Kerpės

KAUNO VAIŽGANTO VIDURINĖ MOKYKLA

KERPĖS

Biologijos referatas

Atliko: G. Jasiulionytė

Mokytoja: Z. Bartlingienė

Kaunas, 2005

KERPĖS

Kerpės – žemesnieji daugiamečiai augalai, prisitaikę gyventi pačiose
atšiauriausiose pasaulio vietose ir dažniausiai įsitvirtina ten, kur tik
kelios kitų organizmų grupės gali egzistuoti. Tai toliausiai į šiaurę ir
pietus išplitę augalai. Himalajuose kerpių rasta didesniame kaip 5600m
aukštyje.

Kerpių gniužulai auga nederlingose dirvožemiuose, pušynuose, ypač
kerpšiliuose, aukštapelkėse, kopose, ant saulės deginamų uolų, bevandenėse
dykumose, ant pabalusios negyvo gyvūno kaukolės, medžio žievės, akmenų,
išmargindamos juos įvairiaspalvėmis dėmėmis. Viena rūšis auga panirusi į
ledinį Antarkties vandenį, kitą nešioja vėjas. Kerpių bendrijos dažnai
užima didelius plotus irr formuoja savitą gamtovaizdį, ypač tundroje ir
kalnuose. Žinoma apie 15000 kerpių rūšių.

Pagal gniužulo forma jos skirstomos į tris pagrindines grupes:

• Žiauberiškosios. Jų gniužulai yra grūdelio ar plonos plutelės

pavidalo, tvirtai prigludę prie paviršiaus, atsparūs sausrai,

labiausiai paplitę dykumose, ant akmenų. Žiauberiškosios kerpės

sudaro ~80% visų kerpių.

• Lapiškosios. Jų gniužulai panašūs į suskaidytus lapelius, auga

ant medžių, akmenų.

• Krūmiškosios. Jų gniužulai – tai statūs šakoti krūmeliai,

pavieniai smaigeliai, nuo medžių kamienų ir šakų žemyn nusvirę

pluoštų ir kuokštų pavidalu, siurbiantys vandenį iš atmosferos,

todėl krūmiškosios kerpės labiausiai paplitę drėgno klimato

juostose.

Kerpės labai skiriasi savo dydžiu ir išvaizda; viienos gali būti iš
ilgų (apie 3m) siūlų, kitos būna mažesnės už smeigtuko galvutę.

Kerpių gniužulą sudaro dviejų skirtingų tipų augalai – grybai
(daugiausia aukšliagrybiai), simbioziškai gyvenantys su dumbliais
(daugiausia melsvadumbliais ir žaliadumbliais). Kai kuriose kerpėse būna
azotą jungiančių bakterijų.

Daugelio kerpių mikroskopiniame pjūvyje skiriami 3 sluoksniai:

• Paviršinis, arba ži

ievinis (sudarytas iš tankių grybo hifų).

• Vidurinis (sudarytas iš apraizgytų dumbliais hifų ląstelių arba jų

kolonijų).

• Vidinis (sudarytas iš hifų – vadinamoji šerdis).

Tokia gniužulo atominė sandara vadinama heteromerine. Kai kurių kerpių
gniužulo sandara yra homeomerinė: jame dumbliai išsidėstę tarp hifų
padrikai, nesudarydami atskiro sluoksnio.

Kerpės auga labai lėtai. Daugelis žiauberiškųjų kerpių gniužulų
retai užauga daugiau kaip 1mm per metus. Kai kurios auga truputį greičiau,
bet ne daugiau kaip 1cm per metus. Todėl manoma, kad dideli kerpių
gniužulai yra labai seni ir kai kurioms Arkties kerpėms gali būti daugiau
kaip 4000 metų. Tad kerpės gali gyventi dešimtis, šimtus ir net tūkstančius
metų.

Solidus kerpių gniužulų amžius rodo, kad dumblius ir grybus
sieja tvirti ir labai dosnūs ryšiai, tačiau tikroji šių ryšių prigimtis vis
dar nepakankamai aiški. Dumbliai – tai žalieji augalai, kurie gaminasi
maistą fotosintezės būdu ir teikia jį grrybams, neturintiems
chlorofilo.Grybai vartoja dumblių sintetintus organinius junginius, kartais
ir juos pačius, gyvus arba negyvus, dumbliai vartoja grybų siurbiamą
vandenį su jame ištirpusiomis mineralinėmis medžiagomis, jų išskiriamus
medžiagų apykaitos produktus. Maisto medžiagas iš dumblių gybai pasisavina
labai greitai: buvo nustatyta, kad grybai gautus iš dumblių angliavandenius
perdirba per tris minutes nuo fotosintezės pradžios. Tikriausiai dumbliai
teikia grybui ir vitaminų, kartu skatina augti kerpių gniužulą. Grybas tuo
tarpu įsiurbia vandens garų, todėl dumbliai spartina fotosintezę; be to jis
apsaugo dumblius nuo ryškios šviesos, nes kai kuriems ryški šviesa kenkia.
Dėl to ke

erpės dažniausiai auga ten, kur vieni nei grybai, nei dumbliai
negali augti.

Kerpės siurbia substrato ir atmosfreros vandenį ir jame ištirpusias
mineralines druskas visu gniužulu. Apytakinio audinio neturi. Vanduo
laikosi gniužulo tarpuląsčiuose, išbrinkusiose kai kurių hifų sienelėse,
gleivėse. Kerpės pakelia ilgą sausrą geriau, negu kiti augalai. Kai stinga
drėgmės, fotosintezė jose labai susilpnėja. Kerpėse susidaro įvairių
organinių junginių, kurie jas saugo nuo per stipraus apšvietimo, padeda
orui patekti į tarpuląsčius, gniužului prisitvirtinti prie substrato.

Kerpės dauginasi:

• vegetatyviškai (gniužulo dalimis)

• nelytiškai (grybų nelytinėmis sporomis – piknosporomis, konidijomis)

• lytiškai (grybų lytinėmis sporomis – aukšliasporėmis,

bazidėsporėmis)
Iš grybų sporų kerpės išauga tik tada, kai jos patenka tarp atitinkamų
dumblių – simbionatų.

Kerpių reikšmė ir panaudojimas:

• Jos svarbios dirvodarai, nes ardo (mechaniškai ir išskirtomis

ruūgštimis) uolas ir akmenis, sukelia jų dūlėjimą; kerpei žuvus,

dirvožemyje lieka jų susintetintos organinės medžiagos, iš kurių

susidaro humusas

• Tundroje žiemą šiaurės elniai minta beveik vien kerpėmis.

• Pauščiai iš jų suka lizdus.

• Bestuburiams, pavyzdžiui, vabalams, sraigėms, erkiams ir drūgiams

kerpių gniužulas yra saugi priedanga.

• Iš kerpių gali būti gaminama gliukozė, spiritas, antibiotikai, dažai,

lakmusas, kvepalai.

• . Yra ir žalingų, kurios ardo akmeninius paminklus, kulptūras, apželia

vaismedžių kamienus.

Iš krūmiškųjų kerpių dažnos ( ir Lietuvoje) šiurės, kerpenos, kedenės,

laumgaurės, ramalinos, iš lapiškųjų – meškapėdės, plikkežiai, platužės,

kežai, iš žiauberiškųjų – lekanoros, gruodeniai, brėžiai, skyvės genčių

rūšys.

Kerpės jautriai reaguoja į oro pakitimus, todėl gali būti ilgalaikių
matavimų objektai. Ypač stipriai kerpės, išskyrūs atsparias užterštumui,
reaguoja i oro užterštumą SO2 . Reakcijos intensyvumas priklauso nuo
substrato, ant kurio au

uga kerpės, pH, tai yra ta pati rūšis, kuri auga ant
kalkingo substrato, kur kas atsparesnė negu auganti ant rūgštaus subtrato.

Pagal kerpių paplitimą sudaromos zonos. Didmiesčiuose kerpių zonavimas jau
seniai žinomas, pagrįstas įvarių kerpių grupių ir rūšių atsparumo
kenksmingoms medžiagoms laipsniu (toksitolerantiškumu). Dauguma lichenologų
skiria keturias zonas, o kai kurie – penkias ir daugiau.Vokiečių
lichenologai kerpių zonų riboms apibūdinti pasiūlė tokius požymius:1-kerpių
gyvybinės formos; 2-padengimo laipsnis; 3-rūšių skaičius ; 4-atskirų rušių
dažnumas. Be to, siūloma atsižvelgtį į kerpių bendrijų išsiplėtojimo
laipsnį, kuris, einant iš normalios zonos į miesto centrą, mažėja.

Kerpių zonos
|Zonos |Padengimo lapsnis % |Padengimo |Rūšių skaičius |
|apibūdin| |lapsnis % |kiekviename |
|imas | | |mėginyje |
|I |Normali zona:auga |70-100% |10 |
| |įvairios krūmiškosios, | | |
| |lapiškosios ir | | |
| |žiauberiškosios kerpės | | |
|II |Išorinė kovos |50-70% |5-10 |
| |(pasipriešinimo) zona: | | |
| |labai sumažėję | | |
| |krūmiškųjų kerpių, | | |
| |žiauberiškosios pradeda| | |
| |vyrauti, sumažėja | | |
| |lapiškųjų kerpių | | |
|III |Vidinė kovos |50% |ne daugiau kaip |
| |(pasipriešinimo) | |5 |
| |zona:vyrauja | | |
| |žiauberiškosios kerpės,| | |
| |pavienės lapiškosios | | |
|IV |Dykumos zona:kerpių |0-20% |0,3 |
| |nėra arba randamos | | |
| |pavienės | | |
| |žiauberiškosios kartu | | |
| |su dumbliais | | |
| |(chlorela).Dažniausiai | | |
| |dideli pramoniniai | | |
| |kvartalai. | | |

Visuose iki šiol pasaulyje ištirtuose didmiesčiuose yra kerpių
dykumos, kartais jų pasitaiko ir nedideliuose miesteliuose. Kerpių
paplitimas įvairiose zonose priklauso nuo SO2 koncentracijų. Kerpes veikia
kompleksas veiksnių,iš kurių yra pavojingiausi SO2 ir NO2, svarbesnis SO2,
kuris, ištirpęs vandenyje,ilgainiui virsta sieros rūgštimi ir, patekęs į
kerpių dumblinio komponento ląsteles, chlorofilą pavercia feofitinu. Tuomet
kerpės gniužule sutrinka medžiagų apykaitą ir prasideda irimo procesas.

Kai oras užterštas dujomis, kerpių gniužule at

tsiranda pasipriešinimo
reakcija, kurios intensyvumas skirtingas įvairiose rūšyse. Nuo to priklauso
įvairių kerpių toksitolerantiškumas. Pavyzdžiui, Xanthoria parietina,
Parmelia sulcata yra atsparios taršai rūšys, o Lobaria pulmonaria ir Usnea
bei Bryoria genčių rūšys yra labai jautrios užterštumui.
Naudota literatūra:

1. Populiarioji enciklopedija „Gyvoji gamta“ , Vilnius, 1991

2. Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija, Vilnius 1979

3. Iliustruota vaikų enciklopedija, Vilnius 1998

4. V. Korčiagina „Biologija“ 7kl.

Leave a Comment