Priklausomybę sukeliančios medžiagos

Įvadas

Pastaruoju metu vis daugiau 18-25 metų ir mokyklinio amžiaus jaunimo vartoja medžiagas, sukeliančias priklausomybę. Dėl to kyla didelė grėsmė sveikatai ir gyvybei. Priklausomybę sukeliančių medžiagų spektras yra platus, jos įvairiai veikia žmogaus organizmą, sukeldamos įvairius organų pakitimus, ligas, o kartais netgi ir mirtį. Vienos iš jų yra labai plačiai paplitusios ir vartojamos legaliai. Prie tokių medžiagų galime priskirti alkoholį, nikotiną, esantį tabake, kofeiną, esantį kavoje, arbatoje. Kitai priklausomybę sukeliančių medžiagų grupei priklauso nelegaliai vartojami narkotikai. Tai opijus, heroinas, hašišas, marihuana, haliucinogenai, sintetiniai narkotikai. Svaiginimosi tikslams jaunimas ir vaikai naudoja ir įvairius tirpiklius, lakias medžiagas, be gydytojo paskyrimo raminamuosius ir migdomuosius vaistus. Moksleiviai ypatingai domisi narkotikais, diskutuoja, skaito literatūrą, ne vienas nutaria juos išbandyti, nesuprasdami, kaip rizikuoja pakenkti sau. Pardavinėjami narkotikai pasilinksminimo vietose, gatvėse ir netgi mokymo įstaigose. Vis dažniau pardavinėjami sintetiniai narkotikai. Sparčiai daugėja jaunų žmonių, sergančių narkomanija, o su ja ir susijusių infekcinių susirgimų skaičius (hepatito C, AIDS). Daugėja smurto, prievartos, nusikaltimų. Narkomanija – didelė problema. Tai ne tik moraliniai, bet ir ekonominiai nuostoliai šaliai. Svarbu sustabdyti jos plitimą. Parengta ir patvirtinta nacionlinė narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos programa 1999-2003 metams. Vienas jos tikslų – sumažinti narkotinių medžiagų vartojimo tarp vaikų ir jaunimo paplitimą, vykdyti prevencinį darbą.

Bendrosios žinios apie priklausomybęsukeliančias medžiagas

Yra daug medžiagų, kurios turi įtakos žmogaus psichikai, veikia narkotizuojančiai. Plačiausiai iš jų žinomi legalūs narkotikai – etilo spiritas, kuris gaminamas iš įvairių maisto produktų, ir nikotinas, esantis tabako stiebuose, lapuose. Narkotinių savybių turi medžiagos, esančios daržo aguonų galvutėse, įvairiose indiškos kanapės augalo dalyse, Pietų Amerikoje augančio kokamedžio lapuose, kai kuriuose nuodinguose grybuose ir t.t. Daug narkotinių medžiagų gaminama sintetiniu būdu. Visos jos yra nelegalios. Dauguma jų žmonėms sukelia pripratimą ir priklausomybę bei ilgalaikius asmenybės pakitimus.

PSO pateikė tokį priklausomybių apibrėžimą: ”Periodiško ar chroniško apsinuodijimo centrinę nervų sistemą veikiančiomis medžiagomis būsena, kuri sukelia psichologinę ar psichologinę ir fizinę priklausomybę ir taip padaro žalą individui, o per jį ir visuomenei”. Tai narkotinės, psichotropinės ir kitos psichiką veikiančios medžiagos. 1992 m. PSO priimta ir patvirtinta 10-oji Tarptautinė ligų, taip pat ir narkomanijų klasifikacija, kuri Lietuvoje įdiegta 1997 metais. Pagal tarptautinę klasifikacija psichoaktyvioms medžiagoms, kurias vartojant sutrinka psichika ir elgesys, priklauso:• Alkoholis.• Opioidai.• Kanabinoidai.• Raminančios ir migdančios medžiagos.• Kokainas ir preparatai iš kokos augalo.• Stimuliatoriai ir kofeinas.• Haliucinogenai.• Tabakas.• Lakios medžiagos.• Psichoaktyvios medžiagos ir keli narkotikai, sumaišyti vienu metu. Šių medžiagų poveikis organizmui yra labai įvairus. Vienos gali sukelti narkozę, žmogus nejaučia skausmo, kitos padeda atsipalaiduoti, dar kitos veikia jaudinančiai, stimuliuojančiai arba priešingai – slopinančiai. Yra medžiagų, kurios sukelia haliucinacijas, o yra ir tokių, kurių veikimas “neprognozuojamas”. Tai priklauso nuo vartojamos medžiagos rūšies, kiekio, žmogaus organizmo individualių savybių. Visos šios medžiagos turi bendrų požymių: veikia žmogaus psichiką, sukelia euforinę būklę, prie jų greičiau ar lėčiau, daugiau ar mažiau priprantama, atsiranda psichinė ir fizinė arba tik psichinė priklausomybė; sutrikdo sveikatą, išsekina organizmą ir sukelia pavojų gyvybei. Daugelis jų yra narkotinės medžiagos.

Priklausomybės narkotinėms medžiagomspriežastys

Priklausomybę narkotinėms medžiagoms įtakoja daugybė įvairių tarpusavyje susijusių priežasčių – biologinės, psichologinės, socialinės. Kai kurie mokslininkai priklausomybę narkotikams aiškina endokrininės sistemos disfunkcija, kiti nurodo ryšį su konstituciniu tipu. W. Majer aiškina, kad yra paveldimi du genai, kurie įtakoja alkoholį skaidantį fermentą alkoholdehidrogenazę. Šio fermento kiekis ir aktyvumas kiekvieno žmogaus organizme yra skirtingas. Dėl įgimtos nepilnavertės tiamino ir amino rūgščių apykaitos, o taip pat ir nepilnavertės neuromediatorių veiklos kai kurie žmonės yra jautresni ir pažeidžiamesni. Emocinę įtampą jiems padeda įveikti narkotikai.

Alkoholikų tėvų vaikai turi didesnę toleranciją alkoholiui ir menkesnę reakciją, išgėrus nedidelį alkoholio kiekį. Jiems būdingas paveldėtas psichologinis polinkis ir didesnė rizika susirgti alkoholizmu. Į narkomaniją linkę irzlūs, jautrūs, greitai netenkantys dvasinės pusiausvyros, silpnavaliai, nepasitikintys savimi, greitai pasiduodantys kitų įtakai, ribotų interesų, turintys psichologinių problemų žmonės. Dažniausiai tai asmenys, neturintys gyvenime tikslo, ieškantys netikrų malonumų, lepūnėliai, “nesuprasti”, mėgstantys be tikslo šlaistytis gatvėmis, linkę pervertinti savo galimybes arba nusivylę po nesėkmių. Tarp linkusiųį narkomaniją dažnai pasitaiko tokių, kurie vaikystėje ilgai kramtė nagus, ilgai šlapinosi lovoje, patyrė galvos smegenų traumas, po kurių buvo netekę samonės, sirgę neuroinfekcija, neuropatai ar psichopatai.Jaunuoliai narkotines medžiagas vartoja, norėdami:• patenkinti smalsumą, pajusti narkotiko poveikį,• patirti pakitusią samonės būseną, pajusti kažką nepatirta (malonumą ar pavojų),• sumažinti įtampą ar atsipalaiduoti, • pamiršti problemas, nemalonias situacijas,• neatsilikti nuo draugų, kartu praleisti laiką,• greičiau tapti suaugusiu, perimti suaugusių elgesio normas,• įrodyti savo nepriklausomybę, protestuoti.Narkomanijai plisti didelę įtaką turi:• Netinkamas auklėjimas šeimoje. Vienu atveju gali būti per didelė tėvų kontrolė, per griežta drausmė, tolerancijos stoka, vaiko gebėjimų menkinimas arba per didelė laisvė, jo įgeidžių, kaprizų tenkinimas. Vaikas neišmoksta tinkamai išreikšti savo jausmų, neišmoksta savarankiškai įveikti vaikams trūksta dėmesio arba atvirkščiai – skiriamas per didelis dėmesys ir globa. Tada kylančių sunkumų ir jų valdyti.• Nepilna šeima arba nuolatinis vieno iš tėvų užimtumas. Tokioje šeimoje užaugusiems daugybės rūpesčių kupinas gyvenimas ir neigiami jausmai gali išsilieti destruktyviais protrūkiais, uždarumu ar pasinėrimu į fantazijų pasaulį.• Dvasinės ir fizinės traumos. Vaikas buvo patyręs fizinę, psichinę ar seksualinę prievartą, su juo buvo elgiamasi brutaliai, žiauriai. Tokiose šeimose augančiam vaikui būdingas iškreiptas garbės ir orumo supratimas, formuojasi nuolatinis vidinis konfliktas ir dvasinis diskomfortas.
• Piknaudžiavimas alkoholiu ir kitais narkotikais šeimoje. Šeimų kur vyrauja nekritiškas požiūris į narkotikus, kuriose reguliariai girtaujama arba vartojamos kitos narkotinės medžiagos, vaikai dažniau linkę piknaudžiauti alkoholiu paauglystėje, nes seka tėvų pavyzdžiu.• Alkoholizmas šeimos istorijoje. Vaikai, gimę šeimose, kuriose buvo alkoholikų ar narkomanų, gali paveldėti polinkį šiems įpročiams. Prancūzų mokslininkai įrodė, kad polinkis tapti alkoholiku yra paveldimas dėl pakitusios medžiagų apykaitos, sutrikus centrinės nervų sistemos reguliavimo mechanizmams. Čia veikia ir genetiniai, ir aplinkos veiksniai. Berniukai, gimę alkoholikų šeimoje, (net jei juos išaugino negeriantys tėvai) yra 2-4 kartus labiau linkę tapti alkoholikais, negu vaikai, gimę nealkoholikų šeimose.• Asocialus vaiko elgesys ir padidėjęs aktyvumas. Jei ankstyvoje vaikystėje buvo išreikštas agresyvumas, padidėjęs aktyvumas, paauglystėje dažniau bėga iš namų, nuo šeimos, pradeda vartoti narkotikus.• Nenoras mokytis, nesėkmės moksle. Nenorintys mokytis, niekinantys mokyklą paaugliai jaučiasi išskirtiniais, kitokiais ir gali tapti maištaujančiais. Kuo mažiau moksleiviai mėgsta mokyklą, kuo mažiau skiria dėmesio mokymuisi, tuo didesnis pavojus, kad jie pritaps prie narkomanų.• Draugystė su narkotikus vartojančiais bendraamžiais. Tai labai stiprus veiksnys, nes šiame amžiuje didžiausią įtaką turi bendraamžiai, labai stiprus bendrumo jausmas.• Ankstyvas alkoholio ir kitų narkotikų išmėginimas. Pradėjus išgėrinėti ankstyvame amžiuje, vaiko organimas greičiau tampa fiziologiškai priklausomas nuo alkoholio. JAV nacionalinio piknaudžiavimo alkoholiu ir alkoholizmo instituto mokslininkų tyrimai rodo, kad pradėjus vartoti alkoholį iki 13 metų amžiaus, tikimybė tapti alkoholiku yra net 47%, o 21 metų – 10%. Kiekvieni uždelsti metai alkoholizmo tikimybę sumažina 14%.• Neteisingas požiūris į alkoholį ir kitus narkotikus. Kai manoma, kad alkoholis nekenkia, o teikia tik malonumą, kad kenkia tik “stiprūs” arba vartojami intraveniniu būdu narkotikai.
• Alkoholio ir kitų narkotikų prieinamumas. Svaigiųjų gėrimų, rūkalų ir kitų narkotikų prieinamumas padeda piknaudžiauti jais.• Ekonominiai – socialiniai nepritekliai. Vaikai iš asocialių, izoliuotų, žemo socialinio statuso šeimų daugiau linkę į asocialius veiksnius, dažniau vartoja alkoholį ir kitus narkotikus.• Bendruomenės ryšių sumažėjimas. Ten kur žmones mažiau sieja bendrumo jausmas, kur dažnai keičiasi gyventojai, kur aukštas nusikalstamumo lygis, paaugliai dažniau piknaudžiauja alkoholiu ir kitais narkotikais.• Nepakankamas mokykloje vykdomas narkomanijos prevencinis darbas. Vyksta tik pavieniai renginiai, nėra sistemingo, nuoseklaus visas narkomanijos rūšis apimančio prevencinio darbo.• Neigiamas mokytojų asmeninis pavyzdys. Mokykloje toleruojami rūkantys mokytojai.• Nepakankamas mokinių užimtumas užklasinėje, užmokyklinėje veikloje, propoguojant ir ugdant sveiką gyvenimo būdą.

Psichiką slopinančios medžiagos

Šių medžiagų grupei priskiriami opiatai (opijus, morfijus, heroinas, metadonas), raminamieji vaistai barbituratai, alkoholis.

Opiatai Pats seniausias augalinis narkotikas – opijus, kuris minimas dar prieš 6000 metų. Opijus yra gaunamas iš sudžiovintų opijinės aguonos pieningų sėklų sulčių arba aguonų galvučių. Jos daug kartų įpjaunamos, išbėgusios pieningos sultys patamsėja ir sudžiūsta. Kitą dieną jos nugramdomos ir apdorojamos. Iš jų pirmiausiai yra gaminamas morfijus, o iš jo – heroinas ir kodeinas. Opiatams giminingi sintetiniai narkotikai, taip vadinami opioidai, tokie kaip petidinas ir metadonas, buvo išrasti tam, kad malšintų skausmą ir nesukeltų vartojimo poreikio. Tačiau visi opiatai ir jų sintetiniai pakaitalai, jeigu vartojami skausmui malšinti neteisingai, gali sukelti priklausomybę. Opijus dažniausiai pasitaiko tamsiai rudų gabalėlių pavidalu, būna rūkymui ir valgymui skirti balyi milteliai. Mūsų respublikoje narkomanai dažniausiai vartoja aguonų surogatą (leidžiasi į veną ar geria). Jis gaminamas iš tuščiavidurių aguonų galvučių ir stiebelių, yra daug toksiškesnis už opijaus alkaloidus ar sintetinius preparatus. Opijus slopina žarnyno veiklą, todėl nebejaučiama alkio. Gavus tam tikrą dozę, pasireiškia stipraus nuovargio požymiai, pereinantys į keletą ar keliolika valandų trunkančią snūduriavimo būseną. Būdingas išorinis požymis – susiaurėję akių vyzdžiai. Vartojant didesnes dozes kūnas būna karštas, galūnės – apsunkusios ir išdžiūvusi burna. Tada prarandami pojūčiai ir yra besikaitaliojančio budrumo ir apsnūdimo būsena, kai išorinis pasaulis tarsi nebeegzistuoja.

Dėl smarkiai sulėtėjusio kvėpavimo ir širdies plakimo gali ištikti mirtis. Pavojus suvartoti per didelę narkotikų dozę yra ypač didelis tada, kai jie būna pirkti “gatvėje”, ir neaišku, kokia jų koncentracija. Nuo per didelės dozės dar labiau sulėtėja kvėpavimas. Jeigu opiatai yra vartojami reguliariai, labai greitai atsiranda psichinė ir fizinė priklausomybė. Heroinas – tai balti arba rudi milteliai, kurie yra rūkomi, uostomi ar, ištirpinti vandenyje, suleidžiami į veną. Pavartojus heroiną, po 20 sekundžių užplūsta šiluma, snaudulys ir laimės banga. Žmogus jaučiasi atsipalaidavęs, ramus. Poveikis trunka 4-6 valandas. Priklausomybė išsivysto labai greitai. Tai labai stiprus narkotikas. Ilgalaikio piknaudžiavimo heroinu pasekmė yra daugelis įsisenėjusių ligų, pvz., dantų skausmas, uždegimai ir infekcijos, nes heroinas malšina skausmą. Vystosi psichiniai pakitimai: išsekimas, išnyksta pareigos jausmas, išryškėja egocentrizmas, grubumas, melagiškumas, depresija. Dėl ilgalaikio piknaudžiavimo heroinu ir kitais morfijaus preparatais apima depresija, kuri dažnai veda prie savižudybės. Pusė visų opiatus vartojančių moterų turi problemų nėštumo ir gimdymo metu. Taip pat joms labai dažnai įvyksta persileidimai, išankstiniai gimdymai ir dažniau nei kitoms tenka daryti Cezario pjūvį. Kūdykiai dažnai gimsta pirma užpakaliu, o ne galva. Opiatais piknaudžiaujančių motinų vaikai būna mažesni nei vidutiniškai, dauguma jų turi abstinencijos sindromą. Tokių kūdykių mirtingumas yra didesnis. Metadonas – sintetinis narkotinis analgetikas. Jis buvo sukurtas Antrojo pasaulinio karo metu ir buvo vartojamas skausmo malšinimui. Kai kas metadoną vartojama opijaus ekstraktus ar heroiną vartojančių narkomanų gydymui. Heroino troškimas sumažinamas, o narkomanui atsiranda galimybė grįžti į visuomenę. Tuo atveju metadono dozė parenkama individualiai pagal žmogaus kūno svorį, medžiagų apykaitos intensyvumą, toleranciją. Raminamieji vaistai ir barbitūratai
Trankviliantai – psichotropiniai vaistai, raminantys centrinę nervų sistemą. Jie atpalaiduoja emocinę įtampą, šalina susijaudinimą ir nerimą, mažina baimę, padeda užmigti. Tai elenijus, seduksenas, diazepamas, temazepamas, meprobomatas ir kiti. Mažos dozės atstato psichinę pusiausvyrą. Kai kuriuos žmones gali aktyvinti – pagerinti nuotaiką, jei ji buvo bloga, o didesnės dozės – net sukelti euforiją. Gausiai vartojami trankviliantai gali sukelti mieguistumą, vangumą, apatiją, galvos sunkumą, sumažinti dėmesį. Jie nuodija organizmą. Lėtėja pulsas, mažėja arterinis karaujospūdis. Gali sutrikti judesių koordinacija, esena, kalba, džiūti burna, sumažėti lytinis potraukis, lytinis pajėgumas. Ilgą laiką vartojant trankvilijantus galima priprasti. Paprastai atsiranda tik psichinė priklausomybė. Ilgainiui vaistai vartojami dažniau, jų poveikis pradeda vilioti. Piknaudžiaujant trankvilijantais demobilizuojama valia, savitvarda, žmogus nepajėgia įveikti gyvenime kylančių sunkumų, todėl šiuos vaistus reikėtų vartoti tik gydytojui nurodžius, gydant tam tikras ligas ar esant stresinėms situacijoms. Kitos centrinę nervų sistemą raminamosios priemonės, kaip antai valerijono šaknies preparatai, bromidai, vartojami rečiau ir turi švelnesnį poveikį. Barbitūratai – svaiginančios, migdančios medžiagos. Jie slopina centrinės nervų sistemos aktyvumą, o mažomis dozėmis palengvina nerimą ir įtampą. Didesnių dozių slopinantis poveikis sukelia mieguistumą, tingumą. Ilgiau vartojant žmogus tampa tiek psichologiškai, tiek fiziškai priklausomas, atsiranda poreikis didinti dozę. Nustojus juos vartoti, po 12-16 val. atsiranda abstinensijos reiškiniai. Sutrinka miegas, kamuoja košmarai, sustiprėja prakaitavimas. Ryte atsikėlęs jis dar gali būti apsvaigęs ir mieguistas dieną, nenorima dirbti. Dažnas pulsas, kvėpavimas, pykina, vemiama, skauda galvą, sąnarius, pilvą. Dreba rankų pirštai, kamuoja baimė, nerimas, traukulių priepuoliai, psichozė, panaši į baltąją karštligę. Šie narkotikai sulėtina kraujotaką, dėl to vartotojams gali atsirasti pūslės ir odos žaizdos. Sutrikus kraujo cirkuliacijai galūnėse, prasideda galūnių gangrena, tenka jas amputuoti.

Psichiką stimuliuojančios medžiagos

Šių medžiagų grupei priklauso kokainas, krekas, ekstazi, amfetaminai, efedrinas, kofeinas, nikotinas. Kokainas yra augalinės kilmės narkotikas, gaminamas iš žydinčio kokos krūmo lapų. Kokainas yra stipri narkotinė medžiaga, kuri tiesiogiai stimuliuoja centrinę nervų sistemą. Kokainas yra efektyvi narkozės priemonė, taikoma medicinoje. Dažniausiai kokainas vartojamas įkvepiant arba uostant. Šį narkotiką taip pat galima suleisti po oda ar veną, lipdyti ant gleivinės burnoje, tiesiokoje žarnoje ir makštyje. Ilgai vartojant kokainą, išsenka organizmas, praranda apetitą, sumažėja svoris, užkietėja viduriai, sutrūkinėjusi, žaizdota arba kraujuojanti nosies gleivinė, pasireiškia stiprūs galvos skausmai, nemiga, nerimas, depresija, dirgumas, sunkumai susikaupti, vyrams vystosi impotencija. Be pertraukos vartojant dideles kokaino dozes, gali išsivystyti toksinė psichozė: jaučiasi tarsi jį kas nors persekioja, gali išprotėti. Gali prasidėti haliucinacijos. Padidinus dozę,galima mirti nuo spazmų priepuolio, širdies paralyžiaus ir labai aukštos temperatūros. Nors tokie mirties atvejai yra reti, yra pastebima, kad jų daugėja. Krekas yra ypatinga kokaino forma, kuri taip buvo pavadinta dėl rūkant girdimo traškesio. Krekas yra baltos, pilkos, gelsvos spalvos kristalo gabalėliai arba dribsniai. Šis narkotikas yra rūkomas specialiomis pypkėmis arba kaip cigaretės, sumaišytas su tabaku ar marichuana. Poveikis organizme pasireiškia labai greitai, sukeldamas staigų malonumo “antplūdį”. Kai šis malonus poveikis susilpnėja, jį pakeičia “nuosmukio” depresija, dirglumas, alkis. Ekstazi pagal cheminę sudėtį yra užrašoma kaip 3,4 – metilendioximetamfetaminas (MDMA). Tai hibridas, kuris yra panašus į centrinę nervų sistemą stimuliuojantį preparatą – amfetaminą ir haliucinogeninį natūralų produktą meskaliną. Vartojant įprastas ekstazi dozes apsvaigimas pasireiškia jausmų ir nuotaikų kaita, padidėjusiu komunikabilumu, supratimu ir įsijautimu, išaugusiu pasitikėjimu savimi, padidėjusia energija ir jėgomis. Ekstazi paveikia ne tik nervų sistemą, bet ir širdį bei kitus organus. Vartojant didesnes dozes, gali sutrikti širdies plakimas ir pakilti kraujo spaudimas. Yra užregistruota daug sunkių aukštos temperatūros, kraujavimo ir inkstų apkrovimo atvejų, taip pat dažniau pasireiškia haliucinaciniai efektai. Smarkiai kinta regos ir klausos pojūčiai. Veidai ir daiktai būna matomi iškreiptai ir įgauna siaubą keliančias apimtis, šviečiantys daiktai atrodo kaip judantys ir panašiai. Vartojant ilgesnį laiką atsiranda miego problemų, asmenys būna neramūs, išsiblaškę. Kamuoja troškulys, drebulys, haliucinacijos, širdies ritmo sutrikimai, depresija, įvairios “fobijos”. Sutrika koordinacija, negali vairuoti automobilio, dirbti kruopštaus darbo. Mergaitėms gali sutrikti mėnesinių ciklas, sutrinka kepenų funkcijos.

Amfetaminai dažniausiai yra gelsvi kristalai, kapsulės, milteliai, kurie gali būti įmaišyti į narkotines medžiagas. Jie gali būti vartojami įleidžiant į veną, uostant. Poveikis tęsiasi 3-4 valandas. Vartojant nedideles amfetaminų dozes pablogėja apetitas, padažnėja kvėpavimas ir širdies susitraukimai, pakyla arterinis kraujo spaudimas, išsiplečia vyzdžiai, pranyksta nuovargio pojūtis, jaučiamas pasitenkinimas. Didesni kiekiai sąlygoja plepumą, įkarštį bei keistą elgesį. Džiūsta burna, pakyla karštis, pagausėja prakaitavimas, atsiranda galvos skausmas ir svaigulys, pablogėja regėjimas. Yra užfiksuoti ir keli mirties atvejai, kurių priežastis buvo amfetaminų vartojimas. Dažniausiai tokiais atvejais mirtį sukėlė smegenyse trūkę kraujagyslės, širdies paralyžius arba labai aukšta temperatūra. Amfetaminai pirmiausiai veikia smegenis. Dingsta nuovargis, nebenorima miego. Jie veikia širdį, plaučius ir kitus organus. Ilgiau piknaudžiaujant atsiranda klausos haliucinacijos ir nepagrįstas nerimas. Amfetaminus vartojant intraveniniu būdu, kyla pavojus, kaip ir visais atvejais, per nesterilius švirkštus ir adatas užsikrėsti gelta, ŽIV. Amfetaminus vartojančios moterys dažniausiai pagimdo neišnešiotus rba negyvus vaikus. Naujagymiai dažnai būna pilnai neišsivystę, blogai čiulpia pieną, todėl iškyla maitinimo problema. Efedrinas su priemaišom vadinamas efedronu yra įtrauktas į narkotikų sąrašą. Svaiginimosi tikslais naudojamas efedrino ir kalio permanganato mišinys, kuris leidžiamas į veną arba geriamas. Susileidus efedrono po 10-15 min. pasireiškia poveikis: pašiurpsta oda, kūnu “ima bėgioti skrusdėlės”. Padažnėja pulsas, džiūsta burna, pagerėja nuotaika, atsiranda noras bendrauti, daug kalbėti, pranyksta laiko suvokimas. Tokia būsena trunka apie 3 valandas, kartais – iki 8. vėliau periodai trumpėja ir injekcijas tenka dažninti. Jeigu eferdonas vartojamas sistemingai, psichinė priklausomybė susiformuoja jau po kelių injekcijų, o fizinė – vėliau.
“Ūmios” intoksikacijos metu vyzdžiai būna išsiplėtę, akys blizga, veidas pilkšvas, padidėja kraujospūdis, širdis plaka dažnai, mąstymas pagreitėjęs, bet neproduktyvus. Pointoksikaciniu periodu kamuoja nemiga, anoreksija, apatija, silpnumas, padidintas dirglumas, susilaiko šlapimas, padidėja įtarumas, įkyri baimė, psichozė, pavydas, kliedesiai, haliucinacijos. Abstinencijos sindromai tęsiasi 8 dienas, o kartais net iki 14 dienų. Tuomet būna susiaurėjęakių vyzdžiai, bijoma šviesos, krečia šaltis, jaučiamas bendras silpnumas, pasyvumas, galvos skausmai. Ištinka depresija, pykčio afektai, agresija, isterinės reakcijos, pakenkiamos smegenys, pakinta raumenų tonusas, žmogus negali atlikti veiksmų su smulkiais daiktais. Kofeinas stimuliuja centrinę nervų sistemą, dėl to pagerėja mąstymas, nuotaika, suvokimas, jutimai, padidėja fizinis ir protinis pajėgumas, sumažėja nuovargis, mieguistumas. Žmonės, turintys žemą arterinį kraujospūdį, besiskundžiantys nuovargiu, mieguistumu, yra linkę vartoti šį psichostimuliatorių. Jo yra ne tik kavos pupelėse (1,2-2,5%), arbatos lapuose (2-5%), bet ir guaranos sėklose, jūros svogūnuose. Ilgai vartojant kofeino turinčius gėrimus atsiranda potraukis. Fizinė priklausomybė kofeinui išsivysto, jeigu per dieną išgeriama 10-15 puodelių kavos. Vėliau dozę reikia didinti. Tuomet pradeda vartoti net kofeino tabletes arba infekcijas. Taip pat paplitęs čifirizmas. Čifiromanai geria labai koncentruotą arbatą. Pakelis – 250 g arbatos geriama per du kartus su dviem stiklinėm vandens. Joje būna kofeino maždaug tiek kiek 65 stiklinėse vidutiniško stiprumo arbatos. Išgėrus tokios arbatos apsvaigstama, pasireiškia euforija, kuri trunka apie 2 valandas. Psichinė priklausomybė atsiranda labai greitai.

Haliucinogenai

Haliucinogenai yra natūralūs, išskiriami iš kanapių (marihuana, hašišas, hašišo aliejus) ir gaminami sintetiniu būdu (LSD, PCP, DOM ir kiti). Iš indiškos kanapės išskirti trijų rūšių narkotikai: blang-silpnas narkotikas (marihuana), gahja- vidutinio stiprumo; stipriausias – charas (hašišas). Šiuo metu priskaičiuojama per 40 iš kanapių gaunamų medžiagų (anaša, planas, bangas, kifas, chusas, charas, daga ir t.t.)

Hašišas – tai sakai, kuriuos išskiria augalo žiedas. Sakai yra sumaišomi su apjungiančia mase ir suspaudžiami į plyteles. Hašišas yra parduodamas mažais gabaliukais, kurie gali būti rudos iki beveik juodos spalvos. Apsvaigus nuo hašišo, nuotaika pasidaro pakili. Ji pasireiškia atsipalaidavimu ir linksmumu. Žmogus nori daug kalbėti, bet sutrikusi minčių eiga miglotas mąstymas, nesugebama susikaupti. Jis labai daug kalba bei juokiasi. Pakinta klausa, rega, uoslė, ir jutimas, garsai ir spalvos tampa ryškesnės. Vėlesnėje stadijoje žmogus dažnai tyli, būna susimąstęs ir apsnūdęs, apatiškas, praranda darbingumą, ištvermę. Rūkant hašišą “malonumas” pasiekiamas negreitai. Pagreitėja širdies ritmas ir parausta akių baltymai, džiūsta burna ir gerklė, skamba ausyse, žmohus jaučiasi išalkęs arba labai nori saldumynų. Negiamos reakcijos, pavyzdžiui, bloga nuotaika, baimė ar panika, yra dažnos tiems asmenims, kurie jaučiasi nusivylę arba susijaudinę. Apsvaigimas paprastai praeina po 2-3 valandų, po to dažnai yra jaučiama ilgalaikės pagirios ir nuovargis. Keliatą dienų gali būti susilpnėjusi atmintis ir sugebėjimas įsisavinti informaciją. Marihuana – sudžiovinti augalo žiedynai ir viršūnės, kartais ir lapai bei kamieno dalys. Tai primena džiovintą susmulkintą žolę arba prieskonius. Tarp paauglių labai paplitusi. Poveikis pasireiškia greitai ir tęsiasi 2-6 val. Marihuanos rūkymas tai tarsi savotiškas labirintas, į kurį vieni net neįeina, pabandę vieną kitą cigaretę meta rūkyti. Kiti gi užsirūkę marihuaną, tarsi paklysta ir paklaidžioję suranda duris kur išeiti, o kiti – ištyrinėję labirintą, ieško kelio vedančio prie sunkesnių narkotikų, nes šis narkotikas jau neįdomus. Kanapių aliejus (kanapių ekstraktas) yra tirštas skystis, kurio spalva gali būti nuo šviesiai rudos iki beveik juodos. Kanapių aliejus yra dedamas mažais kiekiais į tabaką arba cigarečių popierių. Preparatas iš kanapių gali būti nuryjamas ar įmaišomas į maistą ir gėrimą. Šios medžiagos yra netirpios ir todėl negali būti suleidžiamos injekcijomis.
Kanapė yra unikalus narkotikas, kurio poveikis įvairiapusiškas. Esant skirtingoms sąlygoms, ji veikia kaip psichostimuliatorius, arba raminančiai arba sukelia nestiprias haliucinacijas. Dažnai ją vadina poilsio narkotiku.

Alkoholis

Alkoholiniai gėrimai vartojami taip pat seniai, kaip sena žmonijos istorija. Jau 8000 metų prieš mūsų erą žmonės gamino alkoholinius gėrimus, raugindami vaisių sultis. Alkoholio koncentracija juose nebuvo didelė, tačiau jau žiloje senovėje buvo žmonių, kurie, be saiko gerdami vyną, tapdavo alkoholikais. Pastebėję, kad išgėrusio ilgiau pastovėjusių išrūgusių vaisių sulčių žmogaus charakteris keičiasi (žmogus tampa linksmesnis, kalbenis, “narsesnis” ir priekabesnis) Alkoholis –skaidrus, lakus, bespalvis, turintis savitą specifinį kvapą bei skonį, lengvai užsidegantis, užverdantis prie 78,3C skystis. Jis gaunamas iš angliavandenių. Tai etilo C2H5OH alkoholis, o CH3OH – metilo alkoholis (medžio spiritas, naudojamas pramonėje kaip tirpiklis). Alkoholis plačiai naudojamas medicinoje: odos dezinfekcijai, kompresams, trynimams, džiovinimui, tinktūroms ir ekstraktams gaminti. Įeina į prieššokinių vaistų sudėtį. Leidžiamas kaip narkotikas su kitomis medžiagomis į veną anesteziologijoje, chirurgijoje, onkologijoje. Tačiau besaikis alkoholio vartojimas yra pražūtingas, jis yra narkotikas. Alkoholis – gyvos ląstelės nuodas. Jis prasiskverbia į visus organizmo audinius, į visas ląsteles, kenkia visiems vidaus organams, o ypač – nervų sistemai. Jis atima iš ląstelių vandenį, koaguliuoja baltymus, tirbdo riebalus. Smegenų ląstelėse yra daug riebiųjų medžiagų – lipoidų, kurie būtini joms funkcionuoti. Alkoholis, patekęs į smegenų ląsteles, ištirpina lipoidus, pakeičia ląsteles, jos žūsta ir jau neatsistato. Todėl sutrinka žmogaus reakcija, blogėja atmintis, sumenkėja intelektas, degraduoja asmenybė. Pakankamai didelės alkoholio dozės gali nužudyti bet kokį gyvą organizmą. Alkoholio pasisavinimas jau vyksta burnoje, toliau skrandyje ir žarnyne. Kraujas išnešioja po visą organizmą ir sukelia įvairius organų funkcijų pakitimus.

Didelė alkoholio socialinė žala. Apsvaigęs nuo alkoholio žmogus blogiau orientuojasi, padaugėja nelaimingų atsitikimų darbe, buityje, gatvėje. Ypač daug neblaivių žmonių nuskęsta. Pasaulinės Sveikatos organizacijos duomenimis, mirtiespriežasčių statistikoje alkoholio vartojimas užima trečią vietą. Alkoholio vartojimas skatina chuliganizmą, pablogina šeimos finansinę padėtį, yra šeimos vaidų, ištuokų priežastis. Alkoholikai – našta visuomenei, šeimai, nuo jų labiausiai nukenčia vaikai. Alkoholizmas – psichikos liga, kuria suserga piknaudžiaują alkoholiu asmenys, pasireiškianti asmens psichinės ir fizinės priklausomybės nuo alkoholio sindromu bei turinti kitų neigiamų medicininių ir socialinių pasekmių. Alkoholinę ligą apibūdina šie klinikiniai sindromai ir simtomai: 1. priklausomybės sindromas; 2. abstinensinis sindromas; 3. somatoneurologiniai pakitimai; 4. asmenybės pakitimai; 5. traukulių priepuoliai; 6. galimi psichoziniai sutrikimai. Mokslininklų nuomonės prieštaringos: vieni linkę ligos priežasčių ieškoti pačiame individe, asmenybės įpatumuose, kiti didžiausią reikšmę skiria išoriniams faktoriams, mikrosocialinei aplinkai, treti aiškina, kad abu veiksniai turi įtakos alkoholinei ligai susiformuoti. Pagrindiniai faktoriai, kurie gali sukelti alkoholinę ligą: 1. biologinis (fiziologinis) faktorius; 2. psichologinis faktorius; 3. socialinis faktorius.

Nikotinas, rūkymas

Nikotinas – bespalvis, aštraus kvapo, tirpstantis vandenyje, riebaluose skystis. Ore ruduoja. Grynas nevartojamas. Jis išskiriamas iš tabako ir įeina į tabako gaminių sudėtį. Cigaretėms, papirosams naudojami susmulkinti ir atitinkamai apdoroti tabako lapai. Nikotinas yra galingas narkotikas, turintis daug poveikių, kurių dauguma yra nenuspėjami. Rūkymo paplitimą nulėmė tabake esančios medžiagos – nikotino savybė paveikti žmogaus centrinę nervų sistemą, sukelti tam tikrą euforinę būseną jaučiamą lengvumu, maloniu jaudinimu, veikia raminančiai. Šis įprotis dažnai prasideda nuo pamėgžiojimo, noro būti panašiam į suaugusius, noro atsipalaiduoti nuo nervinės įtampos. Genetiniu požiūriu – šis potraukis gali būti paveldėtas iš tėvų, senelių ar mamų, močiučių. Nikotinas gali būti rūkomas, čiulpiamas, kramtomas, uostomas. Tabake nikotino yra 0,7-4,8%. Dideliais kiekiais vartojamas nikotinas gali sukelti vėmimą, drebulį ir konvulsijas. Nikotinas yra labai nuokingas, jo yra daugelio žemės ūkio pesticidų sudėtyje. Mirtina dozė –50-60 mg. Tokį kiekį mes gauname surūkę iš karto 15-20 cigarečių. Kai į organizmą patenka jo per daug, žmogus miršta dėl kvėpavimo paralyžiaus. Stiprioje cigaretėje gali būti 20 miligramų nikotino, bet tik nedidelis jo kiekis rūkant pasiekia smegenis ( apie 2 miligramai). Mirtis, apsinuodijus nikotinu, kaip ir cianidu, ištinka po kelių minučių.

Rūkymas – labiausiai paplitusi buitinė narkomanija, žalojanti žmonių sveikatą. Cigaretės dūmuose yra apie 4000 cheminių junginių, kurie išsiskiria į aplinką. Iš jų apie 40 – nuodingų, tarp jų ir sukeliančių vėžį kancerogeninių medžiagų. JAV gydytojų taryba dar 1988 metais patvirtino, kad priklausomybė nuo nikotino yra tokia pat, kaip ir nuo heroino, kokaino ar alkoholio, nors ir nesukelia pavojingos visuomenei intoksikacijos, neištprovokuoja agresyvaus elgesio. Pagal ligos susiformavimą, klinikinius simtomus nikotinomanija priskiriama vienai iš narkomanijos formų. Narkomaniniai kriterijai: 1) vartojimas yra nulemtas arba priverstinis, 2) turi centrinę nervų sistemą stimuliuojantį poveikį (pagerina nuotaiką, pašalina nuobodulį), 3) turi elgesį įtvirtinantį poveikį, verčiantį pakartotinai rūkyti, 4) sukelia tam tikro elgesio stereotipą, verčiantį rūkyti net ir suvokiant šalutinį poveikį, 5)sukelia psichinę ir fizinę priklausomybę nuo nikotino, 7) rūkymo nutraukimas sukelia abstinencijos sindromą. Pradėti rūkyti skatina psichologiniai ir socialiniai veiksniai. Priežastys: 1) blogas tėvų pavyzdys (rūkančių tėvų pėdomis nuseka kas antras vaikas, o nerūkančiųjų – kas ketvirtas), 2) mikrosocialinė aplinka (draugai, bendradarbiai, kolektyvas), 3) silpnumas, nenoras išsiskirti, 4) temperamentas (į rūkymą dažniau linkę ekstravertai), 5) reklama, TV kinofilmai, visuomenės tolerancija, 6) nemėgstamas darbas. D. Hornas (JAV) pagal rūkymo motyvus ir jo veikimą skiria keturis tipus. 1. Automatiškai rūkantieji. Jie rūko įprastinėmis, nuolat pasikartojančiomis aplinkybėmis. Rūkydami nepatiria didesnio malonumo, todėl automatiškai rūkantiems mesti nesunku, tik būtina išmokti stebėti rūkymą ir jį kontroliuoti. Jiems svarbu sutrikdyti įprastinę veiksmų grandinę: laikyti cigaretes kitoje kišenėje, nei buvo įpratę, suvynioti jas į skepetaitę, palikti namuose degtukus. 2. rūkantieji savo malonumui. Rūkymas sukelia jiems malonių pojūčių. Mesti rūkyti jiems taip pat nėra sunku, ypač jei randa malonų užsiėmimą, pakeičiantį rūkymą: pvz; čiulpia mėtinius saldainius, kramtomąją gumą. 3. Rūkantieji nusiraminimui. Jiems rūkymas sumažina nerimą, gėdą, baimę ar nepasitenkinimą. Jie gali apsieiti be rūkymo, tačiau bet kokia nesėkmė ar nemalonumai sukelia recidyvą. Jiems reikia išmokti mažinti nervinę įtampą kitais būdais: atpalaiuojant raumenis, kvėpavimo pratimais. 4. Narkomaninis tipas. Būdingas dažnas (nuolatinis) rūkymas, nepriklausantis nuo ankščiau išvardytų aplinkybių. Nerūkydamas toks asmuo blogai jaučiasi, ir tai skatina jį rūkyti vėl ir vėl. Jam sunku net ir trumpą laiką išbūti be cigaretės. Mesti rūkyti dažniausiai jam būna kur kas sunkiau, negu kito tipo rūkantiesiems. Jiems reikalinga specialistų pagalba.

Naudota literatūra:

1. Marijona Černiauskienė “Apie priklausomybę sukeliančias medžiagas ir jų vartojimo prevenciją ugdymo institucijose”. 2001m.2. Algirdas Mikalkevičius, Valdas Banaitis, Algis Kurinaitis “Alkoholizmas ir nikotizmas”. 1998m.3. A. Ganeri “Narkotikai. Specialistės patarimai”. 1999m.4. F. Taunytė “Dar kartą apie alkoholizmą”. 1972m