Kaulų lūžiai

Kaulų lūžimai

Lūžimas yra dalinis arba visiškas kaulo vientisumo sutrikdymas, sukeltas greitai veikiančios jėgos arba įvykęs dėl patologinės kaulo būklės (naviko, osteomielito ir kt.) ir susijęs su minkštųjų audinių sužalojimu.

Šis apibrėžimas rodo, kad kaulo lūžimų atveju tenka kalbėti ne tiktai apie patį kaulą, bet ir apie visos galūnės sužalojimą.

Lūžimo atveju neretai įvyksta raumenų, sausgyslių, nervų, kraujagyslių plyšimas, t. y. dalyvauja visi aplinkiniai minkštieji audiniai. Tai nustato ir gydymo metodą, kurio objektu turi būti ne tiktai kaulai, bet ir visa sužalotoji gaalūnė, kaip anatominis ir fiziologinis visetas.

Lūžimų klasifikacija

A. Priklausomai nuo kilmės, lūžimai skirstomi į įgimtuosius ir neįgimtuosius.
B. Priklausomai nuo to, ar lūžimo vietoje sužalota, ar nesužalota oda, lūžimai skirstomi į atviruosius ir uždaruosius. Atvirieji lūžimai sudaro daug didesnį pavojų nes lengvai infekuojami.
C. Priklausomai nuo lūžimo lokalizacijos vienoje ar kitoje kaulo dalyje, lūžimai skirstomi į epifizinius, metafizinius ir diafizinius. Dažnesni yra diafiziniai, retesni epifiziniai ir metafiziniai lūžimai.
D. Priklausomai nuo kilmės mechanizmo, lūžimai skirstomi į lūžimus nuo suspaudimo, nuo lenkimo, nuo sukimo ir nuo atplėšimo.
E. Lūžimai priklausomai nuo sužalojimo laipsnio, skkirstomi į visiškus, kai kaulo vientisumas suardomas per visą jo storį, ir nevisiškus, kai tik iš dalies suardomas kaulo vientisumas, t. y. kai kaulas tik įtrūksta arba įlūžta.
F. Priklausomai nuo lūžio linijos krypties ilgosios kaulo ašies atžvilgiu skiriami šie lūžimai: skersiniai, išilginiai, sr

raigtiniai arba spiraliniai, įstrižiniai.
G. Priklausomai nuo lūžių skaičiaus viename kaule, būna vieniniai lūžimai, jei kaule yra tik vienas lūžis, ir dauginiai, jei lūžimai yra dvejose arba trijose to paties kaulo vietose.
H. Lūžimai priklausomai nuo jų komplikacijų, skirstomi į paprastuosius ir komplikuotus. Šis skirstymas reliatyvus, nes visi lūžimai vienokiu ar kitokiu laipsniu komplikuoti minkštųjų audinių sužalojimu.

Lūžimų klinika

Pagrindiniai lūžimo simptomai yra: 1)skausmas, 2)funkcijos sutrikimas, 3)galūnės deformacija ir sutrumpėjimas, 4)nenormalus paslankumas, 5)krepitacija

1 .Skausmas ligonio jutimas tuojau pat po lūžimo; jis nurimsta ramioje būklėje sustiprėja atliekant bet kurį galūnės judesį. Kadangi lūžimų atvejais būna įvairaus laipsnių kaulų ir minkštųjų audinių sužalojimai, tai ir skausmo jutimas gali būti įvairus. Skausmai būna stipresni, jei kaulų lūžgaliai turi aštrius galus, traumuojančius minkštuosius audinius, arba jei yra sužaloti nervai, didelis kraujo išsiliejimas, paadidėjęs skausmo jautrumas; jie būna silpnesni arba visiškai jų nebūna, sergant kai kuriomis nervų sistemos ligomis, kurių atveju sutrinka skausminių dirginimų laidumas ir recepcija. Palpuojant kartais galima tiksliai nustatyti lūžimo vietą pagal griežtai ribotą skausmingumą. Kartais šis požymis yra vyraujantis, pavyzdžiu, lūžus šonkauliams, šeivikauliui. Skausmas ne visuomet būna sprendžiamu simptomu, nes jis būna ir sumušimų, ištempimų, įplyšimų ir lūžimų atvejais; diagnozuojant į tai reikia atsižvelgti.

2.Funkcijos sutrikimas ne visuomet yra tipiškas lūžimo simptomas. Kai kurių lūžimų atvejais funkcijos sutrikimo visiškai nebūna, o

kartais jis būna taip ryškus, kad gali būti pagrindiniu lūžimo požymiu. Labai būdinga, pavyzdžiui, apatinės galūnės lūžimui yra tai, kad ligonis po traumos negali atsistoti.

3. Deformacija lūžimo vietoje kartais būna stipriai išreikšta( galūnes sutrumpėjimas, iškrypimas ir kt.). o kartais ji taip mažai pastebima, jog lūžimas nustatomas tik po rentgenologinio tyrimo; kai kurių pavyzdžiui, poantkaulinių, suspaustinių lūžimų atvejais jos gali visiškai nebūti. Be lūžgalių dislokacijos, deformaciją sudaro ir minkštųjų audinių sužalojimas, kraujo išsiliejimas, uždegiminis eksudatas.

4. Lūžgalių paslankumas kaulo tįsoje yra labai patikimas požymis. Jis būna geriausiai išreikštas diafizinių lūžimų atvejais, mažiau išreikštas lūžus šonkauliams ir kitiems blokštiesiems kaulams, pagaliau, jo gali nebūti, jei yra įkaltinis arba priesąnarinis lūžimas

5.Krepitacija. nenormalus lūžgalių paslankumas nustatomas, suėmus kaulo dalį aukščiau lūžimo vietos- kita ranka ir atsargiai judinant į priešingas puses. Čia kartais juntamas lūžgalių vienas į kitą trynimosi garsas, vadinamoji krepitacija. Patikrinti šį simptomą reikia atsargiai, nes šiurkščiai trinant, galima padaryti papildomą traumą ir sutrikdyti kaulo lūžgalių santykį(įkaltinį lūžimą galima paversti dislokuotu lūžimu, smailiais fragmentų galais galima sužaloti kraujagysles, nervus ir t. t.).

Gretiminiai reiškiniai. Gretiminiai reiškiniai lūžimų atvejais priklauso nuo sužalojimo jėgos ir nuo nukentėjusiojo jautrumo skausmui. Kartais lūžimo atveju dėl stiprių skausmų išsivysto šokas. Tačiau paprastai lūžimas nesusijęs su ryškiais bendriniais reiškiniais, jei nėra jokių ko
omplikacijų. Skausmai dauguma atsitikimų greitai nurimsta; rečiau jie laikosi keletą dienų ir daugiau; neretai kelias dienas kankina nemiga, temperatūra lieka normali, kartais pakyla, bet paprastai nedaugiau kaip iki 37,5-38C (nuo sutraiškytų audinių ir kraujo irimo produktų rezorbcijos). Gali būti pakitimų šlapime: baltymas, riebalai, cilindrai, forminiai elementai. Riebalų lašelių atsiranda šlapime papras tai nuo antros dienos ir jų gali būti randama visą mėnesį. Lūžimas visuomet susijęs su kraujo išsiliejimu(hematoma), o hematomos dydis priklauso nuo to, kokiu laipsniu yra sužeistos čiulpų, antkaulio ir raumenų kraujagyslės.

Ligonio apžiūra ir apčiuopa, tuojau po traumos atliekama, atpalaidavus sužalotąjį organą (galūnę) nuo drabužių ir nuo laikinos mobilizacijos. Tuo pačiu metu palyginimui reikia apžiūrėti ir kitos pusės (sveikąją) galūnę. Apžiūrint sužalotąjį organą, kreipiamas dėmesys į odos pakitimus, kraujosruvas, hematomą ir t. t. Diagnozė patikslinama radus audinių patinimą, deformaciją, sutrumpėjimą, nenormalią periferinės dalies padėtį (galūnės ašies pakitimą), apsunkintus ar negalimus aktyvius judesius arba nenormalų paslankumą, o ypač lūžgalių krepitaciją.

Rentgenografija yra ne tik būtinas diagnostikos metodas, bet ir metodas patikrinti, ar gerai repuonuoti lūžgaliai o vėliau – nustatyti kaulinio rumbo susidarymą.

Eiga. Jei taisyklingai gydoma, klinikinė eiga paprastai vyksta be komplikacijų. Pirmąsias 2-3 dienas sužalotame galūnės segmente didėja minkštųjų audinių pabrinkimas ir, standžiai uždėjus ant dilbio arba blauzdos apsukinį tvarstį, gali įvykti komplikacijos nu
uo spaudimo. Pagal hematomos rezorbcijos tempą mažėja sužalotos galūnės skausmingumas ir pabrinkimas. Juo greičiau ligonis, lūžus galūnei, gali atsistoti, naudodamasis gipso tvarsčiu, tuo lengviau išvengti komplikacijų, susijusių su ilgalaikiu gulimu rėžimu, atskirai imant, stazinių reiškinių plaučiuose ir pan. Anksčiau nustatyto termino nereikia tikrinti, ar kaulas jau suaugęs, nes toks tyrimas tik trukdo suaugimo procesą.

F. R. Bogdanovas (Sverdlovskas), remdamasis daugiau kaip 15 000 lūžimų gydymo analize, nurodo šiuos vidutiniškus suaugimo terminus, jei tinkamai gydoma:

Raktikaulis 27-30 dienų

Šeivikaulis 30-40 dienų

Žastikaulis 60-85 dienos

Stipinkaulis 45-60 dienų

Alkūnkaulis 35-45 dienos

Abu dilbio kaulai (dializės) 60-85 dienos

Girnelė 45-60 dienų

Šlaunikaulio diafizė 70-120 dienų

Blauzdikaulis 70-100 dienų

Abu blauzdos kaulai (dializės) 75-100 dienų

Šlaunikaulio kaklelis (medialinis lūžimas) 100-150 dienų

Šlaunikaulio kaklelis (lateralinis lūžimas) 100-120 dienų

Lūžimų komplikacijos

Vietinės ir bendros lūžimų komplikacijos vienais atvejais būna nežymios ir greitai praeinančios, lengvai pasiduodančios gydymui, kitais – prie ligonis daugeliui mėnesių netenka darbingumo; kai kuriais atvejais lūžimų komplikacijos veda prie stabilių ir sunkių pasekmių, kartais – prie galūnės amputacijos ir net bendro pobūdžio komplikacijų, kurios baigiasi ligonio mirtimi.

Lūžimams suaugus gali būti: a)visiškas anatominis ir fiziologinis organo (galūnės) atstatymas; b)visiškas anatominis atstatymas, bet apribota arba bloga funkcija; c)netinkamas anatominis atstatymas, bet patenkinama arba gera funkcija; d)netinkamas kaulų suaugimas su funkcijos sutrikimu, galūnės sutrumpėjimas, deformacijos; e)suaugimo nėra – pseudartrozė.

Komplikacijos, atsirandančios gyjat kaulams, priklauso nuo šių priežasčių: nuo kaului lūžtant įvykusio aplinkinių organų ir audinių sužalojimo, netinkamos lūžgalių padėties, ilgai užsitęsusio organo neveiklumo, netinkamos gydymo metodikos, o daugiausia nuo to, kad nebuvo atitaisyti ir nepakankamai fiksuoti lūžgaliai.

Sisteminant vietines ir bendrines lūžimų ir jų gydymo komplikacijas, jas galima sujungti į tris grupes: aplinkinių minkštųjų audinių, ypač kraujagyslių ir nervų, sutrikimai; statiniai galūnės sutrikimai (netinkamas suaugimas, nesuaugimas, sutrumpėjimas, deformacijos ir t. t.); vietinė arba bendrinė infekcija.

Uždarų lūžimų komplikacijos, susijusios su aplinkinių audinių pakenkimu. Paprastai visus lūžimus lydi įvairaus laipsnio aplinkinių minkštųjų audinių sužalojimai. Juos neretai tenka laikyti papildomais, lūžimus komplikuojančiais sužalojimais: kaukolės lūžimą gali lydėti smegenų apvalkalų, kraujagyslių ir pačių smegenų sužalojimas, šonkaulių lūžimą – pleuros sužalojimas, raktikaulio lūžimą – nervų-kraujagyslių pluošto sužalojimas, stuburo lūžimą gali lydėti stuburo smegenų sužalojimas, dubens kaulų lūžimą – Šlapimo pūslės sužalojimas ir t. t. Tokiais atvejais komplikacija dažnai nulemia lūžimo baigtį, ir pagrindinis gydymas turi būti nukreiptas pašalinti, dažnai grėsmingoms ligonio gyvybei. Galūnių lūžimų atvejais sužalojami audiniai, kraujagyslės ir nervai, be to, gali išsivystyti pabrinkimas, cianozė, kartais aneurizmos, trombai, nulemiantieji galūnės gangreną, paralyžius ir pan. Šie sužalojimai gali atsirasti ne tikti lūžimo momentu, bet gali būti ir netinkamo gydymo, ypač suteikiant pirmąją pagalbą, pasekmė.

Komplikacijos susijusios su netinkamu gydymu, dabartiniu metu, pager4jus gydymo metodams ir anksti panaudojant aktyvius ir pasyvius judesius, pasitaiko žymiai rečiau. Svarbiausios komplikacijų priežastys yra: nepakankama repozicija ir bloga mobilizacija, dėl to gali pasislinkti lūžgaliai ir, savo ruoštu, sulėtinti konsolidaciją arba lūžimas gali visiškai nesuaugti; galūnės spaudimas gipso tvarsčiu, dėl to gali išsivystyti pragulos arba net gangrena.

Per ankstyvi judesiai, kaului dar nevisai suaugus ir nesant pakankamos fiksacijos, gali sukelti lūžgalių poslinkį arba net pakartotinį lūžimą. Per daug vėlyvi judesiai, kai jau išsivystė sunkios raumenų, sąnarinės kapsulės, raiščių aparato ir ypač sąnarių atrofijos, gali baigtis patvariu paslankumo apribojimu. Osteomielitų išsivystymas, gydant lūžimus operaciniu būdu, arba supūliavimai virbalo pervėrimo vietoje pasitaiko retai.

Įtrūkimų, lūžimų galima nepažinti, jei rentgenogramos yra blogos kokybės arba neatidžiai skaitomos ir jei nėra kontrolinių rentgenogramų dviem plokštumomis.

Komplikacijos išrašius ligonį iš gydymo įstaigos:

Skausmai, jei lūžgalių repozicija tinkama, dauguma atvejų greitai išnyksta, ir ligonių juntami pradžioje tik judesių metu. Kai kuriais atvejais jie išlieka ilgai, juntami dažniau lūžimo ir arti esančio sąnario srityje, ypač ilgai vaikščiojant, ilgai stovint, keičiantis orui, klimatui ir t. t. Skausmai kartais priklauso nuo nervo įstrigimo, jo įaugimo į minkštųjų audinių randą arba į kaulą. Šie skausmai būna labai intensyvūs ir patvarūs ir kartais jiems reikalingas operacinis gydymas. Skausmai dažniau būna sutrupintiems, ypač šalutiniams, netinkamai suaugusiems lūžimams arba susidarius dideliam kaulinam rumbui.

Pabrinkimas ir cianozė, ypač apatinių galūnių, beveik visuomet pasilieka keletą mėnesių. Jie pasireiškia tuojau pat, kai tik ligonis pradeda naudotis galūne. Pabrinkimas ir cianozė lieka, kol neatsistato normali kraujo apytaka. Kartais kraujo apytakos sutrikimai priklauso nuo kraujagysles spaudžiančių randų, kartais nuo trombų ir t. t. ir reikalauja ilgo gydymo, o jei ligonio profesija susijusi su ilgu stovėjimu ar vaikščiojimu, jis lieka nedarbingas ilgam laikui.

Raumenų silpnumas, atrofija dažniau pasireiškia, kai lūžimai gydomi nepaslankiais tvarsčiais, jei jie labai ilgai laikomi arba netinkamai uždėti. Šių atrofijų priežastis – raumenų neveiklumas ir trofiniai pakitimai juose. Kartais raumenų atrofija sukelia arterinis kraujo apytakos sutrikimas, įvykęs sužalojus kraujagysles, suspaudus jas kauliniam rumbui, lūžgaliams, randams ir t. t. Netinkamai uždėjus gipso tvarstį, kai suspaudžiami raumenys bei nervai ir sutrikdoma jų mityba, gali išsivystyti vadinamoji išeminė Folkmano kontraktūra, tai yra raumenų kontraktūra su žymia plaštakos, dilbio deformacija ir patvariu viršutinės galūnės funkcijos sutrikimu. Šiai komplikacijai gali prireikti specialaus chirurginio gydymo, nes ji susijusi su sunkiais neurotrofiniaias sutrikimais ir randiniu raumenų peraugimu.

Suvaržytas sausgyslių paslankumas. Esant plyšimų ir kraujo išsiliejimų sausgyslių srityje gijimas vyksta randėjimo būdu. Su gretimais audiniais suaugę sausgyslių randai varžo judesius. Nukentėjusiojo darbingumas ypatingai sumažėja, jei ši komplikacija susidaro viršutinėse galūnėse.

Lūžimų gydymas

Pagrindinis lūžimų gydymo uždavinys yra atstatyti sužaloto kaulo anatominį vientisumą ir sužaloto organo fiziologinę funkciją.

Jau Hipokratas (daugiau kaip prieš 200 metų) taikė nepaslankius įtvarinius tvarsčius. Svarbiausias lūžimų gydymo tikslas buvo anatominis kaulo vientisumo atstatymas. Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje N. I. Pirogovas ir užsienyje Matisenas lūžimams gydyti pradėjo plačiai vartoti gipso tvarsčius. Šie nepaslankūs tvarsčiai iki devyniolikto amžiaus paskutinio dešimt –
mečio buvo pagrindinis gydymo metodas. Tačiau analizuojant gipso tvarsčių taikymo rezultatus, pasirodė, kad ilgas galūnės laikymas gipse, užtikrindamas kaulų suaugimą, ne visada užtikrina nukentėjusios galūnės funkcijos atstatymą: liek raumenų atrofija, sumažėja sąnarių paslankumas, išsivysto net visiškas sąnarių nepaslankumas, ir dėl to aišku, negalima laisvai naudotis galūne.

Gydant lūžimus, reikalinga racionali sistema, apimanti: 1. pirmosios pagalbos suteikimą; 2. pagrindinį gydymą iki kaulų suaugimo; 3. funkcinį gydymą fiksacijos metu ir baigus tempimą, nuėmus tvarsčius ir t. t.

Pirmoji pagalba. Pirmoji pagalba, lūžus kaukolės, krūtinės ląstos, stuburo, dubens ir galūnių kaulams, yra svarbiausia lūžimų gydymo grandis. Neretai ji nulemia tolesnę jų eigą, o kartais apsaugoja nuo sunkių komplikacijų ( šoko, kraujavimo, infekcijos)išsivystymo.

Teikiant pirmąja pagalbą uždarų lūžimų atvejais, reikia atsargiai elgtis su kaulo lūžgaliais, kad jie dar daugiau neatsiskirtų ir kad jų aštrūs kraštai nesužalotų raumenų, kraujagyslių ir nervų. Būtina po sužalojimo nedelsiant fiksuoti galūnės sąnarius, nors ir primityviomis priemonėmis, ir pavartoti priemones šoko išsivystymui išvengti (šalinti skausmus, atšalimą ir kt.)

Neatsargiai ligonį perkeliant ir transportuojant, sukeliami aštrūs skausmai ir lūžgalių poslinkiai. Dėl to rekomenduojama įtvarą uždėti prieš pakeliant ligonį, ypač jeigu sužalotos apatinės galūnės. Pakeliant nukentėjusįjį, kad lūžgaliai mažiau pasislinktų, reikia ištiesus į ilgį sužalotą galūnę, palaikyti rankomis lūžgalius. Sužalotoji galūnė kad ligonis nekentėtų skausmų, pakeliama kartu su visu liemeniu. Drabužiai turi būti nuimami labai atsargiai. Kartais juos, kaip ir avalynę, geriau perkirti. Kiekviena gydymo įstaiga, ligoninė, poliklinika, traumatologinis punktas, o taip pat greitosios pagalbos mašinos turi būti aprūpintos transportinių įtvarų komplektu.

Fiksuojant blauzdos lūžimus būtina apimti įtvaru du sąnarius – aukščiau ir žemiau lūžimo, o lūžus šonkauliui – tris sąnarius: klubo, kelio, čiurnos.

Gydymas. Pagrindiniai reikalavimai, nepriklausomai nuo to, koks lūžimų gydymo metodas pasirenkamas, yra šie: lūžgalių atitaisymas, lūžgalių išlaikymas tinkamoje padėtyje, funkcinis gydymas.

Lūžimu gydymas pradedamas rūpestingai ištyrus ir nustačius lūžimo vietą, jo rūšį, poslinkio pobūdį ir klininę diagnozę patikrinus rentgenologiniu tyrimu.

Lūžimų gydymas tempimu. Nepaisant to, kad pats tempimo principas buvo žinomas jau iki mūsų eros, daugiau kaip prieš du tūkstančius metų, plačiai šis metodas faktiškai imta vartoti tiktai devyniolikto amžiaus pabaigoje ir dvidešimto amžiaus pradžioje, eilei chirurgų atlikus vertingus, moksliškai pagrįstus tyrinėjimus ir praktiško metodo vartojimą pagrindus fiziologiniais faktoriais.

Dėl raumenų susitraukimo negalint lūžgalių atitaisyti vienu momentu repozicija vykdoma palaipsniui pagal tai, kiek atsileidžia tos raumenų grupės, kurios palaiko lūžgalius ydingoje padėtyje.

Tai įvykdoma arba tempiant lipniuoju plėstru (leukoplastinis tempimas), arba tempiant kaulą (skeletinis tempimas).

Leave a Comment