Paukščiai

Turinys

1. Paukščiai 2. Paukščių paplitimas ir rūšinė įvairovė 3. Lietuvos paukščių rūšis 4. Lietuvoje perintis paukščiai 5. Nykstantis paukščiai 6. Antropogeninis poveikis paukščiams 7. Paukščių sezoninės migracijos 8. Atskirų migrantų rūšių pasiskirstymas virš Lietuvos teritorijos 9. Žmogaus poveikis migruojantiems pauščiams 10. Migruojančių paukščių skaičius 11. Paukščių žiemavietės 12. žiemojančių jūros paukščių mirtingumas 13. Literatūra

Paukščiai

Iš visų Lietuvos stuburinių gyvūnų paukščių klasė yra gausiausia ir plačiausiai paplitusi. Jie aptinkami miškuose, laukuose, ežeruose, upėse, jūroje ir net didžiuosiuose miestuose. Kasmet pavasarį ir rudenį milijonai paukščių praskrenda virš Lietuvos, keliaudami į šiaurės kraštus ar traukdami iš ten su jaunikliais į pietus, kur praleidžia žiemą. Paukščiai ne tik atneša didžiulę naudą žmogui naikindami įvairius kenkėjus, bet dėl savo melodingų giesmių bei spalvingų apdarų sudaro neatskiriamą lietuviško kraštovaizdžio dalį.

Paukščių paplitimas ir rūšinė įvairovė

Naujausiais duomenimis Lietuvoje užregistruota 313 paukščių rūšių, priklausančių dvidešimčiai būrių.

Lietuvos ornitofaunos struktūra

Būriai Peri Mig- Žie- Užklys- Įrašytos Viso ruoja moja ta į Rau- rūšių donąją knygą

Nariniai 1 2 1 1 3Kraginiai 5 5 2 5Irklakojiniai 1 1 2 3Gandriniai 5 5 8 3 13Flaminginiai 1 1žąsiniai 17 7 11 8 38Vanaginiai 14 12 7 3 10 18Sakaliniai 3 3 2 3 3 7Vištiniai 1 5 4 7Gerviniai 7 7 2 4 9Tilvikiniai 30 29 16 10 60Smiltvištiniai 1 1Karveliniai 5 3 2 1 5Gegutiniai 1 1 1Pelėdiniai 10 2 11 3 6 13Leliniai 1 1 1Čiurliapaukš-tiniai 1 1 1Šalvarniniai 4 4 3 4Geniniai 1 8 4 9Žvirbliniai 91 73 40 18 8 113Iš viso: 211 167 85 71 67 313

Lietuvos paukščių rūšis

Lietuvos paukščių rūšių sąrašas nuolatos kinta. Atsirado daug naujų rūšių, o kai kurios visai išnyko. Naujų rūšių atsiradimo ar išnykimo procesai turi savus dėsningumus. Šiame šimtmetyje Lietuvos paukščių sąrašas pasipildė daugiau nei penkiasdešimčia naujų rūšių. Dauguma jų užregistruotos tada, kai praskrisdavo atsitiktiniai paukščiai. Ypač būdingas tokių rūšių išplitimas, kurių pastovaus išplitimo arealai yra į pietus ar pietvakarius nuo Lietuvos (ibiškasis ir purpurinis garniai, karališkasis ibisas, palšasis grifas, Naumano pelėsakalis, kuoduotasis einis, vakarinė lakštingala, dūminė raudonuodegė, remeza, svilikėlis. Taip pat būdingas Lietuvai tokių rūšių paukščių išplitimas, kurių arealai driekiasi į šiaurę ir šiaurės rytus (baltoji žąsis, skiauterėtoji gaga, sibirinė gaga, rožinis kiras, ilgauodegė žuvėdra ir t.t.) Šiek tiek silpniau vyksta ekspansija iš rytų, taip pat iš pietryčių ir šiaurės rytų (geltonbruvė, nykštukinė ir rudoji pečialindos, geltongalvė kielė, sodinė nendrinukė ir kt.). Tik pastaraisiais metais buvo pastebėti paukščiai, atklydę ir iš vakarų (padūkėlis, amerikinė cyplė, islandinė antis).

Maždaug ketvirtadalis visų rūšių, kurios šiame šimtmetyje buvo naujai užregistruotos, įsikūrė ir tapo neretos tinkamose gyventi vietose. Šios kategorijos būdingiausi atstovai yra pietinis purplelis (Lietuvoje peri ir žiemoja), geltongalvė kielė, nendrinis žiogelis, sodinė nendrinukė, dūminė raudonuodegė, ūsuotoji zylė, remeza, svilikėlis (peri) ir sibirinė gaga (žiemoja). Labiausiai tikėtina, kad kanadinės berniklės ir indiškosios žąsys Lietuvoje stebimos dėl to, kad jos buvo introdukuotos Skandinavijos šalyse. Vidutinis naujų rūšių imigracijos greitis Lietuvoje šį šimtmetį siekė 0.15 procentų per metus.

Lietuvoje perintis paukščiai

Šio šimtmečio antrojoje pusėje Lietuvoje pradėjo perėti 18 naujų rūšių. Tačiau iš jų tik pietinis purplelis išplito po visą šalį ir yra įprastas mūsų gyvenviečių ir miestų paukštis. Urvinė antis ir remeza kai kuriose Lietuvos vietose taip pat tapo įprastais paukščiais. Per tą laikotarpį Lietuvoje nustojo perėti dvi rūšys – sakalas keleivis ir baltasis tetervinas. Sakalo keleivio išnykimas – globalinis reiškinys, kurio pagrindine priežastimi laikoma intensyvus DDT preparatų vartojimas ir išplitimas aplinkoje. Baltųjų tetervinų išnykimą greičiausiai lėmė totalinis didelių pelkių naikinimas tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėse šalyse. Lietuva buvo baltųjų tetervinų arealo pietinė riba, todėl čia ši rūšis ypač jautriai reagavo į aplinkos pasikeitimus. Gali būti, kad jų išnykimui turėjo įtakos ir nesaikinga medžioklė. Kaip matyti iš lentelėje pateiktų duomenų, Lietuvoje peri 211 rūšių, 167 rūšys yra migruojančios ir 85 rūšys Lietuvoje tik žiemoja.Nykstantis paukščiai Daugelio rūšių paukščiai yra reti arba jų gausumas daugiausia dėl antropogeninių aplinkos pasikeitimų mažėja. 67 rūšys yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Išnykusiųjų kategorijai priskiriamos 5 rūšys: gyvatėdis, didysis erelis rėksnys, kilnusis erelis, sakalas keleivis ir baltasis tetervinas. Išnykstančioms rūšims priskirta 12 rūšių: juodakaklis naras, rudasis peslys, jūrinis erelis, startsakalis, putpelė, dirvinis sėjikas, juodkrūtis bėgikas, stulgys, didysis apuokas, tripirštis genys, kuoduotasis vieversys ir pilkoji starta.

Antropogeninis poveikis paukščiams Antropogeninis poveikis paukščiams ištirtas nepakankamai. Detaliausiai buvo tyrinėjama perinčių paukščių reakcija į žemės ūkio melioraciją. Lietuvoje melioracijai labiausiai jautrūs balų, krūmuotų pievų ir krūmynų sparnuočiai. Visiškai sunaikinus natūralią aplinką, t.y. transformuojant miškus, krūmynus, pelkutes į žemės ūkio kultūrų plotus arba žalienas, visi perėję paukščiai išnyksta. Bent kiek pakeitus aplinką, pavyzdžiui, nusausinus laukų giraites, keičiant atskirų teritorijų naudmenų struktūrą, pasikeitimai paukščių pasaulyje esti ne tokie intensyvūs. Pakinta bendrijų struktūra: sumažėja rūšių skaičius ir dažnų rūšių individų bendrijoje santykinai padaugėja; pasikeičia atskirų rūšių lokalinis gausumas, kai kurios, ypač retos rūšys, išnyksta. Pelkių ir vandenų žvirbliniai (ypač nendrinės startos, nendrinukės, krakšlės) išnyksta, jei po melioracijos nebelieka laikinų, medžiais ir krūmais neapaugusių pelkučių, tvenkinukų, kur vanduo išsilaikytų bent iki gegužės mėnesio pabaigos. Pasikeitus gyvenimo sąlygoms melioruojamuose plotuose krūmuotų pievų perinčių paukščių skaičius sumažėja vidutiniškai 90%, krūmynų paukščių – 70%, miško paukščių – 40%. Miškų ūkio veikla, ypač miško naudojimas daro neigiamą įtaką, visų pirma didiesiems miškų paukščiams, taip pat – plėšriesiems, juodajam gandrui, kai kuriems vištiniams, geniams.

Paukščių sezoninės migracijos

Pavasarį ir rudenį vienu gausiausių pasaulyje Rytų Atlanto migracijos kelių plačiu frontu per Lietuvą vyksta intensyvi paukščių migracija. Sezoninių migracijų tyrimai Lietuvoje buvo pradėti 1929 m. žieduojant paukščius Ventės Rago ornitologinėje stotyje. Virš Lietuvos teritorijos skrendančių paukščių rūšių sąrašą sudaro 167 rūšys. Tačiau didžiąją migrantų dalį (92%) pavasarį sudaro 20 rūšių atstovai: kikilis, rudagalvis kiras, cyplė, varnėnas, paprastasis kiras, didžioji antis, sidabrinis kiras, kovas, rudagalvė kryklė, pempė, žiloji antis, keršulis, juodakaklis naras ir kt., rudenį – 14 rūšių (99%): kikilis, varnėnas, kovas, keršulis, strazdai, sidabrinis kiras, pilkoji varna, kuosa ir kt. Migracijos metu registruojamos ir į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos paukščių rūšys. Tai – didysis erelis rėksnys, kilnusis erelis, sakalas keleivis, juodakaklis naras, jūrinis erelis, dirvinis sėjikas, juodkrūtis bėgikas, stulgys, juodakaklis kragas, vidutinis dančiasnapis, juodasis peslys, rudakaklis kragas, didysis baublys, juodasis gandras, didysis dančiasnapis, žuvininkas, erelis rėksnys, gervė, mažoji žuvėdra, ūsuotoji zylė, urvinė antis, pelėsakalis, jūrinė šarka ir kt.

Atskirų migrantų rūšių pasiskirstymas virš Lietuvos teritorijos Atskirų migrantų rūšių pasiskirstymas virš Lietuvos teritorijos nevienodas. Pavasarį pajūryje dominuoja vandens paukščiai – kirai ir antys, Respublikos vidaus rajonuose – sausumos paukščiai: varniniai, varnėnai, smulkūs žvirbliniai. Tai lemia geografinė Lietuvos padėtis bei kranto linijos konfigūracija. Skrisdami ŠR kryptimi virš Baltijos, migrantai koncentruojasi pakrantėje pavasarį: jų daug mažiau žemyninėje Lietuvos dalyje. Sausumos komplekso atstovai, skrisdami iš Vakarų Europos, patenka į žemyninę Lietuvos dalį. Todėl jų mažiau sutinkama pajūryje. Rudenį visoje Lietuvos teritorijoje vyrauja sausumos komplekso migrantai. Skrisdami iš šiaurinių Rusijos kraštų, šie paukščiai atsiremia į jūros pakrantę ir susitelkia siaurame Baltijos šalių pakrantės ruože. Ypač daug jų patenka į Lietuvą, toliau migruodami Vakarų Europos, Viduržemio jūros link. Tuo tarpu didžioji dauguma vandens paukščių patenka į Baltijos jūrą šiauriau Lietuvos ir jų dalis mūsų pajūryje rudenį yra gana nežymi.Žmogaus poveikis migruojantiems pauščiams Žmogaus intensyviai keičiama aplinka daro nemažą poveikį ir migruojan-tiems paukščiams. Sukurti dirbtiniai vandens telkiniai (Kauno marios, Elekt-rėnų vandens saugykla, žuvininkystės tvenkiniai ties Kalnujais Raseinių raj. ir kitur) pritraukia vandens migrantus, keičiasi jų migracijų per Lietuvą keliai, pagausėja atskirų vandens paukščių ir tilvikinių vidiniuose Lietuvos rajonuose, tuo pačiu pakinta migrantų rūšinė sudėtis ir jų gausumo santykis. Maksimali pavasarinė migracija Lietuvoje paprastai stebima balandžio mėn. II ir III dekadose. Tačiau, priklausomai nuo sezono oro sąlygų šis migracijos maksimumas gali būti užregistruotas ir kovo mėn. III ar balandžio mėn. I dekadose. Rudeninės paukščių migracijos maksimalaus intensyvumo periodas – rugpjūčio mėn. III dekada ir rugsėjo mėn., kai migruoja kikiliai. Šias bangas visada lydi plėšrieji paukščiai. Per visą spalio mėn. skridimas silpsta ir baigiasi pirmosiomis lapkričio mėn. dienomis. Antroje spalio pusėje pradeda vyrauti vandens paukščiai: antys, kragai, kirai, žąsys, gulbės. Nemažai praskrenda karvelių, ypač keršulių. Iš tilvikinių anksti rudenį keliauja kuolingos, vėliau – sėjikai. Pajūryje nemažai užregistruojama kirų. Nedideliais būreliais traukia narai, negausios žąsys: pilkosios, želmeninės ir baltakaktės. Iš ančių čia aptinkama didžioji, rudagalvė, kryklės, cyplė, smailiauodegė ir pilkoji, rečiau – klykuolė, kuoduotoji antis, gaga, ledinė antis, dančiasnapiai. Reta gervė. Iš dieninių plėšrūnų čia gausiausi suopiai, paukštvanagiai, iš naktinių – lututės, mažieji apuokai, balinės pelėdos. Didžiausią migruojančių paukščių dalį sudaro žvirbliniai, iš kurių gausiausi yra kikilis, paprastasis čivylis ir alksninukas.

Per 1993 m. pavasario migracinį sezoną pajūryje užregistruota 6700 paukščių, priklausančių 82 rūšims. Daugiausia buvo vandens komplekso paukščių (48 rūšys, 4000 paukščių), kurie sudarė 58.5% nuo bendro praskridusių rūšių skaičiaus ir 61.5% nuo bendro migrantų skaičiaus. Migracija buvo silpna ir užsitęsusi. Stebėtas tolesnis kormoranų skaičiaus augimas.Migruojančių paukščių skaičius Rudens sezono metu pastebėta apie 200 000 paukščių, priklausančių 89 rūšims. Migrantų daugumą sudarė sausumos komplekso paukščiai, iš kurių gausiausi – žvirblinių ir karvelinių būrių atstovai. Iš vandens komplekso paukščių (1000 individų, arba 5% visų migrantų) gausiausi buvo žąsinių ir kirinių būrių atstovai. Vilniaus apylinkėse per 1993 m. pavasario stebėjimo sezoną užregistruota 10 400 paukščių, priklausančių 53 rūšims ir grupėms. Daugiausia buvo sausumos komplekso paukščių, kas būdinga Lietuvos vidaus rajonams. Migracija buvo intensyvi ir užsitęsusi per sezoną.

Rudens sezono metu užregistruoti 62 rūšių migrantai. 1993 metams būdingi invaziniai migrantai – uodeguotoji zylė, kėkštas, tapę dominantais. Šių rūšių migracija paprastai gausesnė kas 4-6 metai. Stebėtos retos, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos rūšys: plėšrioji medšarkė, vapsvaėdis, erelis rėksnys, pilkoji žąsis.

Paukščių žiemavietės

žiemojančių jūros paukščių apskaita iš lėktuvų ir nuo kranto Lietuvos pajūryje nuolat vykdoma nuo 1987 m. pagal Tarptautinio vandens paukščių tyrimų biuro paruoštą metodiką. Nustatyta, kad jūroje ties Lietuvos krantais ir Kuršių mariose nuolat žiemoja 30 paukščių rūšių. Gausiausios rūšys: juodakaklis naras, ausuotasis kragas, alka, klykuolė, ledinė antis, juodoji antis, nuodėgulė, sibirinė gaga, mažasis ir didysis dančiasnapis, rudagalvis, paprastasis ir sidabrinis kiras. Išskirtos 2 tarptautinės svarbos paukščių žiemavietės jūroje (ties Palanga, tarp 55 laipsnių 50 minučių / ir 56 laipsnių 00 minučių / ŠP ir ties Kuršių Nerija, tarp 55 laipsnių 20 minučių / ir 55 laipsnių 40 minučių / ŠP) ir 2 – Kuršių mariose (ties Nerijos pakrante tarp Juodkrantės ir Preilos bei Nemuno deltoje.

Lentelėje pateikti duomenys apie tas žiemojančių Lietuvos pajūryje vandens paukščių rūšis, kurios sudaro ne mažiau kaip 1% nuo bendro ŠV Europoje žiemojančių tos rūšies individų skaičiaus.

Žiemojančių Lietuvos pajūryje vandens paukščių rūšys

Rūšis Liet.pajū- Viso ŠV Lietuvos ryje, vnt. Europoje, dalis, %

Juodakaklis naras 1000 100000 1Antis nuodėgulė 40000 800000 5Sibirinė gaga 900 15000 6Didysis dančias-napis 20000 150000 13Mažasis dančias-napis 1100 15000 7

Paveiksle pateikta gausiausių antinių paukščių rūšių, žiemojančių Kuršių mariose ir jūroje ties Lietuvos pakrante, gausumo tendencijų 1987-1993 m. sausio mėn. analizė. Matyti ryškus Kuršių mariose žiemojančių klykuolių sumažėjimas (- 83%) po šaltos 1987 m. žiemos. Mažųjų dančiasnapių gausumas labai svyruoja atskirais metais, o Kuršių mariose žiemojančių didžiųjų dančiasnapių nuolat daugėja (iki 19 400 ind. 1993 m.). Daugiausia tai susiję su pūgžlių ir kitų smulkių žuvų pagausėjimu Kuršių mariose. Jūroje žiemojančių rūšių gausumo pokyčiai stabilesni. Sibirinių gagų, žiemojančių ties Palanga, skaičius kasmet augo iki 1990 m., bet pastaraisiais metais stabilizuojasi 700-900 individų lygyje. Ledinių ančių Lietuvos pajūryje kiekvieną žiemą suskaičiuojama 10000-15000. Jūroje, ties Kuršių Nerija kasmet žiemoja iki 25000 ančių nuodėgulių. Šios rūšies paukščių ypač pagausėja žiemos pabaigoje (iki 40000)Žiemojančių jūros paukščių mirtingumas Siekiant ištirti antropogeninių faktorių poveikį jūroje žiemojantiems paukščiams, buvo atlikti mirtingumo tyrimai Lietuvos pakrantėje. 1992-1993 m. Lietuvos pajūryje aptikta 12 rūšių žuvusių paukščių. Didžiausias buvo sidabrinių kirų mirtingumas (0.26 ind./1 km pajūrio ruože). Apskritai Lietuvos pajūryje nustatytas nedidelis žiemojančių jūros paukščių mirtingumas, išskyrus pakrantės ruožą ties Melnrage, kur atskirų rūšių mirtingumas buvo labai didelis (iki 2 žuvusių individų 1 km ruože). Daugelis paukščių šiame ruože žuvo dėl didelio užterštumo naftos produktais. Ateityje didžiausią poveikį jūros paukščių žiemavietėms Lietuvos vandenyse kels intensyvus naftos produktų gabenimas bei galima naftos gavyba jūroje.

LITERATŪRA 1. Kurlavičius P. Paukščių biotopinis pasiskirstymas agroželdiniuose .- V.: Mokslas, 1986. 2. Lietuvos fauna. Paukščiai / Sudarė Logminas V., 1 t. -V., 3. Lietuvos fauna. Paukščiai / Sudarė Logminas V., 2 t. -V., 1991. 4. Lietuvos raudonoji knyga / Ats.red. Balevičius K. – V., 1992.