Virškinimas skrandyje

Turinys:

1. Kas vyksta skrandyje?
2. Skrandžio sulčių sekrecija
a) HCl sekrecija
b) HCl funkcijos
c) Fermentų sekrecija
d) Mucino sekrecija
3. Skrandžio sulčių sekrecijos fazės ir reguliacijos mechanizmai
a) Refleksinė skrandžio sulčių sekrecijos fazė
b) Žarninė skrandžio sulčių sekrecijos fazė
c) Skrandžio motorika
d) Vėmimas

Kas vyksta skrandyje?

Skrandžiui būdingos rezervinė, sekrecinė ir endokrininė funkcijos. Jame maistas kaupiamas, mechaniškai, chemiškai veikiamas ir periodiškai išstumiamas į dvylikapirštę žarną. Kelias valandas maistas skrandyje maišomas, minkomas, jis pabrinksta, daugelis jo sudėtinių dalių ištirpsta ir hidrolizuojama, veikiant fermentais.

Skrandžio sulčių sekrecija

Per parą žmogaus skrandžio gleivinės ląstelės išskiria 2 – 3 litrus hipertoniškų sulčių, kurių kiekis ir sudėtis kinta, nes priklauso nuo maisto sąąvybių. Skrandžio gleivinėje struktūriškai ir funkciškai skiriamos keturios ląstelių rūšys: pagrindinės ląstelės, esančios skrandžio dugne bei prievartyje, gamina ir išskiria fermentus; dengiamosios ląstelės (parietalinės), esančios skrandžio dugne, gamina ir išskiria druskos rūgštį (HCl) ir antianeminį faktorių, kuris skatina vitamino B12 rezorbaciją, būtiną eritropoezei; papildomos ląstelės, esančios skrandžio dugne ir prievartyje, išskiria muciną; endokrininės ląstelės, išskiriančios histaminą (putliosios ląstelės), serotoniną (argentofilinės ląstelės) ir gastriną (G ląstelės).

Grynos skrandžio sultys yra skaidrios, vandeningos, bespalvės, rūgščios reakcijos (pH 1 – 2), specifinio kvapo, turinčios nedaug gleivių. Jose yrra organinių ir neorganinių medžiagų.

HCl sekrecija. Vienas iš svarbiausių skrandžio sulčių komponentų yra HCl. Jos gamyba dengiamosiose skrandžio gleivinės ląstelėse susijusi su apykaitos procesais, vykstančiais skrandžio gleivinėje. Virškinimo metu medžiagų apykaita skrandžio liaukų ląstelėse intensyvėja, todėl dengiamosiose ląstelėse gaminama CO2, ku

uris jungadamasis su vandeniu ir veikiamas fermento karboanhidrazės, sudaro greitai disocijuojančią į H+ ir HCO3- jonus anglies rūgštį (H2CO3). H+-K+ AT faze perneša H+ jonus į ląstelės kanalėlius. Cl- jonai taip pat patenka į dengiamąją ląstelę, ir H+ jonai jungiasi su Cl-. HCl iš šakotų ląstelės kanalėlių išskiriama į skrandžui spindį. HCO3- jonai difunduoja į kraują ir, reguodami su Na+, sudaro bikarbonatus, kurie vartojami sulčių gamybai.

HCl funkcijos: aktyvina profermento pepsinogeno virtimą fermentu pepsinu; sudaro rūgščią skrandžio terpę, būtiną proteoliziniams fermentams aptimaliai veikti; denatūruoja baltymus, padeda pepsinui ir chimozinui kazeinogeną paversti kazeinu; stimuliuoja skrandžio motoriką, veikia baktericidiškai, skatina kasos sulčių sekreciją.

HCl sekreciją skatina trys pagrindiniai faktoriai: histaminas, kuris gaminamas skrandžio sienelės putliosiose ląstelėse, dtimuliuoja H2 receptorius ir aktyvina skrandžio dengiamųjų ląstelių membranoje esantį baltymą Gs; acetilcholinas (AAch) aktyvina M cholinerginius receptorius ir greitina membranoje IP3 bei DAG sintezę, kurie didina Ca2+ jonų kiekį citoplazmoje; hormonas gastrinas, išsiskyręs iš G ląstelės, aktyvina HCl išsiskyrimą. Gastrinas stimuliuoja ir histamino sekreciją, o G ląstelių sekreciją skatina hormonas bombezinas. Didėjant HCl kiekiui skrandyje, susidaro palankios sąlygos daugintis mikroorganizmams, sukeliantiems skrandžio opą.

Fermentų sekrecija. Skrandžio pagrindinės ląstelės išskiria fermentus, skaidančius baltymus. Svarbiausias proteolizinis fermentas – pepsinas. Skrandyje druskos rūgštis, atskeldama nuo profermento (pepsinogeno) inhibuojantį faktorių, paverčia jį aktyvių fermentu – pepsinu. Nedidelė pepsinogeno da

alis rezorbuojama į kraują ir kaip uropepsinogenas išsiskiria su šlapinu. Optimalaus pepsino veikino pH – 1 – 2. pepsinas baltymus skaido į įvairaus dydžio peptidus, kurių mišinys vadinamas peptonu. Jis skaido ir sunkiai virškinamą kolageną. Kitas baltymą virškinantis fermentas – gastriksinas veikliausias būna, esant pH 3,2 – 3,5. Jo poveikis panašus į pepsino. Pepsinas ir gastriksinas sudaro apie 95% skrandžio sulčių proteolizinio aktyvumo. Susidariusius skrandyje polipeptidus toliau virškina kasos proteazės plonojoje žarnoje. Plačios baltymus hidrolizuojančių fermentų pH ribos suteikia galimybę, keičiantis aplinkos ir vidaus sąlygoms, šiai fermentinei sistemai veikti. Naujaginių skrandžio sultyse yra fermento chimozino, kurio aptimalus pH 5 – 7. Jis skaido pieno baltymus: chimozino katalizuojamas pieno baltymas virsta netirpiu kazeinu.

Su maistu palekę riebalai (lipidai) burnoje nepakinta, nes seilėse nėra fermentų, kurie galėtų katalizuoti jų hidrolizę. Bebeik nekinta riebalai ir skrandyje, nes jame nėra reikiamų riebalams emulguoti sąlygų.

Skrandžio gleivinės ląstelės išskiria nedidelį kiekį ir mažo fermentinio aktyvumo amilazės, kuri silpniau veikia angliavandenių virškinimą. Tačiau seilių a amilazė dar apie 0,5 – 1,0 val. hidrolizuoja angliavandenius skrandžio dugne. Prievartyje, skrandžio turiniui susimaišius su rūgščia terpe, a amilazės aktyvumas išnyksta.

Mucino sekrecija. Skrandžio dugno ir prievarčio gleivinės papildomos ląstelės išskiria mukoidinį sekretą – muciną, kuriame yra tirpstančių ir netipstančių vandenyje frakcijų. Netirpus mucinas (gliukoproteinas), sudaro į gelį panašią medžiagą. Šis junginys iškloja skrandžio gleivinės paviršių, ir jungdamasis su HCl be

ei absorbuodamas pepsiną, saugo skrandžio gleivinę nuo cheminio bei mechaninio pažeidimo. Tirpusis mucinas gaubia maisto daleles ir gerina sąlygas fermentams hidrolizuoti baltymą. Apsauginę gleivinės plėvelę gali pažeisti etanolis, acto rūgštis, tulžies druskos, aspirinas ir kiti nesteroidinės kilmės vaistai nuo uždegimo. Aspirinas, slopindamas prostaglandinų sintezę, gali skatinti opos atsiradimą.

Skrandžio sulčių sekrecijos fazės ir reguliacijos mechanizmai

Skrandžio sulčių sekrecija reguliuojama nervinių – refleksiniu bei humoraliniu būdais. Skiriamos trys skrandžio sulčių sekrecijos fazės: refleksinė (kefalinė), prievartinė ir žarninė.

Refleksinė skrandžio sulčių sekrecijos fazė. Nustatyta, kad skrandžio sultys pradeda išsiskirti dar tik besiruošiant valgyti. Kramtant ir ryjant maistą, dirginami burnos, ryklės, gomurio ir nosies chemo- bei mechanoreceptoriai, iš kurių skonio bei uoslės nervais dirginimai perduodami į mitybos centrą. Iš mitybos centro impulsai per klajoklį nervą sukelia ACh išsiskyrimą pogleiviniuose nerviniuose rezginiuose. ACh skatina: HCl sekreciją iš dengiamųjų ląstelių ir gastrino sekrecija iš G ląstelių. Gastrinas, patekęs į kraują, dirgina dengiamąsias ląsteles ir skatina HCl sekreciją. Skrandžio sultys išsiskiria ne tik maistui patekus į burną, pamačius jį ar užuodus jo kvapą, bet ir kalbant, mąstant apie skanų bei mėgstamą patiekalą. Tai yra sąlyginiai refleksai, kurie susidaro iš nesąlyginio reflekso. Kalba apie nežinomą vei neišmėgintą maistą neveikia žmogaus skrandžio sekrecijos. Refleksinė skrandžio sulčių išsiskyrimo fazė – tai pradinė fazė, kurios metu išsiskiria 1/

/3 arba ½ bendrojo sulčių kiekio, turinčio daug virškinimo fermentų ir HCl.

Prievartinė skrandžio sulčių sekrecijos fazė. Maistas, patekęs į skrandį, tiesiogiai dirgina mechanoreceptorius (tempimo), o baltymų skilimo produktai – chemoreceptorius. Nerviniai impulsai, susidarę receptoriuose, plinta klajoklio nervo aferentinėmis skiadulomis ir aktyvina jo centrą. Klajoklis nervas dirgina skrandžio pogleivinių nervinių rezginių sekrecinius neuronus ir skatina: ACh išsiskyrimą iš sinapsių, kuris didina pepsino ir HCl sekreciją; gastrino sekreciją skatinančio hormono bombezino išsiskyrimą. Gastrinas, išsiskyręs į kraują, skatina dengiamąsias ir pagrindines ląsteles ir sukelia HCl bei pepsino sekreciją. Kaupiantis maistui skrandyje, plečiasi jo sienelė ir aktyvinami mechanoreceptoriai (tempimo), kurie taip pat skatina histamino išsiskyrimą. Histaminas sužadina gausią HCl sekreciją. Skrandžio sulčių sekreciją skatina ir maisto medžiagos bei jų skilimo produktai: peptidai, amino rūgštys, mėsos, žuvies, daržovių ekstrakcinės medžiagos, silpnos rūgštys (acto, druskos), silpni alkoholio tirpalai, kurie aktyvina gastrino sekreciją.

Žarninė skrandžio sulčių sekrecijos fazė. Jos metu skrandžio sulčių sekreciją sužadina rūgštus skrandžio turinys. Jis dirgina dvylikapirštės žarnos gleivinės chemoreceptorius ir iš jos G ląstelių išsiskiria harmonas gastrinas, kuris, patekęs į kraują, skatina skrandžio sulčių sekreciją (HCl). Tačiau šio harmono poveikis yra silpnesnis negu gastrino, išsiskyrusio iš skrandžio G ląstelių. Skrandžio sulčių sekreciją skatina hormonai kortikotropinas, gliukokortikoidai, somatotropinas, tiroidinai ir insulinas.

Valgant įvairų maistą, išsiskiria ne tik nevienodas skrandžio sulčių kiekis, bet skiriasi ir jų rūgštingumas. I. Pavlovas ekspermentais nustatė, kad daugiausia skrandžio sulčių išsiskiria valgant mėsą, mažiau duoną ir pieną. Rūgščiausios sultys išsiskiria valgant juodą duoną, mažiau rūgščios – mėsą ir mažiausiai rūgščios – pieną. Mineraliniai vandenys, jei jie geriami prieš pat valgį arba valgant, skrandžio sulčių sekreciją skatina, o juos geriant 0,5 – 1 val. – slopina. Prie vartojamo maisto prisitaiko skrandžio liaukų sekrecijos intensyvumas, sulčių sudėtis ir liaukų veiklos ritmiškumas. Kasdien maitinantis tomis pačiomis valandomis, susidaro sąlyginiai refleksai ir skrandžio liaukos pradeda reguliariai išskirti sultis. Maitinantis nereguliariai, darnus liaukų darbas sutrinka. Mitybos rėžimas yra viena iš normalaus virškinimo liaukų darbo sąlygų. Sutrikus neurohumoralinei skrandžio sulčių sekrecijos reguliacijai, gali padidėti skrandžio rūgštingumas ir vystytis skrandžio opa.

Skrandžio motorika. Skrandžio motorinė veikla atlieka šias pagrindines funkcijas: valgant, kaupiantis maistui skrandyje, plastiškieji lygieji raumenys atsipalaiduoja, ir spaudimas skrandžio ertmėje mažai kinta; sumaišo maistą su sultimis ir susidariusi pusiau skysta tyrelė pradedama virškinti; periodiškai susitraukiant lygiesiems raumenims, atskiromis porcijomis skrandžio turinys patenka į dvylikapirštę žarną. Tuščio skrandžio raumenys yra įtempti, jo sienelės susiglaudžia, lieka tik nedidelis ištįsęs tarpas, kurio apatinė dalis pilna skysčio, o viršutinė – oro. Suaugusių žmonių skrandyje vidutiniškai 3 litrai. Skrandžio atskirų dalių funkcijos nevienodos: skrandžio dugno sritis turi daug liaukų, jai būdinga cheminė veikla. Prievartyje, kuriame geriau išsivystę lygieji raumenys, maistas intensyviai mechaniškai smulkinamas, maišomas su sultimis ir paverčiamas tyrele, kuri periodiškai išstumiama iš skrandžio.

Skarndžio judesiai yra trijų rūšių: peristaltiniai, sistoliniai, tonusiniai. Jeigu skrandis perpildomas, atsiranda ir antiperistatiniai judesiai. Nevalgius 12 – 24 val. Prasideda stiprūs, spazminiai (trunka 2 – 3 min.) lygiųjų raumenų susitraukimai – tai alkio judesiai. Pavalgius silpni peristaltiniai judesiai prasideda skrandžio dugno srityje , kai susitraukimo bangą keičia raumenų atsipalaidavimas. Tuo metu intensyvėja ir tonusiniai raumenų susitraukimai, kurie didina skrandžio sienelės tonusą ir skatina turinio judėjimą. Kai skrandžio dugno judesiai silpni, maistas jame pasiskirsto sluoksniais ir tik po vienos ar daugiau valandų jo turinys persisunkia rūgščiomis skrandžio sultimis. Prievartyje stiprios ir ilgiau trunkančios susitrauimo bangos skrandžio turinį smulkina ir sumaišo su skrandžio sltimis. Šioje skrandžio dalyje susidaro ritmiški sistoliniai (propulsiniai), panašūs į širdies sistolę prievarčio raumenų susitraukimai. Padidėjus spaudimui skrandžio prievartyje, per atsipalaidavusį prievarčio rauką rūgštus ir hipertoniškas skrandžio turinys išstumiamas į dvylikapirštę žarną.

Skrandyje maistas virškinamas ir pernešamas į dvylikapirštę žarną nevienodu greičiu, tai priklauso nuo maisto rūšies. Trumpiausiai skrandyje virškinamas maistas, turintis daug angliavandenių, ilgiau – baltyminis ir ilgiausiai – riebalinis maistas. Skrandžio motorika reguliuojama: nerbiniais – refleksiniais; humoraliniais mechanizmais; spontaniškai, lygiųjų raumenų miocitams generuojant veikimo potencialus. Atskirų lygiųjų raumenų sluoksnių susitraukimų ritmą koordinuoja tarpraumeninių nervinių rezginių motoneuronai. Skrandžio judesius, veikiant įvairiems vidiniams ir išoriniams veiksniams, reguoja vegetacinė nervų sistema. Klajoklinis nervas stipriai inervuoja skrandį, jo postgangliniai parasimpatiniai neuronai didina veikimo potencialų dažnį miocituose, aktyvina ir integruoja tarpraumeninių ir pogleivinių nervinių rezginių motorinį ir sekrecinį aktyvumą. Simpatinės postganglinės nervinės skaidulos, inervuojančios skrandžio kraujagysles bei jo sienelėje esančius nervinius rezginius, sukelia miocitų hiperpoliarizaciją ir slopina skrandžio motoriką, tačiau šis poveikis yra silpnas. Skrandžio motorika skatina blogiau suvirškintas maistas, kuris turi daug skaidulinių medžiagų: celiuliozės ir kt. Jų daug daržovėse, vaisiuose, rupioje duonoje.

Skrandžio turinys į dvylikapirštę žarną išstumiamas (evakuacija) nedidelėmis porcijomis ir priklauso nuo prievarčio rauko atsidarymo. Prievarčio raukas paprastai yra atsidaręs, tačiau periodiškai jo tonusas mažėja ir atskiromis skrandžio turinio porcijomis patenka į dvylikapirštę žarną. Prievarčio raukas atsidaro ir užsidaro refleksiškai. Veikiant kietoms, mechaniškai nepakankamai susmulkintoms medžiagims, prievartis užsidaro. Skystas maisto medžiagas prievarčio raukas lengvai praleidžia. Žmogaus skrandžio turinys iš skrandžio į dvylikapirštę žarną pereina, kai tarp prievarčio ir dvylikapirštės žarnos susidaro spaudimo skirtumas. Prievartyje yra platus tinklas simpatinių ir parasimpatinių nervinių skaidulų, koordinuojančių skrandžio turinio patekimą į dvylikapirštę žarną.

Skrandžio turinys skirtingai dirgina dvylikapirštės žarnos gleivinės hormonus gaminančias ląsteles, o hormonai reguliuoja prievarčio rauko tonusą ir skrandžio judesius. Skrandžio rūgštus turinys skatina hormono sekretino išsisktrimą, kuris taip veikia: slopina prievarčio judesius; stimuliuoja prievarčio rauko susitraukimą; aktyvina bikarbonatų sekreciją iš kasos bei kepenų ląstelių. Bikarbonatai greičiau neutralizuoja rūgščią skrandžio terpę, saugo dvylikapirštės žarnos gleivinę nuo fermento pepsimo ir HCl neigiamo poveikio. Peptidai ir aminorūgštys skatina hormono gastrino sekreciją iš dvylikapirštės žarnos G ląstelių. Jis sustiprina skrandžio ir prievarčio rauko raumenų susitraukimus. Skrandžio turiniui patekti į dvylikapirštę žarną padeda ir padidėjęs osmosino slėgis, sukeliantis enterogasrtinį refleksą, kuris slopina evakuaciją. Kai skrandžio rūgštus turinys dvylikapirštėje žarnoje, veikiant bikarbonatams, neutralizuojamas, tada slopinamas enterogastrinis refleksas bei hormonų išsiskyrimas iš dvylikapirštės žarnos gleivinės, ir prievartis refleksiškai užsidaro.

Klinikoje skrandžio motorikai tirti plačiai naudojamas rentgenologinis metodas. Kontarstinė medžiaga (bario sulfatas), nepraleidžiant rengeno spindulių, padeda stebėti peristaltinius judesius, jų intensyvumą, skrandžio turinio išstūmimą į dvylikapirštę žarną. Gastroskopinis tyrimo metodas vizualiai tiria skrandžio sekrecinę ir motorinę veiklą. Skrandžio sekrecinei funkcijai įvertinti taip pat taikomas zondinis tyrimo metodas. Elektrofiziologinis tyrimo metodas motorinį skrandžio aktyvumą tiria, užrašant elektrinius potenčialus.

Vėmimas. Kai skrandis perpildomas arba jo gleivinę dirgina kenksmingos cheminės medžiagos, žmogus pradeda vemti. Vėmimas – tai sudėtinga refleksinė gynybos reakcija, kurios metu pašalinamas skrandžio turinys.

Literatūra:

Abraitis R., Cibas P. ir kt. (1999), Žmogaus fiziologija, Kaunas.
Anusevičienė O. V., Cibas P., Lilienė L. (2002), Žmogaus anatomija ir fiziologija, Kaunas.

Leave a Comment