zmogus

Žmogaus, kaip gyvūnas, priklauso materialiajai gamtai, bet kaip dvasia yra virš šios gamtos. Žmogaus būtis – tai buvimas pasaulyje. Žmogus nuolat yra motyvuojamas praeities ir projektuojamas į ateitį . Tik žmogui būdinga laikiniškumo atmaina – istoriškumas . Tik žmogus turi istoriją . Žmogaus buvimas pasaulyje yra buvimas kartu su juo. Žmogaus esmė daro jį visuomenišką .
Žmogaus kūniškumas yra atviras pasauliui. Vertikali eisena išlaisvina nespecializuotas žmogaus rankas ir atveria žvilgsniui platų horizontą, klausa ir rega tampa svarbesni už lytėjimą, uoslę, skonį. Tas nespecializuotumas rodo jį esant tokia gyyva būtybe, kuri pati turi susikurti gyvenimo galimybę .
Žmogus su pasauliu santykiauja klausdamas. Iš prigimties susijęs su pasauliu, jis specifiškai informuojamas iš išorės. Žmogaus būtis yra buvimas pasaulyje. Pasaulis egzistuoja tik žmogaus dėka, kadangi tik žmogus sugeba matyti įvairovę. Žmogui erdviškumas įgyja pasaulio prasmę .
Kaip subjekto ryšys su objektais, žmogaus sąmonė yra pasaulio įsisąmonimas, kurį atitinka savimonė. Taip įsisąmoninamas pasaulis atskleidžiamas kaip visuma. Pasaulio atskleidimas, supratimas kaip visumos – sudaro terpę, kurioje egzistuoti pradeda Visuomenė. Nes tik mastantis Žmogus, kaip individas, kuuris vien suprasdamas ar mėgindamas suvokti esamą pasaulį, sugebantis mąstyti, vertinti bei įtakoti reiškinius, gali būti visuomenės dalimi.
Visi žmonės siekia laimės. Laimė yra tai, kas siekiama dėl jo paties, kas pasitenkina pačiu savimi. Tai yra galutinis veikimo tikslas . Bet ko

okia veikla yra laimės siekimas. Veiklos įprasminimas priklauso nuo to, koks yra žmogus, tai suprantama kad kaip žmogus-individas įprasmina savo veiklą, taip, tokiu pagrindu kuriama visuomenė. Formuojasi visuomeninis laimės siekimas, pasaulietiškumo suvokimas esant bendruomenėje.
Žmogaus buvimas – pasaulyje yra buvimas – kartu, tai yra buvimas su kitais žmonėmis. Žmogus kaip savitikslis gali save atbaigti, išskleisti ir įgyvendinti tik kartu su kitais žmonėmis. Žmogaus dvasia realizuoja save kalbiškai. Žmogaus esmė yra visuomeniškumas. T.y. žmogaus kaip individo priklausymas visuomenei. Žmogaus būtis – buvimas kartu su kitais asmenimis, individais, lemia santykį tarp to koks turi būti norimas pasaulis.
Žmogus iš prigimties yra politinė arba socialinė būtybė, jam lemta gyventi visuomenėje iš prigimties .
Žmogaus buvimas visuomenėje sukelia įtampą ir konfliktus. Tai ne neigiamybė. Savirealizacija nevyksta be krizių. Visuomenė – socialinio bendradarbiavimo erdvė . Formuojasi, remiantis poreikių sistema. Žmogus pats turi susikurti gyvenimo galimybes, tad jo poreikiai jį verčia bendradarbiauti su kitais, tapti visuomenės dalimi. Kol žmogaus dvasia orentuota į natūralius poreikius, tol ji nėra laisva. Laisva tampa tada, kai suvokia savo giliausią poreikį – kaip dvasią.
Bendruomeninio bendradarbiavimo dvi didelės sritys yra ūkis ir kultūra. Jose ryški darbo jėgos pasidalijimo ir specializacijos tendencija . Pagal interesus ir įsitikinimus formuojasi susivienijimai , kurie sudaro visuomeninių jėgų struktūrą. Vykstant toliau “paties savęs varančiam” procesui, kyla na
aujų poreikių (“auga turtai”), bet kartu , dėl didėjančios specializacijos, darbas tampa labiau atskiras, ribotas, stiprėja priklausomybė. Socialinis procesas pats savaime nėra protingas. Tariamieji poreikiai trukdo patenkinti tikruosius poreikius; nekontroliuojamas ūkio augimas naikina aplinką; karštligiško bendravimo perteklius slopina pagrindinį žmonių bendravimo poreikį; meilė ir darbas tolsta vienas nuo kito; vartotojiškumas slopina kūrybiškumą.

Žmogaus visuomeniškumas iš prigimties orentuotas į valstybę. Tik joje jis pasiekia savarankiškumo būklę, ji sudaro sąlygas atskiram individui realizuoti save bendrijoje ir visuomenėje. Valstybė yra visuomenės visuma, kuri privalo veiksmingai ir plačiai užtikrinti savo piliečių savirealizacijos sąlygas. Tikslas – savo piliečių visuotinė gerovė. Teisinė valstybė turi užtikrinti teisėtumą ir taiką (viduje), privalo garantuoti savo piliečiams socialines, kultūrines, ūkines savirealizacijos sąlygas.
Žmogaus visuomeniškumas verčia svajoti apie “pasaulinę valstybę “, kuri užtikrintų pasaulinę visuotinę gerovę žmogiškumo prasme.
Žmogaus fenomenas rodo, kad žmogus jau kaip kūniška būtybė nebėra gyvūnas. Net žmogaus kūniškume galime įžiūrėti dvasią. Žmogaus būtis yra buvimas – pasaulyje, kaip individo buvimas visuomenės dalimi. Buvimas- pasaulyje yra veiklus .
Visuomeniškumas išplaukia iš pačio žmogaus esmės.
Žmogaus buvimas pasaulyje yra buvimas kartu, kuris realizuojamas bendraujant ir bendradarbiaujant, mylint ir dirbant. Natūrali kartu buvimo struktūra prasideda lyčių tarpusavio ryšiui, kuris paklusdamas meilei ir ištikimybei, virsta santuoka ir šeima.
Poreikių sistema atskleidžia visuomenę kaip socialinio bendradarbiavimo erdvę. Valstybė, ku

uri kaip visuomenės visuma, turi užtikrinti savo piliečiams visuotinę gerovę, atbaigia šią struktūrą, tačiau verčia peržengti savo ribas ir pereiti prie žmonijos, bei siekti pasaulinės

Pirmiausia, gal reikėtų pradėti kalbėti apie tai, kas apskritai yra individas, kokią reikšmę jis turi visuomenės formavimuisi. Individas nėra paprastas gamtos padaras. Daugybė ryšių jį sieja su kitais žmonėmis, sudarydami visuomeninio gyvenimo pamatą. Jie veikia ir išoriškai reiškiasi per žmonių kuriamas bei ugdomas kultūros institucijas. Tad kultūra plačiausia šio žodžio prasme ir yra tai, kas mūsų gyvenimą padaro tikrai žmogišką ir atskiria jį nuo gyvūnijos pasaulyje tvyrančios tvarkos. Kiekvienas individas turi savo teises ir laisves. Laisvė – neprisirišimas prie nuodėmės, vergavimo asmeniui, daiktui. Mes gyvename demokratinėje šalyje, kur žmogaus gyvenimas nėra apribotas jokiais griežtais draudimais, bet individo asmeninė laisvė negali būti suprantama tiesmukiškai, kaip gyvenimas nesilaikant jokių dorovės normų ir atsakomybės.

Pasak poeto Justino Marcinkevičiaus, gyvenimą reikia suprasti kaip pareigą: kaip žmogaus pareiga žmogui, jo pareigą visuomenei, kaip pareigą tautai, tačiau tai nėra tiesioginis reiškinys. Jis jaučiamas kasdieniniame mūsų gyvenime, nors nėra teisiškai apibrėžtas.

Nuo pat gimimo visi esame kažkam įsipareigoję: vaikas jaučia pareigą klausyti savo tėvo ir motinos, vyras ir žmona – neišduoti ir mylėti vienas kitą iki mirties, seni geri draugužiai – nepalikti draugo bėdoje.Tai gyvenimiškos, kaip minėjau, ne

eapibrėžtos pareigos. Tačiau egzistuoja ir šiek tiek kitokia atsakomybės rūšis, kur kiekvienas pilietis, kiekvienas individas privalo jos laikytis ir nepažeisti įstatymo.

Žmonių gyvenimą valdančios normos skiriasi savo pobūdžiu, tačiau jų esmė ir paskirtis visur ir visada yra ta pati. Norma – yra bendra tam tikro elgesio taisyklė, kuri daugiau ar mažiau visuotinai pripažįstama ir turinti atsakomybės dalią. Kitaip tariant, norma visada yra liepinys arba reikalavimas, kad žmogus ja vadovautųsi savo santykiuose su kitais ir elgtųsi normos nurodomu būdu net tada, kai dėl asmeninės naudos ar kitokių priežasčių jis mielai to nedarytų. Visuomeninės, politinės, teisinės, religinės ir kt. institucijos įvairiais būdais stengiasi garantuoti, kad būtų laikomasi vieną ar kitą gyvenimo sirtį tvarkančių normų.

Galbūt pagrindinė žmogaus pareiga yra įstatymo laikymasis. Įstatymas, kaip žmonių santykius reguliuojanti norma, yra bet kokios savivalės priešybė. Tiesioginė jo paskirtis yra – užkirsti kelią savivalei, šitaip įgyvendinant pačiame jo apibrėžime slypintį teisingumo reikalavimą. Apskritai, įstatymas turi būti suprantamas ne kaip „iš aukščiau“ ateinantis valdžios nurodymas, kokių tikslų žmogus privalo siekti ir ką jis konkrečiai turi daryti, bet priešingai – kaip draudimas arba nurodymas, ko jis neturi teisės daryti, kad neįsibrautų į kito asmens privataus gyvenimo ir jo interesų sferą.

Deja, mūsų visuomenė nėra linkusi taip palankiai žiūrėti į ivairiausius gyvenimą reguliuojančius veiksnius. Iš to kyla pasipriešinimo, savotiško maišto formos: įstatymų ir draudimų nepaisymas, ivairūs nusikaltimai. Dažnai asmuo, nusižengęs tam tikrai normai, nenori prisiimti atsakomybės. Geriausias pasiteisinimas – kito apkaltinimas. Tad tam tikrais atvejais valdžia turi teisę kištis i privatų žmogaus gyvenimą. Teisėta ir leistina prievarta yra tik tiek , kiek jos reikia palaikyti, teisingo elgesio normoms, t.y. garantuoti, kad žmonės paklustų įstatymams ir suvoktų savo atsakomybę.

Taigi, individo prigimtinės teisės ir laisvės neturi užgožti kitų. Pareigos riboja mūsų galimybes bet kur ir bet kada daryti ką panorėjus, nes verčia mus atsižvelgti į kitų laisves ir teises. Žmogus nėra tobulas, bet sugebantis savarankiškai kelti sau tikslus ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Atsakomybę, kuri yra neatskiriamas laisvės palydovas.

Naudota literatūra: J. Jenkins – „Šių laikų dorovinės problemos“
„Gairės“, mano išmintis:) visuotinės gerovės (žmogaus teisės).

Leave a Comment