, pailgas gana giliai įsodintų akių pjūvis, nedidelė burna, putlios, ryškios lūpos, viršutinė lūpa plonesnė už apatinę ir grakščiai išlenkta, smakras stambus ir apvalus, garbanoti plaukai, švelniai ir glaudžiai apgulę galvą. netrukdo matyti taisyklingos apvalios kiaušo formos.

Palaipsniui keičiantis pasaulėjautai permainas rodo ir plastiniai motyvai. Keičiasi charakteringa stovinčios figūros poza. Archaikos epochoje statulos stovėjo visiškai tiesiai, vėlyvoji klasika jas pagyvina subalansuotais grakščiais judesiais, išlaikydama pusiausvyrą ir stabilumą Bet jau krito šešėliai ant šviesios graikų pasaulėjautos – tai prasidėjo IV a.pr.m.e. pabaigoje – demokratijos irimas ir žlugimas. Tani pradžią davė Makedonija, užgrobusi Graikiją, ir Aleksandro Makedoniečio, įkūrusio didžiulę monarchiją nuo Dunojaus iki Indo, užkariavimai. Aleksandras dar jaunystėje buvo ragavęs aukščiausios graikų kultūros vaisių: jo auklėtojas buvo Aristotelis, o „rūmų“ dailininkas –paskutinis didysis vėlyvosios klasikos skulptorius Lisipas. Visa tai nesutrukdė Aleksandrui, užgrobus Persų valstybę ir užgrobus Egipto faraonų sostą, pasiskelbti dievu ir pareikalauti, kad jis ir Graikijoje būtų garbinamas kaip dievas. Nepripratę prie rytietiškų papročių, graikai šaipydamiesi sakė:“Na, jeigu Aleksandras nori būti dievu – tegu būna“, – ir oficialiai jį pripažino Dzeuso sūnumi. „Orientalizacija“, kurią ėmė diegti Aleksandras, vis dėlto buvo daug svarbesnis dalykas, negu užkariautojo, apsvaigusio nuo pergalių, įgeidis. Ji buvo požymis istorinio antikinės visuomenės posūkio nuo vergovinės demokratijos į tą formą, kuri nuo senų laikų buvo Rytuose,– vergovinę monarchiją. Prasidėjo helenizmo epocha – graikų ir rytų kultūros sujungimas, mėgdžiojant graikus.

Helenizmas

Aleksandro Makedoniečio sukurta valstybė III a.pr.m.e. suskilo į kelias monarchines valstybes Egipte, Sirijoje ir Mažojoje Azijoje. Galingiausia ir įtakingiausia buvo Ptolomėjų Egipto valstybė. Egipte, kaip žinoma, buvo sava senovinė, labai skirtinga nuo graikiškosios, kultūra, kituose Rytų kraštuose – irgi. Vis dėlto graikų civilizacija ir meninės graikų tradicijos visur „paėmė viršų“. Pati „helenizmo“ sąvoka rodo helenų kultūros pergalę, Rytų kraštų helenizaciją. Netgi tolimose helenistinio pasaulio srityse, Baktrijoje ir Partuose (dabartinė Vidurinė Azija), atsiranda savitai perkurtų antikinių formų. O Egiptą apskritai sunku pažinti, tiek jis helenizuotas. Jo naujas miestas Aleksdandrija – tai jau tikras apsišvietęs antikinės kultūros centras, kur klesti ir tikslieji, ir humanitariniai mokslai, ir filosofinės mokyklos, imančios pagrindus iš Pitagoro, Platono. Helenistinė Aleksandrija davė pasauliui didįjį matematiką ir fiziką Archimedą, geometrą Euklidą, Aristarchą iš Samo, „senovės pasaulio Koperniką“, prieš aštuoniolika amžių iki Koperniko įrodinėjimų, kad Žemė sukasi aplink Saulę. Helenistinis mokslas ir filosofija daug paveldėjo iš Senovės Rytų palikimo Bet plastiniai menai daugiausia išlaikė graikišką pavidalą. Jeigu pažiūrėsime į Egipte sukurtą puikią marmurinės deivės galvą Maskvoje – niekas šiame kūrinyje mums neprimins senovės Egipto, iš karto pasirodys, kad tai vėlyvosios graikų klasikos tąsa. Tam tikru požiūriu taip ir yra. Juk helenizmo epochai priklauso pagarsėjusios statulos, kurios mums yra Antikos įkūnijimas. Tai Samotrakės Nikė ir Miloso Afroditė.

Ir dar vienas žymus helenizmo paminklas – Dzeuso altorius Pergame (IIa.pr.m.e.). Didžiulis horeljefinis frizas juosia altoriaus cokolį (cokolis – sienos arba atramos (stulpo, kolonos) apatinė dalis, atskirta nuo kt. plokštumos karnizu, faktūra, spalva). Šis altorius buvo pastatytas Pergamo karalystės pergalės prieš galus garbei. Frize pavaizduota Olimpo Dievų kova su gigantais – žemės gelmių vaikais. Galingi kūnai kūpso susirangę tarsi gyvačių kamuolys, parblokštus gigantus drasko gauruotakarčiai liūtai, įsikibę dantimis šunys – kova baisi, apšlakstyta krauju. Tarsi kažkas pranašauja Mikelandželą tais įtemptais kūnų rakursais (rakursas – dailėje ir architektūroje –perspektyvus (optinis) vaizduojamojo objekto (statinio, žmogaus figūros, daikto) arba jo dalių sumažinimas), titaniška jų galia ir tragišku patosu.

Jeigu pamėginsime suvokti helenizmo meną iš esmės, tai pasidarys dar aiškiau, kad jis vis dėlto gerokai nutolęs nuo klasikinių šaltinių. Jis davė daug nauja, palyginus su klasika, bet nesukūrė šito naujo pagrindais tokios vientisos ir užbaigtos meninės koncepcijos, kokią buvo sukūrusi klasikinė epocha. Graikiškas plastinio mąstymo tipas (žmogaus piliečio idealas) dabar prisitaikęs prie kitokios pasaulėžiūros (vienasmenio valdovo kultas), sudievinti helenistiniai valdovai vaizduojami panašūs į graikų herojus – prasidėjo vidinė turinio ir formos disharmonija.

Antikinėje vergovinėje santvarkoje perėjimas nuo autonominių valstybių polių ( dideles centralizuotas helenistinės epochos valstybes buvo, be abejonės, progresas. Polio struktūra atitiko tik ankstyvąjį vergovės laikotarpį, kada vergovinės gamybos būdas dar ne visai buvo apsprendęs visą krašto ekonomiką. Progresuojant gamybai, polio rėmai darėsi siauri, atsirado centralizuotos valdžios stiprinimo, sienų plėtimo poreikis. Tai buvo antikinės istorijos helenistinio periodo esmė. Moksle ir gamyboje helenistinė civilizacija žengė didžiulį žingsnį į priekį bet mene ji liko klasikinės Graikijos mokine – daugiapusiškesne, bet ne tokia gilia, kaip mokytojas.

Leave a Comment