inkstai ir ju svarba

Žmogaus organizmas turi keletą mechanizmų, šalinančių žalingus medžiagų apykaitos produktus. Didelė jų dalis ir nesuvirškinti produktai šalinami pro žarnyną. Kepenyse vyksta daugybė cheminių reakcijų, kurių metu nukenksminami medžiagų apykaitos produktai, hemoglobino skilimo produktai (bilirubinas), vaistai. Visa tai pašalinama su tulžimi į žarnyną. Šalinimui svarbūs plaučiai, pro juos šalinamas anglies dioksidas, vandens garai, kai kurios lakios medžiagos (alkoholis) ir vaistai. Dalis vandens, druskų, šlapalo yra pašalinama su prakaitu. Tačiau svarbiausia yra šlapimo išsiskyrimo sistema. Jai priklauso inkstai, šlapimtakiai, šlapimo pūslė ir šlaplė. Šllapimas pasigamina inkstuose ir iš jų pro šlapimtakius išteka į šlapimo pūslę, laikiną talpyklą, o paskui pro šlaplę pašalinamas iš organizmo.
INKSTAI – tai porinis organas. Jis yra kietos konsistencijos, pupelės formos organas, kurio ilgis apie 10 – 12 cm. Inkstai yra pilvo ertmėje, prigludę prie užpakalinės pilvo sienos. Dešinysis inkstas liečiasi su kepenimis ir yra truputį žemiau nei kairysis (jį nustumia kepenys). Kairysis inkstas liečiasi su skrandžiu, blužnimi, kasa. Inkstų padėtis priklauso nuo amžiaus, lyties, kūno sudėjimo, pvz., lieknų žmonių (kai apie inkstus stinga riebalinio auudinio) inkstai gali būti žemiau ar net paslankūs. Inkstą gaubia riebalinė kapsulė, kurios storis įvairių žmonių skiriasi. Ji apsaugo ir palaiko inkstą. Ant inkstų viršutinių galų yra antinksčiai- tai svarbus endokrininės sistemos organas, gaminantis hormonus. Inksto vidinio krašto viduryje yra in

nksto vartai, čia eina kraujagyslės ir nervai, bei išteka šlapimtakis.
Vidinėje inksto sandaroje išskiriami 2 sluoksniai: žievė ir šerdis. Inksto žievė yra tamsesnės spalvos, tai apie 5mm. Storio juosta inksto pakraštyje. Šerdies forma panaši į piramidės, kurių viršūnės nukreiptos į inksto vartų link. Žievėje išsidėsto svarbiausi inkstų sandaros ir funkciniai vienetai – neuronai. Inkstuose yra apie 2 milijonus neuronų. Neuroną sudaro inksto kūnelis ir kanalėlis. Inksto kūnelį sudaro kapiliarų kamuolėlis, vadinamas glomerulu. Glomerule vyksta šlapimo gamyba: iš kraujo kapiliarų filtruojasi nereikalingos medžiagos, bei vanduo, kurie suteka į surenkamuosius kanalėlius. Pastarieji teka per inksto šerdį ir atsiveria į inksto taureles. Taurelėse prasideda šlapimo takai. Inksto taurelės susilieja į geldelę, kuri panaši į piltuvėlį ir pereina į šlapimtakį.
Šlapimtakis panašus į cilindrinį vamzdelį, jis jungia inksto geldelę su šlapimo pūsle. Šlapimtakis yra 30 – 35 cm illgio, jo spindis yra 4 – 7 mm. Iš šlapimtakių šlapimas patenka į šlapimo pūslę. Tai laikina šlapimo talpykla. Iš jos tam tikrais laikotarpiais susikaupęs šlapimas pašalinamas lauk. Jos forma priklauso nuo prisipildymo. Tuščia šlapimo pūslė guli už gaktikaulio, o prisipildžiusi gali iškilti aukštai virš gaktikaulių. Tuomet ją galima čiuopti. Šlapimo pūslės talpa nevienoda, parastai telpa apie 500 – 700 ml šlapimo. Tačiau noras šlapintis kyla, kai jo prisirenka apie 200 ml. Šlapimo pūslės viršutiniuose šoniniuose kampuose atsiveria 2 šlapimtakiai. Šioje vietoje gleivinėje susidaro raukšlės (veikiančios kaip vožtuvai), kurios ne
eleidžia šlapimui tekėti atgaline kryptimi, t. y. atgal į šlapimtakius. Jei šios raukšlės nepakankamai uždaro angas ir šlapimas prateka į šlapimtakius, susidaro sąlygos infekcijai plisti šlapimo takais. Tokiu atveju dažnai sergama inksto geldelės uždegimais (pielonefritais) šlapimo pūslės sienelę sudaro storas raumeninis sluoksnis. Raumenims susitraukiant šlapimas išstumiamas lauk. Ties šlapimo pūslės perėjimu į šlaplę, raumeninis sluoksnis sustorėja ir sudaro raumenų rauką (sfinkterį), kuris laiko užspaudęs šlapimo nutekėjimo angą. Jei raukas susilpnėja (pvz.: senstant ar moterims po gimdymo), atsiranda šlapimo nelaikymas, t.y. šlapimas teka ar laša.
ŠLAPLĖ – tai vamzdelis, jungiantis šlapimo pūslę su išorine. Vyrams šlaplė turi dar kitą funkciją – lytinio akto metu per ją išteka sperma. Todėl vyrų ir moterų šlapimo pūslę skiriasi: vyrų 15 – 20 cm ilgio, o moterų – 3-5 cm. Vyrų šlaplė kerta priešinę liaukų (prostatą), į ja atsiveria sėklinės pūslelės, šlaplė atsiveria varpos galvoje. Kadangi moterų šlaplė trumpa, joms didesnė rizika susirgti šlapimo takų infekcija (mikrobams trumpesnis kelias iš išorės patekti į šlapimo pūslę). Todėl svarbu taisyklingai praustis: vanduo turi tekėti nuo lytinių organų link išangės, o ne atvirkščiai.
Šlapimo gamyba

Organizme nuolat vyksta medžiagų apykaitai susidaro įvairių skilimo produktų, kurie gali būti žmogui. Skylant baltymams per eilę cheminių reakcijų pasigamina galutinis jų skilimo šlapalas, kuris šalinamas pro inkstus. Pro inkstus taip pat išsiskiria vaistai ir kitos nuodingos me

edžiagos. Visos šios medžiagos su krauju atneša į inkstus. Inkstai taip pat svarbūs palaikant vandens ir mineralinių medžiagų pusiausvyrą organizme. Jei ši pusiausvyra stipriai sutrinka, išsiderina visų sistemų darbas ir organizmas žūva.
Šlapimo gamyba visą parą vyksta inksto neurone. Neurono kamuolėlį (glomerulą) sudaro kraujo kapiliarų rezginis. Pro šiuos kapiliarus filtruojamas vanduo, mineralinės medžiagos, taip pat mažesni organiniai junginiai (šlapalas, gliukozė). Taip susidaro vadinamasis pirminis šlapimas, kuriame būna ir naudingų organizmui medžiagų. Jei inkstų kamuolėliai sveiki, jie nepraleidžia stambių junginių (baltymų) ir kraujo ląstelių. Tam tikrų ligų atveju (sergant glomerulonefritu), inkstų kamuolėliai pažeidžiami, jų pralaidumas žymiai padidėja. Per parą pro inkstus prateka apie 1200 – 1800 l. kraujo, iš jo išfiltruojama apie 120 – 180 l. pirminio šlapimo. Šis tirpalas patenka į inkstų kanalėlius. Šiuose kanalėliuose vyksta pirminio šlapimo reabsorcija – tai yra 99% jo grąžinama atgal į kraują. Galų gale pasigamina antrinis šlapimas, kurio per parą išsiskiria tik 1,2-1,8 litro. Inkstų kanalėliuose atgal įsiurbiamas vanduo, gliukozė, dalis mineralinių medžiagų, vitaminai, o nereikalingi produktai pašalinami. Antrinis šlapimas inkstų surenkamaisiais kanalėliais suteka į inksto geldelę ir šlapimtakiais nuolat teka į šlapimo pūslę. Beje, kai kurių medžiagų grąžinimo procesas turi savo ribas. Pavyzdžiui, jei kraujyje yra didelė gliukozės koncentracija (taip būna sergant cukriniu diabetu), daug gliukozės patenka ir į pirminį šlapimą. Inkstai nesugeba jos visos grąžinti atgal į kraują, todėl ga
alutiniame šlapime randama gliukozės (šis požymis rodo, kad žmogus gali sirgti cukriniu diabetu). Kartu cukrinio diabeto atveju labai padidėja šlapimo kiekis, dažnai šlapinamasi, organizmui netenkant skysčių kankina troškulys. Taigi, šlapimo tyrimas padeda nustatyti inkstų ir viso organizmo ligas. Inkstų veikla reguliuojama nervinės sistemos ir hormonų. Inkstai, atsižvelgus į organizmo poreikius gali išskirti daugiau ar mažiau vandens bei mineralinių medžiagų. Todėl šlapimo sudėtis labai svyruoja: nuo itin koncentruotos iki labai praskiestos.
Vandens išsiskiria su šlapimu reguliuoja specialus posmegeninės liaukos (hipofizės) hormonas – antidiurezinis, jei organizmas netenka vandens (pvz., smarkiai prakaituojant), šio hormono padaugėja ir inkstuose yra sulaikomas vanduo, šlapimo, dažnai šlapinamasi, kankina troškulys. Šie simptomai panašūs į cukrinio diabeto, tačiau jų priežastis visai kita, todėl ši liga vadinama necukriniu diabetu.
Išsiskiriamų mineralinių medžiagų kiekį reguliuoja hormonai mineralokortikoidai, gaminami antinksčiuose.
Šlapinimosi mechanizmas

Iš šlapimo pūslės šlapimas šalinamas periodiškai, kai susirenka tam tikras jo kiekis (noras šlapintis kyla susirinkus apie 200 ml. šlapimo). Tuomet šlapimo pūslės sienelės išsitempia, šie impulsai keliauja į nugaros smegenis, kur yra šlapinimosi reguliacijos centras. Iš čia nerviniai impulsai keliauja į šlapimo pūslę, jos raumenys susitraukia, tuo pačiu metu atsipalaiduoja raumeninis raukas ir šlapimas teka lauk. Nerviniai impulsai iš šlapimo pūslės pasiekia ir galvos smegenų centrus, kur šie impulsai yra suvokiami kaip noras šlapintis. Jei šlapintis sąlygų tuo metu nėra, raumeninis raukas dar gali kurį laiką sulaikyti šlapimą pūslėje. Toks sąmoningas šlapimo sulaikymas susiformuoja apie 2 – 3 metus. Tačiau dar ir vyresniajame amžiuje gali būti naktinis šlapimo nelaikymas, kuris dažniausiai baigiasi iki lytinio brendimo pradžios. Jei išlieka ir vėliau, reikalingas gydymas.
Kitos inkstų funkcijos

Inkstai ne tik gamina šlapimą, jie atlieka ir keletą kitų svarbių funkcijų. Inkstai turi didelės reikšmės kraujospūdžiui. Kraujospūdžiui turi reikšmės kiek inkstai sulaiko vandens ir natrio druskų. Be to, inkstuose yra specialios ląstelės, kurios reaguoja į kraujo spaudimo svyravimus. Jei kraujospūdis sumažėja, šios ląstelės išsiskiria specifinį hormoną reniną, kuris veikia kitus hormonus ir kelia kraujospūdį.
Inkstuose taip pat gaminamas kitas hormonas eritropoetinas. Jis skatina kaulų čiulpuose gamintis eritrocitus (raudonuosius kraujo kūnelius). Jei sergama inkstų liga, sumažėja eritropoetinio gamyba, tuomet susergama. Inkstuose vitaminas d virsta aktyvia vitamino forma.
Kai kurie faktai:

Inkstuose susidaro 120-180 litrų šlapimo, o pašalina 1,2-1,8 l antrinio šlapimo.

Inkstuose filtruojasi apie 1,5 kg druskų per para, o šlapime iš jų lieka tik apie 10 g.

Inkstų ligos

Inkstų akmenligė – tai liga, kurios metu inkstų taurelėse, geldelėse susidaro akmenų. Tai gana dažna, ypač paplitusi išsivysčiusiose šalyse, liga. Ja serga apie 4% visų gyventojų. Pastebėta, kad vyrai inkstų akmenlige serga dažniau. Paprastai akmenligė išryškėja 30 – 60 – tais gyvenimo metais. Akmenų inkstuose gali būti tik vienoje pusėje ar abipus.
Ligos priežastys. Inkstų akmenligės priežastys nėra visiškai aiškios. Yra keletas faktorių, turinčių įtakos inkstų akmenligės išsivystymui.
Inkstų akmenlige dažniau serga žmonės šilto klimato kraštuose, manoma, kad taip yra dėl gausesnio prakaitavimo, nes prakaituojant susidaro mažesnis šlapimo kiekis; be to; veikiant saulės spinduliais odoje gaminasi daugiau vitamino D, kurio pagalba iš žarnyno į kraują, o vėliau ir į šlapimą patenka kalcio, o taip pat turi įtakos akmenligės išsivystymui. Labai svarbus per dieną išgeriamas skysčių kiekis, daug baltymų, druskos turinčio maisto vartojimas.
Inkstų akmenligė dažnesnė:
 esant tam tikroms paveldimoms inkstų ligoms, podagrai;
 esant padidėjusiai prieskydinių liaukų funkcijai;
 po stuburo traumų ar kitų ligų sutrikus šlapimo nutekėjimui iš šlapimo pūslės;
 esant lėtiniams viduriavimams;
 po žarnyno operacijos.
Kai kurie medikamentai gali turėti įtakos akmenų susidarymui (pvz., sulfanilamidas). Yra akmenų, kurie susidaro tik esant tam tikrai takų infekcijai (Proteus, Pseudomonas, Klebsiella). Tokie akmenys būna koraliniai, labai greitai auga.
Taigi esant tam tikrų medžiagų pertekliui, šlapime iškrenta kristalai, kuriems augant susidaro akmenys. Pagal cheminę sudėtį šlapimo akmenys gali būti uraliniai (iš šlapimo rūgšties), karbonatiniai (iš kalcio druskų), oksalatiniai (iš rūgšties druskų), fosfatiniai (iš fosfatų), cistiniai (iš cistino rūgšties). Tačiau dažniausiai akmenys būna mišrūs, susidarę iš kelių medžiagų.
Simptomai
 Pykinimas
 Vėmimas
 Karščiavimas
 Juosmens skausmas
 Dažnas, skausmingas šlapinimasis
 Dieglys šone
 Kirkšnių, vidinių šlaunų paviršių skausmas
 Kraujas šlapime
 Akmenukas šlapime.
Ligos eiga

Inkstų akmenligė – lėtinė liga. Inkstų akmenys susidaro per keletą metų. Ilgą laiką jokių simptomų gali nebūti. Atliekant pilvo organų sonoskopiją ar rentgenologinį tyrimą gali būti atsitiktinai nustatomi inkstų akmenys. Esant dideliam akmeniui inkste, gali pamausti juosmenį, ypač sunkiau padirbus, pasilanksčius, išgėrus alkoholio. Esant nedideliems akmenukams, jiems pajudėti iš inksto į šlapimtakį, ligonį gali ištikti inksto dieglio priepuolis. Priepuolis paprastai prasideda staiga, krestelėjus važiuojant nelygiu keliu, sunkiau padirbėjus ar net be jokios priežasties. Trunka nuo kelių minučių iki kelių valandų. Jo metu atsiranda stiprūs skausmai, pradžioje juosmenyje, vėliau akmenukui slenkant šlapimtakiu plinta į kirkšnis, lytinius organus, vidinį šlaunų paviršių. Skausmai būna stiprūs, ligonis blaškosi, neranda sau vietos. Dažnai inkstų dieglį lyti dažnas ir skausmingas noras šlapintis, tačiau išteka vos keli lašai šlapimo. Priepuolis gali trukti nuo kelių minučių iki keleto valandų. Kaip ir prasidėjęs, taip staiga priepuolis ir pasibaigia, akmenukui pasišalinus ar nepilnai užkimšus akmenukui šlapimtakį, tačiau dar kelias dienas po priepuolio gali išlikti maudimas juosmenyje. Priepuolio metu ligonis gali stebėti kraują šlapime, taip pat gali rasti ir akmenuką šlapime (tai tikras inkstų dieglio įrodymas). Jei priepuolio metu ar jam praėjus, ligonis pradeda karščiuoti, reikia pagalvoti apie prasidėjusią šlapimo takų infekciją.
Jei akmenukas liko šlapimtakyje, dėl sutrikusio šlapimo nutekėjimo iš inksto, gali būti pakenkiamas ir inkstas, sutrinka jo funkcijos.

Komplikacijos

Inkstų akmenligė gali būti besikartojančių šlapimo takų infekcijų, urosepsio priežastimi. Dėl sutrikusio ilgalaikio šlapimo nutekėjimo, pakenkiamas inkstas. Laiku neatstačius šlapimo nutekėjimo, inkstas gali nustoti funkcionuoti.

Tyrimai

Inkstų akmenligę padeda nustatyti inkstų sonoskopija, rentgenologiniai tyrimai. Šlapime galima stebėti kristalus, iš kurių ir formuojasi inkstų akmenys. Priepuolio metu šlapime gali būti eritrocitų, leukocitų. Prasidėjus šlapimo takų infekcijai šlapime randamos bakterijos. Norint išsiaiškinti akmenų kilmę, tenka atlikti kraujo tyrimus. Tiriama šlapimo rūgšties, kalcio, prieskydinių liaukų hormono koncentraciją. Tikslią akmenų sudėtį pavyksta nustatyti kristalografijos metodais, kai ištiriamas pasišalinęs akmenukas, tačiau kasdienėje praktikoje tai retai taikoma.

Gydymas

Inkstų dieglio metu ar po jo reikėtų kreiptis į gydytoją, kad būtų galima stebėti ir tinkamai gydyti ligonį, nustatyti ar akmenukas tikrai pasišalino praėjus priepuoliui. Kitų pilvo organų ligų simptomai gali būti labai panašūs į inkstų dieglio simptomus, todėl nediagnozuokite sau ligos patys.
Priepuolio metu skiriami spazmolitikai, nuskausminantys medikamentai, rekomenduojama gerti daug skysčių, kartais padeda šilta vonia, šilta vonia ne tik plečia šlapimtakius, bet ir sumažina skausmą. Mažesni nei 55 mm akmenukai paprastai pasišalina savaime. Didesni kaip 8 mm akmenys dažniausiai „užstringa“. Jei akmenukas pats nepasišalina, gali tekti jį ištraukti iš šlapimtakio specialios kilputės pagalba ar atlikti akmenų šalinimo operaciją.
Ne priepuolio metu ligoniams rekomenduojama gerti daug skysčių (2-3 litrus per dieną), kad šlapimo per parą būtų daugiau kaip 2 litrai, riboti druskos (maksimaliai 2-3 g per dieną), baltymų kiekį dietoje, rekomenduojami citrusiniai vaisiai, uogos, daržovės. Labai tinka takažolės, beržų lapų, krapų arbata, spanguolių uogos.
Nustačius šlapimo takų akmenų cheminę sudėti tam tikrais atvejais gydymas kiek skiriasi. Jei akmenys oksalatiniai- reikia riboti riešutų, šokolado, ankštinių daržovių kiekį racione.
Esant podagrai ir uratiniams akmenims – reikėtų mažiau valgyti mėsos patiekalų, ypač subproduktų (smegenų, inkstų, plaučių).
Akmenligės atveju dėl per didelio kalcio kiekio šlapime skiriami tiazidiniai diuretikai,. Kadangi akmenys dažnai susidaro rūgščiame šlapime, tai šlapimo šarminimas gali sumažinti akmenų susidarymo tikimybę. Tam skiriamas kalcio citratas.
Inkstų akmenys gali būti šalinami litotriptoriaus pagalba, kai tam tikromis bangomis suskaldomi akmenys, esant inkstų geldelėje ar šlapimtakyje, o atskilę gabaliukai gali pasišalinti savaime.

Inkstų cista – tai skysčio pripildyta pūslytė inkste.
Kai kurie žmonės turi vieną ar kelias cistas inkstuose. Šios nepaveldimos pavienės cistos yra dažniausiai nereikšmingas radinys, tuo tarpu, daugybė cistos abiejuose inkstuose yra paveldima liga, kuri gali komplikuoti inkstų nepakankamumu.
Ligos priežastys. Inkstų cistų daugėja su amžiumi. Tiriant sonoskopu, cistų randama 0,1 – 4% vaikų, o suaugusiems net iki 30%. Dažniausiai cistos būna nedidelės, 1-3 cm skersmens (kelių mililitrų tūrio), tačiau aptinkamos ir kelių šimtų mililitrų tūrio inkstų cistos.
Simptomai:
 aukštas kraujo spaudimas
 karščiavimas
 juosmens skausmas
 šokas.
Ligos eiga

Dažniausiai cistos jokiais simptomais neapsireiškia. Tik atsitiktinai, atliekant inkstų sonoskopiją, randama viena ar kelios iki kelių centimetrų dydžio cistos.
Esant didelėms cistoms, gali skaudėti juosmenį. Kartais cistos gali kraujuoti – tada šlapime randama eritrocitų, jaučiamas maudimas apie juosmenį. retais atvejais cistos supūliuoja, tuomet pakyla temperatūra, gali krėsti šaltis, šlapime randama leukocitų, bakterijų.
Cistoms plyšus, atsiranda stiprūs skausmai, gali kristi kraujospūdis, vystosi šokas. Didelė cista gali būti ir padidėjusio kraujospūdžio priežastimi. Pavienės cistos – tai dažnas atsitiktinis radinys, ypač suaugusiems. Komplikacijos labai retos. Cistos gali didėti, todėl reikėtų kartą per metus atlikti inkstų sonoskopiją, įvertinti cistos dydį.

Komplikacijos

Pavienių cistų komplikacijos labai retos. Cistos gali kraujuoti ar sukelti aplinkinių audinių kraujavimą. Paprastai kraujavimas baigiasi savaime ir operacinis gydymas nereikalingas.
Cista gali supūliuoti, tuomet ligonis karščiuoja, skauda juosmenį, gali vystytis sepsis. Plyšus cistai atsiranda stiprūs skausmai vystosi šokas. Tokiu atveju reikalinga chirurgo pagalba.

Tyrimai

Inkstų cistos nustatomos sonoskopo pagalba. Taip pat galima atlikti ir rengeneloginius tyrimus, tačiau jie retai reikalingi cistos nustatymui.

Gydymas

Nedidelių cistų gydyti nereikia. Nėra jokių vaistų, kurie apsaugotų nuo cistų susidarymo. Dideles cistas (didesnės kaip 4-5 cm diametro), jei jaučiamas skausmas, reikėtų punktuoti. Ši procedūra atliekama sonoskopu, taikant vietinę nejautrą. Ilga adata išsiurbiamas cistos turinys, o ertmė praplaunama spiritu, po procedūros cistos sienelės sulimpa ir skystis joje daugiau nebesikaupia.

Inkstų policistozė – tai paveldima inkstų liga, kai normalų audinį pakeičia daugybinės cistos, skysčio pripildyti dariniai, kurių dydis labai įvairus: nuo adatos galvutė iki apelsino dydžio.

Ligos priežastys

Inkstų policistozė – paveldima liga.
Galimi du paveldėjimo tipai:
1. vienu atveju liga pasireiškia vyresniame amžiuje, paprastai sulaukus 30-60 metų. Ją suserga 1 iš 500 – 1000 tokio amžiaus žmonių. Sergant šia liga, pažeidžiami ne tik inkstai, bet ir kepenys, kasa, blužnis, dažniau randama pakitimų žarnose, smegenų kraujagyslėse.
2. antruoju atveju liga nustatoma jau vaikystėje, dažnai net ką tik gimusiam naujagimiui. Šie atvejai gerokai retesni – serga 1 iš 10000 – 20000 vaikų. Kartu su inkstų pažeidimu ir kepenų fibrozė, su kepenų cirozei panašiais požymiais.
Ką reiškia vienas ar kitas paveldėjimo tipas? Esant pirmajam paveldėjimo tipui, abu tėvai turi turėti nenormalų, ligą sukeliantį geną, bet dažniausiai patys neserga. Tikimybė, kad vaikas susirgs šia liga yra 25% proc.
Kitu paveldėjimo atveju bent vienas iš tėvų, turėdamas pakitusį geną, gali perduot jį savo vaikams. Tikimybė, kad susirgs vienas iš vaikų yra 50% proc.

Simptomai:

 aukštas kraujo spaudimas
 blužnies padidėjimas
 pilvo skausmas
 juosmens skausmas
 nugaros skausmas
 padidėjusi pilvo apimtis
 kraujas šlapime
 padidėję inkstai
 išsiplėtusios pilvo venos
 dažnos šlapimo takų infekcijos.

Ligos eiga

 Sergančio kūdikio būna padidėjusi pilvo apimtis, užčiuopiami itin padidėję inkstai. Jau pirmaisiais gyvenimo metais būna padidėjęs arterinis kraujospūdis, dažnos šlapimo takų infekcijos, dėl inkstų nepakankamumo tenka taikyti dializes. Tiriant inkstus echoskopu, matomas vaizdas apibūdinamas kaip „pipirų su druska mišinys“ (tokį įspūdį sukelia mažytės skysčio pripildytos ristelės).
 Susirgusiems vyresniems žmonėms ligos simptomai atsiranda tada, kai didžiąją normalaus inkstų dalį pakeičia cistos ir blogėja inkstų funkcija. Kai kuriems ligoniams nebūna šlapime jokių simptomų. Inkstų policistozę galima įtarti ,kai yra padidėjęs arterinis kraujospūdis, kraujas šlapime, kartojasi šlapimo takų infekcijos, skauda nugarą, juosmenį, pilvą, didėja pilvo apimtis.
 Vaikams labai anksti prasideda inkstų funkcijos nepakankamumas, kartais dar net iki gimimo, motinai besilaukiant. Vaikui augant, atsiranda kepenų cirozei būdingų simptomų. Tai labai sunki paveldima liga, daugelis vaikų anksti miršta.
 Vyresniems žmonėms daugėjant cistų inkstuose, jie nebesugeba atlikti savo funkcijų, atsiranda inkstų funkcijos nepakankamumas, tačiau tai ilgas procesas. Esant inkstų funkcijos nepakankamumui, ligoniams tenka taikyti dializes ar persodinti donoro inkstą. Ligoniams, sergantiems inkstų policistoze, dažnesni kraujavimai į smegenis, plyšus pakitusioms smegenų kraujagyslėms. Kepenų, kasos, blužnies cistos dažniausiai nesukelia simptomų, kliniškai nereikšmingos.

Komplikacijos

Sergantiems inkstų policistoze dažnos šlapimo takų infekcijos, inkstų akmenligė. Inkstų cistos likusios kraujuoti. Inkstų policistozė sukelia funkcijos nepakankamumą. 50-70 proc. brandaus amžiaus ligonių jau gydomi dializėmis dėl inkstų funkcijos nepakankamumo. Inkstų policistozės metu gali pakitusios smegenų kraujagyslės, todėl ligoniai gali mirti dėl kraujavimo į smegenis.

Tyrimai

Inkstų policistozė gali būti nustatyta ultragarsu, kompiuterine tomografija, magnetiniu branduoliniu rezonansu. Paprastai tokiu atveju turėtų būti ištiriami visi šeimos nariai, kad būtų laiku nustatyta liga ir sulėtintas inkstų funkcijos nepakankamumo progresavimas.
Taip pat atliekami ir genetiniai tyrimai.

Gydymas

Taikomas simptominis gydymas: vaistais reguliuojamas arterinis kraujospūdis, laiku gydomas šlapimo pūslės ar inkstų infekcijos. Esant inkstų funkcijos nepakankamumui, atliekamos dializės arba persodinamas donoro inkstas.

Patarimai

Jei šeimoje yra sergančių inkstų policistoze, reikėtu ištirti ultragarsu šeimos narius, taip pat, esant galimybei, atlikti genetinius tyrimus, kad asmenims, kurie paveldėjo šią ligą būtų pritaikytos visos gydymo priemonės, lėtinančios inkstų veiklos blogėjimą.

Asmenims, sergantiems šia liga, reikėtų stengtis gyventi sveikai: nerūkyti, sportuoti, vengti antsvorio.

Būtina laiku gydytis šlapimo takų infekciją.

Būtinas pastovus šeimos daktaro ar nefrologo stebėjimas.

Inkstų vėžys – tai piktybinis inkstų darinys. Dažniausiai serga 50 – 70 metų žmonės. Vyrai du kartus dažniau serga, nei moterys.

Ligos priežastys

Naviko atsiradimo priežastys nėra gerai žinomos. Rizikos veiksniai inkstų vėžio atsiradimui yra tabakas. Yra ir genetiškai perduodamų inkstų vėžio formų (Vilmso navikas). Esant paveldimam inkstų vėžiui, inkste taip pat gali būti pažeisti abu inkstai.

Simptomai

o Karščiavimas
o Kūno masės mažėjimas
o Greitas nuovargis
o Kraujas šlapime
o Šono skausmas
o Pilnakraujystė
o Inkstų dieglys
o Pašonės skausmas
o Išsiplėtusios kapšelio venos.

Ligos eiga

Iš pradžių jokių simptomų nebūna. Tik esant jau nemažam navikui, atsiranda šono, pašonės, pilvo skausmai, matomas kraujas šlapime. Vienintelis inksto naviko požymis gali būti nepaaiškinamas karščiavimas, skundimasis nuovargiu, kūno masės mažėjimas, dažnai būna padidėjęs kraujospūdis, pilnakraujystė.
Jei vyrams kairiojo inksto navikas perauga į lytinę veną, atsiranda varikocelė (išsiplėtusios sėklidės ligoniui gulint neišnyksta).
Čiuopiamas darinys pilve – tai gana vėlyvas simptomas, kai navikas būna gana didelis. Simptomai išryškėja tik ligai pažengus. Kai inksto navikas apima inksto taureles ar geldeles, tai dažni inkstų diegliai. Kraujavimas gali būti tik vieną kartą šlapinantis arba tęstis keletą valandų , dienų ir t.t. gali pasikartoti po kelių dienų ar mėnesių ir net po metų. Ne visada ligoniai pastebi raudoną būti, jis nustatomas tik atlikus šlapimo tyrimą, todėl vyresniems atlikus šlapimo tyrimą ir randama kraujo kūnelių. Skausmas juosmenyje, pašonėje kyla kapsulę ar aplinkinius audiniu, esant metastazėms sritiniuose limfmazgiuose. Skausmai būna: plačiame plote, pastovūs, pasitaiko ir stiprių, priepuoliniai.
Kadangi dabar gana dažnai net profilaktiškai atliekama pilvo organų echoskopija, tai aptinkami navikai dar ankščiau. Anksti atlikus operaciją, pašalinus pažeistą inkstą, kol dar nėra metastazių, galima tikėtis visiško naviko panaikinimo. Ligoniai dažniausiai miršta nuo kitų organų (kepenų, plaučių, smegenų) pažeidimo.

Komplikacijos

Piktybiniams navikams būdingas nekontroliuojamas augimas, navikinių židinių formavimas kituose organuose. Inkstų navikai plinta į limfmazgius, plaučius, smegenis, kaulus. Metastazės sutrikdo šių organų veiklą.
Inkstų navikas gali sukelti inkstų funkcijos nepakankamumą, kraujavimą iš inkstų ir šlapimo takų. Ligoniams būna nuslopintas imunitetas, todėl dažnesnės sunkios infekcinės ligos.

Tyrimai

Esant dideliam navikui pavyksta jį apčiuopti per pilvo sieną. Tačiau tai vėlyvas simptomas. Šlapime gali būti randama eritrocitų. Kraujyje dažnai būna padidėjęs eritrocitų kiekis (policitemija), padidėjęs eritrocitų nusėdimo greitis (ENG). Nedidelius inkstų navikus galima nustatyti tiriant echoskopu, rentgenologiniais tyrimais (angiografija). Labai tikslūs tyrimo metodai yra kompiuterinė tomografija ir branduolinis magnetinis rezonansas. Šiais metodais įvertinamas ne tik naviko dydis, gretimų audinių peraugimas, bet ir išplitimas į limfmazgius, kepenis. Metastazėms nustatyti atliekama plaučių rentgenograma, kaulų scintigrafija.
Gydymas

Pagrindinis gydymas yra inksto pašalinimo operacija, dažniausiai kartu pašalinamas ir antinkstis, limfmazgiai. Mažų navikų, vienintelio naviko arba abiejų inkstų navikų atvejais galima pašalinti tik dalį inksto. Prieš operacija galima užkimšti pažeisto inksto arteriją (embolizaciją), tada palengvėja operacija. Embolizacija atliekama ir tada, jei operacija negalima, o ligonis kraujuoja. Iki operacijos ir po jos spindulinis ir chemoterapinis gydymas mažai veiksmingas, išskyrus vaikų inkstų navikus (Vilmso navikai), kai chemoterapija (adriamycin, vinkristin, actinomycin) būtina. Neoperuojant inkstų navikai gydomi hormonais (oksiprogesterono kapronatu), imunoterapija (interferonu, interleukinu 2).
• Esant išplitusiam navikui, skausmams malšinti skiriami nuskausminantys vaistai, metastazes galima švitinti.
• Esant metastazėms kauluose skiriami bifosfonatai, tada sumažėja skausmai, kaulų lūžiai.
• Esant metastazėms kauluose, galima tas vietas švitinti.

Patarimai

Reikėtų atsisakyti žalingų įpročių, ypač rūkymo.

Svarbūs yra profilaktiniai sveikatos patikrinimai, kurių metu dažniausiai atliekamos šlapimo tyrimas.

Pastebėjus raudoną šlapimą, būtina kreiptis į gydytoją.

Leave a Comment