Eukariotinių ir prokariotinių ląstelių panašumai ir skirtumai
Manoma, kad organizmus sudarančios ląstelės dėl savo struktūros panašumo yra kilę iš vienos pirminės ląstelės – prokarioto ( bebranduolinės ląstelės ), atsiradusios Žemėje daugiau kaip prieš tris mlrd. metų. Sudėtingesnės sandaros eukariotinės ląstelės evoliucijos metu kilo iš simbiozės būdu besijungiančių prokariotinių ląstelių. Tai įrodo bendras genetinis kodas, panaši medžiagų apykaita, daug vienodų struktūros ypatybių.Eukariotinių ir prokariotinių ląstelių panašumai ir skirtumai:1. Abiejų tipų ląsteles nuo aplinkos skiria atrankiai laidi plazminė membrana, lemianti ląstelių judėjimą, apsikeitimą su aplinka tam tikromis medžiagomis, sąveiką su kitomis ląstelėmis. Šią plazminę membraną papildomai saugo ląstelės sienelė, pvz.: augalų ląstelės membraną dengia celiuliozė, grybų – chitinas, prokariotų ( bakterijų ) sienelės pagrindą sudaro mureinas ir kt. polisacharidų junginiai.2. Eukariotų ir prokariotų ląstelių viduje yra genetinė medžiaga, kuri savo išsivystymo lygiu labai skirtinga. Prokariotų DNR sukaupta nukleoide, kuris neturi specializuotos membraninės struktūros ir neturi apibrėžtų ribų. Nukleoide yra viena žiedinė DNR molekulė, kuriai replikuojantis, prokariotai dauginasi paprasto dalijimosi būdu ir yra belyčiai. Eukariotai turi branduolį ( šis skirtumas lėmė ląstelių tipų pavadinimus ) ir dviejų membranų branduolio apvalkalą, skirianti jį nuo citoplazmos. Branduolys yra visų ląstelės vyksmų programos ir valdymo centras. Skirtingai nei prokariotų, eukariotų DNR su baltymais sudaro ypatingą darinį – chromatiną, kuris, esant tam tikroms ląstelėms ciklo fazėms, kondensuojasi į chromosomas, todėl eukariotinių ląstelių dauginimasis yra sudėtingesnis ir dvejopas: mitozė ( somatinių ląstelių ) ir mejozė ( lytinių ląstelių ).Eukariotinėse ląstelėse skirtingai nei prokariotinėse sutankėjusiose chromatino vietose yra susiformavę struktūros, vadinamos branduolėliais. Jose gaminami ir surenkami ribosomų nukleoproteinai.
3. Abiejų tipų ląstelėse citoplazma – ląstelės dalis, ribojama plazminės membranos ir branduolio apvalkalo, labai skiriasi. Prokariotų citoplazma yra koncentruotas koloidinis molekulinis tirpalas, kuriame nėra membranas turinčių struktūrų. Eukariotinėse ląstelėse vidinės membranos dalija citoplazmą į daugelį erdviškai atskirų sričių, kuriose vyksta sudėtingi cheminiai procesai. Šios erdvinės struktūros vadinamos organelėmis, pvz.: mitochondrijos, atsakingos už ATP – ląstelės energijos gamybą, chloroplastai – fotosintezės procesą, endoplazminis tinklas – baltymų ir lipidų sintezę ir t.t.4. Eukariotai ir prokariotai savo citozolyje ( citoplazmoje be organelių ) turi tankų ląstelės griaučių tinklą, kurį sudaro baltyminės gijos ir mikrovamzdeliai. Jis palaiko ląstelės formą, padeda judėti. Citozolyje yra ribosomos – nemembraninės ląstelės dalelės, vykdančios baltymų sintezę. Tuo šios ląstelės panašios viena į kitą5. Abiejų tipų ląstelės labai skiriasi dydžiu ir medžiagų pernaša į ląstelės vidų ar išorę. Prokariotinės ląstelės ( bakterijos, archėjos ) yra 0,5 – 5 mm didžio, eukariotų 10 – 50 mm dydžio. Vidutiniškai eukariotų ląstelės ilgis 10 kartų, o tūris 1000 kartų didesnis už prokariotų ląstelės dydį. Didesnis eukariotų ląstelių tūris lemia vidaus membraninių sistemų būtinybę, o medžiagų pernašos pro plazminę membraną greitis kokybiškai turi atitikti biocheminių vyksmų intensyvumą, todėl čia cheminės medžiagos pernešamos ne tik difuzijos, bet ir aktyviosios pernašos būdu, dalyvaujant baltymams – nešikliams. Prokariotų ląstelėse medžiagų pernaša vyksta paprastos difuzijos būdu ir, todėl membraninės struktūros nebūtinos. Šiuolaikiniai DNR ir RNR analizės metodai padėjo geriau palyginti genetinį ląstelių panašumą, patikslinti jų klasifikaciją ir įžvelgti evoliucijos eigą nuo paprastesnių iki sudėtingesnių gyvybės formų, pagal genomą, koduojamos informacijos kiekį bei ląstelių struktūrų panašumus ir skirtumus.Literatūra: Vida Mildažienė, Sonata Jarmalaitė, Rimantas Daugelavičius “Ląstelės biologija“ psl. 16 – 20.Kaunas, 2004.