EKO problemos

Pirmoji ekologinė katastrofa ištinka prieš 7000 metų. Sacharos vietoje tuo metu buvo klestintis kraštas, veisesi daugybė gyvūnų. Anri Loto [Henri Lhote] atrasti uolų piešiniai Tasilyje tai iškalbingai liudija. Matome žirafas, begemotus, zebrus, antilopes ir daygybę kitų savanos gyvūnų. Tačiau taip pat matome ir daugybę žmonių su nesuskaičiuojamomis gyvulių kaimenėmis. Manoma, kad žolės nuganymas buvo svarbus veiksnys, padejęs atsirasti didžiausiai planetos dykumai. Šiuo metu šis procesas tebesitęsia – dykuma plinta iki 10 km per metus. Tačiau ir dabar vietiniai gyventojai dykumos pakraščiuose prestižo sumetimais laaiko didžiules bandas, tuo tik pagreitindami procesą.

Biblijinio rojaus vietoje – šalyje tarp Tigro ir Eufrato taip pat dabar plyti dykuma. Intensyvi drėkinamoji žemdirbystė iššaukė dirvožemio druskėjimą, dirva buvo nualinta. Dabar ten vėjas pusto smėlį.

Pavyzdžių toli nereikia ieškoti. Visi žinome kas atsitiko Aralo jūros apylinkėse. Tai taip pat neapgalvoto žmogaus įsikišimo į gamtos procesus pavyzdys. Jūros vanduo atsitraukė apie 40 km ir traukiasi toliau. Vėjas nešioja druską, nebėra geriamo vandens, plinta ligos.

Beatodairiškai kertami tropiniai miškai Brazilijoje ir kitur. Nyksta natūralūs planetos plaučiai. Statomos naujos gaamyklos niekam nereikalingiems daiktams gaminti. Žmogus puikiausiai gali apsieiti be 80 procentų pramonės gaminių, dauguma jų be naudos voliojasi arba išmetami. Vyksta gamyba dėl gamybos ir dėl pelno.

Jau Egipto faraonai kiekvienas stengėsi išsiskirti savo piramidės dydžiu. Šiuolaikinis pavyzdys – Holivudo magnatai Los An

ndžele demonstruoja savo galią ir turtus statydamiesi savo namus : Taikonas Marvinas Deivis pasistatė 5 000 kv. metrų namus, o jį lenkia Aaronas Spelingas, netoliese statydamas 6 000 kv. metrų būstą.

Gaisrų metu išsiskiriančios įvairios medžiagos neigiamai veikia aplinką. Toksiškos yra ne tik gaisro metu išsiskiriančios degiosios dujos, bet ir milžiniški sveikatai kenksmingų dalelių kiekiai, per gaisrą pasklindantys į aplinką. Šių dalelių sudėtyje yra suodžių, dervos, nesudegusių medžiagų bei neorganinių atliekų. Švedijos Mokslinių tyrimų ir bandymų instituto (SP) priešgaisrinės saugos specialistai nustatė, kad užterštumas dėl nesudegusių angliavandenilių emisijos gaisro metu prilygsta viso pasaulio sunkvežimių transporto per metus sukeltam užterštumui. Per gaisrą į atmosferą paprastai išmetama 20-400 kartų daugiau kenksmingų dalelių negu tada, kai degiosios medžiagos yra specialiai deginamos.

Dėl netinkamos priešgaisrinės saugos ir nedidelis gaisras gali virsti katastrofa. Pavyzdžiui “Sandoz” chhemijos gamykloje (Basel, Šveicarija) kilus gaisrui, ištisos tonos pavojingų chemikalų pateko į Reino upę. Žuvo daugybė žuvų. Smarkiai užteršta buvo ir pati upė, kaip geriamo vandens šaltinis.

Toksinės nuolaužos – tai dar viena milžiniška, su gaisrais susijusi problema, dėl kurios gali kilti daugybė papildomų išlaidų, būtinų užterštumo padariniams likviduoti
Toksinės, ugnies plitimą stabdančios medžiagos

Rockwool akmens vatoje yra apie 94-98 % akmens medžiagų, kurios yra nedegios, todėl šiai izoliacijai pagaminti nebereikia papildomų ugnį stabdančių medžiagų. O degiosios izoliacijos atveju, kad ji taptų mažiau degi, neretai pridedama papildomų ch

heminių medžiagų. Kai kurie šių chemikalų yra smarkiai kritikuojami dėl neigiamo jų poveikio aplinkai. Boratas ir borato rūgštis, pavyzdžiui, naudojami izoliacijai iš popieriaus atliekų (makulatūros) gaminti, teršia dirvą ir vandenį. Pagal Europos Sąjungos medžiagų klasifikaciją, šias medžiagas siūloma priskirti reprodukcinėms toksinėms medžiagoms. Borato kiekis popieriaus atliekų izoliacijoje yra iki 20 % (arba iki 150 kg 100 m2 izoliuoto ploto).

Bromintos, ugnį sulaikančios medžiagos naudojamos daugelyje polimerų. Jos gali biologiškai kauptis maisto pramonėje naudojamose medžiagose ir, jas pakaitinus, pavyzdžiui, gaisro metu, išsiskiria dioksinai.

Afganistano laukia dar viena katastrofa. Amerikiečių bombardavimai, kartu su daug metų trukusiu pilietiniu karu ir sausra, gali šioje šalyje sukelti ekologinę krizę. Dabar žiniose iš šios šalies dominuoja humanitariniai ir politiniai klausimai. Bet jie neleidžia pamatyti kadaise turtingų Afganistano gamtinių resursų ir nuostabios gamtos, tyliai sunaikintos karo metais. Kitą mėnesį JT siunčia į regioną grupę ekspertų, turėsiančių įvertinti aplinkai padarytą žalą.

Kadaise Afganistano pietrytinė dalis buvo apaugusi vešliais miškais, gausiai drėkinamais musoninių lietų. Dabar krašte miškas užima mažiau nei 2 proc. teritorijos. Daugiausia miškų buvo iškirsta Talibano valdymo metais, kuomet mafija masiškai išvežinėdavo medieną į Pakistaną. O intensyvus bombardavimas dabar naikina ir degina ir tą, kas išliko.
Aplinkai labai kenkia ir pabėgėlių krizė, o padaryta žala gali būti nepataisoma. Miškai kertami siekiant padidinti dirbamos žemės plotą, be

et šitaip pasiekiama nauda yra tik trumpalaikė. Galiausiai žemė nebetiks net ir primityviausioms žemės ūkio formoms. Pabėgėliai, kurių dabar yra apie 4 mln., taip pat kerta mišką kurui.

Bombos, krentančios Afganistane, ypač kenkia šalies gyvūnijai. Paukščiai, tokie kaip pelikanai ar nykstančiosios Sibiro gervės, kerta rytinį Afganistaną skrisdami vienu didžiausių pasaulyje migracijos maršrutų, nusitęsusiu nuo Sibiro iki Indijos ir Pakistano. Tačiau regionu praskrendančių paukščių skaičius sumažėjo net 85 proc. Gervės yra labai jautrios, todėl, pajutusios mažiausią pavojų, jos pakeičia maršrutą.

Raižyti kalnai paprastai buvo saugi kalnų leopardų, gazelių, lokių ir Marko Polo avių gyvenamoji vieta. Bet dabar visi šie žvėrys kenčia dėl bombardavimo, kovotojų ir pabėgėlių antplūdžio. Pavyzdžiui, kai kurie pabėgėliai medžioja sniego leopardus siekdami išsipirkti saugų sienos kirtimą. Juodojoje rinkoje už vieną leopardo kailį galima gauti 2000 dolerių. Manoma, kad centrinėje Azijoje iš viso teliko apie 5000 sniego leopardų, o Afganistane jų yra mažiau nei 100, bet šie skaičiai nuolat mažėja. Nyksta ir sakalų, medicininių augalų ir retesnių rūšių medžių skaičius. Anksčiau didumą nelegalios prekybos šiomis vertybėmis kontroliavo Talibanas, tačiau dabartinis valdžios vakuumas tik dar pablogino situaciją.

Bombardavimas paliks ne tik sprogimų išraustus kraterius, bet ir kitas skaudžias žymes. Nors gynybinių klausimų žinovai ir teigia, kad nuskurdintojo urano bombos Afganistane buvo naudojamos rečiau nei Kosove, be
et ir tradiciniai sprogmenys bus užteršę šalį daugeliu kenksmingų medžiagų. Tarp jų rasime tokius nuodingus junginius, kaip kancerogenas ciklonitas ar raketų kuras, turintis savyje perchloratų, kenkiančių skydliaukei.

Uraganas – tai galinga, šelstanti atogražų audra su smarkiais vėjais ir lietumi. Pilnas uragano plotas dažnai apima net 500 myliu rata. Jo vidurys – centras – vadinamas ,,akimi”. Pačioje akyje – centre – maždaug 15-kos myliu plote, debesu nebūna ir vėjas nesiaučia, bet aplink debesys juoduoja ir vėjo greitis siekia nuo 80 ligi 150 myliu į valandą.

Uraganai paprastai ateina per Atlanto vandenyną į vakarus, paliečia Karibų salas ir Šiaures Amerikos pakraštį. Ramiajame ir Indijos vandenynuose žinomi „taifūnai” (typhoons) ir tropiniai „ciklonai” (cyclones). Bet kaip tuos vėjus pavadintum, jie labai pavojingi žmonėms – būna daug mirčių ir sugriautų pastatų.

Uraganai, kurie susidaro vakariniame Meksikos pakraštyje, yra mažiau pavojingi, nes jie išsisiaučia pačiame Ramiajame vandenyne ir, nepasiekę žemės, nurimsta.

Vakarinio Ramiojo vandenyno audros priešingai – neša didelį pavojų ir pražūti tirštai apgyventiems Pilipinams, Japonijai ir Azijos žemynui.

Kaip uraganas susidaro?
Niekas tiksliai nežino, kaip ir kodėl susidaro uragano audros. Tačiau šiluma ir drėgmė yra pagrindinės priežastys. Paprastai uraganai susiformuoja vasarai baigiantis, kai vandenynas buna išilęs ligi 80°F ir drėgmė labai didelė. Uraganas prasideda kai susidaro žemo slėgimo žiedai virš tropinės jūros. Šiltas, drėgnas oras kyla smarkiai į tuos žiedus nešdamas karštą ora ir garus aukštyn. Tada drėgnas vėjas ima verštis sūkuriais iš visų pusių sukdamasi aplink uragano akį.

Kai vėjai įsismagina, prasideda ciklono tipo audra ir siaučia ligi nusibloškia i žemyną arba į šaltą sritį vandenyne, kur sunyksta.

Kurie uraganai pavojingiausi?
Uraganas gimsta vandenyne, tornado paprastai susikuria žemyne. Tornado gali kilti visur, bet dažniausia Amerikos lygumose ypač pavasarį ar vasaros pradžioje. Texas, Oklahoma ir Kansas valstybės nuo tornado daugiausia nukenčia.

Nors mokslininkai dar nėra pilnai ištyrę, kas pradeda tuos mirti nešancius vėjus, bet aišku, kad jie surišti su griaustinio debėsimis. Tam sąlygos yra palankios, kai masė karšto, drėgno oro stumiasi į šiaurę iš Meksikos įlankos ir patenka po šaltesniu, sunkesniu šiaurės oru, susidaro debesys ir išsivysto audra, kartais iki didžiausio viesulo dūkimo.

Pradžioje matomas kabantis apskritimas nuo debesų. Pamažu lopas ilgėja, leidžiasi žemyn ir pasiekia žemę viska sukdamas. Pradžioje šviesus, vėliau, kai įsuka dulkes ir skeveldras, tampa tamsus.

Siaučia jis valandą ar kiek trumpiau, kartais kelias valandas. Jo takas siekia 1,000 pėdų pločio, 16 mylių ilgio. Būna ir kitaip.

Atrandant atominės energijos įsisavinimo būdus prireikė daugelio žmonių pastangų. Pats radioaktyvumo reiškinys 1896 m. buvo netyčia buvo atrastas prancūzo Henri Becquerelio, palikusio stalčiuje su fotoplokštelėmis truputį urano druskos. Išryškinęs plokšteles jis pamatė, kad jos yra apšviestos. Po keleto eksperimentų paaiškėjo, kad plokštelę apšvietusias daleles spinduliuoja pats uranas. Dar po poros metų Marie ir Pierre Curie iš rūdos išskyrė naują cheminį elementą radį, kuris nustebino visus mokslininkus, nes nuolat, be jokios regimos priežasties generavo šilumą bei visai nelauktai virsdavo kitais elementais.

1905 m. Albertas Einsteinas išnarpliojo neišsenkančios radžio energijos paslaptį parodęs, kad energija gali virsti pati medžiaga. Mažai kas tuomet tikėjo, kad atomų energiją kada nors būtų galima panaudoti. Įžymusis išradėjas Nicola Tesla kartą pasakė, kad atominės energijos paieškos jam atrodo dar labiau beviltiškos, nei stengimasis sukurti amžinąjį variklį. Jo manymu skaldant atomus visada reikėtų sunaudoti daugiau energijos, negu po to būtų galima iš tokios reakcijos gauti.

Metams bėgant fizikai sukaupė vis daugiau žinių apie atomų sandarą, bet tai, kaip reikėtų gaminti ir naudoti atomuose sukauptą energiją nepasidarė aiškiau. Taip buvo iki 1938 m., kuomet du vokiečiai Otto Hahnas ir Fritzas Strassmanas nesurado urano atomų branduolių skilimo. Uraną sudaro du izotopai: U235 ir U238. Mokslininkai aptiko, jog tuomet, kai į U235 atomą pataiko neutronas, jis skyla perpus, o šio proceso metu išsiskiria didžiulis energijos kiekis. Dar daugiau, skylant branduoliui išsilaisvina nauji neutronai, galį skaldyti kitus atomus ir sukelti grandininę reakciją. Galiausiai išsiskiria tiek daug energijos, kad ją jau galima naudoti elektros gamyboje arba, blogesniu atveju, kuriant atominę bombą.

A.Einsteinas iškart perspėjo JAV prezidentą Ruzveltą, kad nacių Vokietija gali pasigaminti be galo galingas naujos rūšies bombas ir pareiškė, kad tokius tyrimus būtina pradėti ir Amerikai. Prezidentas paklausė žymiojo fiziko ir gimė labai slaptas projektas “Manhattan”, skirtas urano ir branduolių skilimo tyrimui

Pirmasis pasaulyje branduolinis reaktorius atsirado Čikagos universiteto sporto salėje. Jį sudarė dideli švaraus grafito blokai, kuriuose buvo padarytos skylės urano strypams. Vadovaujant Nobelio premijos laureatui, italų fizikui Enrico Fermi reaktorius buvo pradėtas bandyti. Lėtai buvo traukinami lauk kontrolės strypai, turėję pristabdyti branduolinę reakciją. Dėl viso pikto greta stovėjo laborantas su kirviu rankose, pasiruošęs bet kuriuo momentu nukirsti lyną, kuriuo kontrolės strypai buvo keliami. Atidžiai stebėjęs savirašio plunksnos virpėjimą Fermi praneša:” Reakcija palaiko save pačią”. Nors atominės energijos tuomet tebuvo gauta vos pusė vato, ši 1942 m. gruodžio 2 diena pateko į istoriją. Pirmąjį kartą pavyko gauti grandininę branduolių skilimo reakciją.

Dar po trijų metų, 1945 m. liepą Niu Meksiko dykumoje buvo susprogdinta pirmoji atominė bomba. Sprogimas sukūrė tiek energijos, kad plieno bokštas, kuriame bomba buvo įtaisyta, išgaravo, o dykumos slėnis aplink jį išsilydė. Nedaugelis iš sprogimą stebėjusių mokslininkų suprato, kad vos po mėnesio toks pat sprogimas sunaikins tūkstančius žmonių gyvybių.

Tuo metu JAV kariavo su Japonija ir prezidentui Trumenui teko spręsti, panaudoti ar ne atominę bombą. Jo sprendimas pakeitė istoriją. Rugpjūčio 6 d. bomba sprogo Hirosimoje, o dar po trijų dienų – Nagasakyje.

Atominė bomba tebuvo pirmasis iš naujo baisių ginklų arsenalo. Kitos kartos bombos – termobranduolinės arba vandenilinės, naudojo dviejų vandenilio atomų susijungimą į helio atomą. Ši reakcija teikia energiją Saulei ir kitoms žvaigždėms. Nuo tada, kai 1952 m. JAV susprogdino pirmąją vandenilinę bombą, šių ginklų griaunamoji jėga imta matuoti jau nebe tūkstančiais, o milijonais trinitrotoluolo tonų. Metams bėgant SSSR ir JAV bandė vis galingesnes ir galingesnes vandenilines bombas. Pasaulis ėmė vis daugiau nerimauti dėl šių bombų sukuriamos radioaktyvios aplinkos taršos. Galiausiai, dauguma branduolinių valstybių pasirašė bombų bandymus draudžiančią sutartį.

1956 m. Anglijoje buvo paleista pirmoji pasaulyje atominė elektrinė. Tuomet buvo prognozuojama, kad apie 2000 m. tokios elektrinės gamins daugiau nei 50 proc. elektros energijos. Tačiau panašūs pranašai neatsižvelgė į tai, kokias katastrofiškas pasekmes gali sukelti atominių elektrinių avarijos. Po avarijų Three Mile Island (JAV) ir Černobylio (SSSR) atominėse elektrinėse, sukėlusių didelę ir visoms gyvybės rūšims pavojų keliančią radioaktyvią taršą, požiūris į branduolinę energetiką ėmė radikaliai keistis. Dabar naujos atominės elektrinės yra statomos beveik vien besivystančiose Azijos šalyse, o turtingesnės šalys svarsto jų visiško atsisakymo galimybes.

Pastaraisiais metais vis daugiau domimasi transmutacija pavadintu procesu. Manoma, jog jis gali padėti išspręsti labai aktualią radioaktyvių branduolinių elektrinių atliekų problemą. Transmutacija paverčia ilgą radioaktyvaus skilimo trukmę turinčias atliekas greitai skylančiomis. Procese yra naudojamas protonų greitintuvas, todėl jo sukūrimas pareikalaus nemažiau laiko ir lėšų, nei savo laiko reikėjo pačiai branduolinei reakcijai atrasti.

Norėdami atkreipti dėmesį į tai, kokį pavojų kelia susidėvėję Sibiro naftotiekiai, vokiečių “žalieji” surinko 50 tonų ištekėjusios naftos ir atgabeno ją savo šalies politikam. Gamtosaugininkai iš organizacijos “Greenpeace” mano, kad didžiausios rusiškos naftos vartotojos – Vokietijos politikai ir naftos biznieriai irgi turi prisimti dalį kaltės už ekologinę katastrofą.

Rugpjūčio pradžioje grupė “Greenpeace” narių netoli Samotloro verslovės naftininkų miestelio Nižnevartovsko įkūrė palapinių miestelį. Aktyvistai kastuvais surinko į penkias dideles talpas po 10 tonų naftos. Gyvenimą miestelyje aprašo vienas iš akcijos dalyvių – Karstenas Kriebitzschas iš Leipcigo: “Visą dieną dvokė nafta – tai aštrus kvapas, kažkas per vidurį tarp degalinės ir deginamų automobilių padangų kvapų. Ilgiau kaip šešias valandas išdirbti buvo neįmanoma. Nuo to labai įskausta galva”.

“Greenpeace” vertinimu iš pasenusių ir sulūžusių rusiškų naftotiekių į aplinką patenka apie 5 proc. jais transportuojamos žalios naftos – tai atitinka 15 milijonų tonų kasmet (Mažeikiai apie tokį kiekį gali tik pasvajoti) arba po tokį kiekį, kuris 1989 m. išbėgo iš prie Aliaskos krantų avariją patyrusio tanklaivio “Exxon Valdez” kiekvieną dieną.
Ekologinë katastrofa – kertame ðakà ant kurios sëdime.

Neþiûrint visø bandymø já uþmaskuoti ar pristabdyti laikinomis priemonëmis, vienas faktas lieka nepaneigiamas – gamtos naikinimas vyksta didþiuliais màstais. Mes galime gyventi uþmerktomis akimis, taèiau nuo ðio fakto niekur nepabëgsime. Tai nëra tik saujelës mokslininkø ar ekologiniø katastrofø tiesioginiø aukø rûpestis. Tai lieèia mus visus, patinka mums tai ar ne.
Kita medalio pusë
Mes kertame tropinius miðkus stulbinanèiu greèiu: apie 30 futbolo aikðèiø per minutæ, kasmet po 1000 gyvybiðkai svarbiø rûðiø pasmerkiamos iðnykimui, ir visa tai tam, kad klestëtø medienos ir mësos pramonë. Kertant miðkus naikinamas ir dirvoþemis, kadangi nebelikus medþiø, juodþemá lengvai nuplauna musoniniai lietûs. Kita svarbi dirvoþemio naikinimo prieþastis yra cheminës tràðos. Nuo 1950 metø dël cheminiø tràðø buvo prarasta penktadalis pasaulio dirvoþemio – ir visa tai tam, kad patenkinti vartotojiðkà visuomenæ, kuri nuolat reikalauja vis ámantresniø bûdø savo ágeidþiams tenkinti, net nesuvokdama kiek visa tai kainuoja aplinkai.
Industrinës visuomenës tiesiogine prasme stovi ant ðiukðliø kalnø. Buitiniø, cheminiø, branduoliniø ir kitokiø atliekø problemos dar toli graþu nëra iðspræstos. Gëlo vandens atsargos taip pat yra nuolat terðiamos mësos, naftos ir chemijos pramonës ámoniø. Kasmet apie 3.180.000.000 litrø naftos iðsilieja á vandenynus. Vakarø vartotojiðkos viuomenës kaina – daugiau negu ketvirtadalis pasaulio gyventojø neturi pakankamai geriamo vandens.
Oro uþterðtumas – tai dar viena mûsø rykðtë, kuria mes mokame uþ savo godumà ir ðvaistûniðkumà. Pagal pasaulinës sveikatos organizacijos statistikà, du treèdaliai pasaulio miestø gyventojø kvëpuoja uþterðtu oru. Daugiausia orà terðia pramonë (ypaè mësos pramonë) ir automobiliai. Oro terðimas sukelia rûgðtø lietø, kuris naikina augalus, nuodija eþerus, ardo pastatus. 95% anglies dvideginio, kasmet iðmetamo á atmosferà, sudaro gamyklø ir automobiliø dûmai, o taip pat deginami miðkai. Anglies dvideginio atmosferoje didëjimas sukelia klimato atðilimà. Dël jo kyla vandens lygis jûrose, gràsindamas uþtvindyti apie penkis milijonus kvadratiniø kilometrø þemumø, t.y. treèdalá pasaulio dirbamos þemës. Su tuo taip pat susijæs ozono sluoksnio irimas, kurá sukelia chlorofluorokarbonatai (CFC). Keista, taèiau neþiûrint pastaraisiais metais vykdomos kampanijos prieð CFC, jø gamyba vis didëja.
Neverta në minëti kokià þalà aplinkai daro ginklavimàsis. Kyla klausimas: kokia yra ðios griovimo manijos prieþastis. Kur iðeitis? Dauguma þmoniø supranta kad reikia kaþkà daryti, taèiau daþniausiai èia visas jø rûpestis ir baigiasi. Tiems, kurie imasi konkreèiø veiksmø, geriausiu atveju pavyksta gydyti ligos simptomus, taèiau jie nesusimàsto apie tikràsias ligos prieþastis.
Simptomai ir taip yra visiems akivaizdûs, taèiau tikrosios prieþastys yra daug gilesnës ir sudëtingesnës, negu daugelis mano. Ieðkodami ekologinës katastrofos ðaknø, mes neiðvengiamai prieiname iðvados: viskas slypi þmogaus godume, troðkime kaupti turtà, ir ypaè vartotojiðkame mentalitete, kuris tapatina laimæ su materialiø vertybiø kaupimu.
Tikrosios ðaknys
Tarptautinë Kriðnos Sàmonës Organizacija (ISKCON’as) pripaþásta, kad ekologinë krizë kyla ið dvasinës þmonijos krizës. ISKCON’as teigia, kad ðios problemos neiðspræsime, jei ið esmës nepakeisime savo màstymo. Sekdamas Vedø mokymu, ISKCON’as tvirtina, kad pasaulá pagydyti gali tik dvasinës vertybës.
Be savo techniniø aspektø, ekologinë krizë turi ir gilesnes ðaknis. Vedos kalba apie universalius dësnius, kurie valdo gyvø bûtybiø veiklà ir santykius. Ðie dësniai sanskrito kalba vadinasi karma. Karma yra veiksmo ir atoveikio dësnis. Ekologinës problemos, kurias mes ðiandien patiriame, gali bûti labai geru neigiamos karmos pavyzdþiu. Þmonës uþ savo neteisingus veiksmus gauna neigiamà karminæ reakcijà. Vienas ið ðiø neteisingø veiksmø yra beatodairiðkas gyvûnø þudymas maistui, kailiui, kosmetikai ar ðiaip pramogai.
Ðiuolaikiniai mirties tyrinëjimai pateikia daug faktø, liudijanèiø kad sàmonë gali egzistuoti atskirai nuo smegenø. Vedos jà vadina siela. Jei kitos bûtybës kaip ir mes turi kûnus, tai logiðka manyti, kad jie taip pat turi sielas – gyvybës ir sàmonës ðaltiná. Atsiþvelgiant á tai, þudyti gyvûnus yra tokia pat nuodëmë, kaip ir þudyti þmones. Sàmoningas ir masiðkas milijardø gyvûnø þudymas uþtraukia þmonijai labai blogas karmines reakcijas.
Maisto trûkumas nëra gyventojø pertekliaus rezultatas. Tai – neteisingos þmogaus veiklos uþtraukta bloga karma. Þemë gali iðmaitinti visus, kurie gyvena ant jos pavirðiaus. Maisto trûkumas atsiranda dël mûsø godumo ir nejautrumo kitoms gyvoms bûtybëms. Daugiau negu pusës kasmet iðkertamø miðkø plotas yra naudojamas mësiniø galvijø ganykloms, jie taip pat suvartoja apie pusæ pasaulio grûdø derliaus. Grûdai, kuriuos þmogus gauna per mësà, praranda apie 90 proc. savo baltymø. Kadangi vienam kilogramui jautienos pagaminti reikia keturiø kilogramø grûdø, mësos pramonë ekonominiu poþiûriu yra labai nuostolinga. Palyginkite: vienam mësëdþiui iðmaitinti reikia 20 kartø daugiau þemës, negu vienam vegetarui. Grûdø kiekio, suðeriamo vien tik JAV galvijams, pakaktø iðmaitinti 1.3 milijardø þmoniø t.y. daugiau negu ðeðtadalá pasaulio gyventojø. Atsisakius mësos dietos þymiai padidëtø grûdø atsargos ir tariamoji pasaulio maisto problema bûtø iðspræsta.
Informacija pamàstymui
Jei þinios apie þmogø kaip dvasinæ esybæ taptø integralia kultûros ir ðvietimo sistemos dalimi, dabartinë dominavimo ir eksploatacijos manija tikrai sumaþëtø. Bhagavad Gita ákûnija ðias þinias apie sàmonës prigimtá. Kaip ir kiti Vedø raðtai, ji duoda teorines þinias apie skirtumà tarp kûno ir að-sàmonës ir duoda nurodymus praktiniam to skirtumo suvokimui. Sveikos aplinkos pagrindas yra mokslas apie þmogaus sàmonës prigimtá. Beatodairiðkas pasaulio resursø ðvaistymas yra bedieviðkos visuomenës rezultatas. Tokia visuomenë skiepija savo nariams, kad jie yra tik vartojimo maðinos. Taip yra dël to, kad ðiuolaikinë mechanicistinë pasaulëþiûra nesuvokia, kad tikrasis gyvenimo tikslas yra savæs suvokimas.
Keista, taèiau daugelis ðiandieniniø mokslininkø remia dvasiná problemos sprendimà. Jie supranta, kad reikia radikaliai keisti þmoniø màstymà ir elgesá, norint iðvengti ekologinës katastrofos, todël jie kreipiasi á pasaulio religinæ bendruomenæ. Taèiau ðiuolaikinis mokslas kaip niekas kitas yra atsakingas uþ dabartinæ ekologinæ situacijà. Ir nors jie ragina religinæ bendruomenæ paveikti plaèiàjà visuomenæ, taèiau patys netiki, kad religija gali duoti atsakymus á visatos ir gyvybës kilmës klausimus.
Taigi, religijos uþduotis yra “atkariauti” pasaulá ið praþûtingojo materializmo nagø, o þmoniø pastangas gelbëti gamtà suderinti su asmenybës dvasiniu tobulëjimu. Daugelis màstanèiø þmoniø ieðkodami atsakymø kreipiasi á senovës iðmintá. Vedos teigia kad visø materialiø problemø ðaltinis yra mûsø nenoras pripaþinti Aukðèiausiàjá kaip visos kûrinijos teisëtà savininkà. Dvasiniu poþiûriu, visi pasaulio resursai yra dalis Dievo energijos, todël jø negalima be reikalo ðvaistyti. Vietoj dabartinës materialiø malonumø siekimo manijos, dvasinë pasaulëþiûra siûlo kitokius, aukðtesnius malonumus. Aukðtesnio lygio pasitenkinimas patiriamas tada, kai þmogus atstato savo prarastà ryðá su Aukðèiausiuju. Tai vadinasi bhakti-joga. Þmogus, praktikuojantis bhakti-jogà, nebebus savo godumo ir materialiø troðkimø vergas. Jis suvoks kad viskas gamtoje turi savo vietà ir gyvens harmonijoje su aplinka. Ðiuolaikinis didmiesèiø gyvenimo bûdas yra be galo dirbtinis ir visiðkai nepatenkina þmogaus natûraliø dvasiniø poreikiø. Materialus pasaulis be dvasiniø þiniø yra nepalanki aplinka dvasinei esybei, taèiau gyvenant natûralesná, paprastesná gyvenimà, atsiranda palankesnës salygos jos dvasiniam tobulëjimui. Todël Kriðnos Sàmonës organizacijos tikslas yra þmoniø màstymo pakeitimas ir sugráþimas prie paprasto, kuklaus gyvenimo ir dvasingo màstymo.
Mes netvirtiname iðsprendæ ar pateikæ sprendimus visoms ekologinëms problemoms, taèiau mes tikimës praplësti ratà þmoniø, kurie, kaip ir mes, pripaþásta dvasines ðios problemos ðaknis. Tokie þmonës viskà suvokia kaip neatsiejamà vieningos visumos dalá. Jie patenkinti tuo, kà turi, ir daugiau nevergauja savo gobðumui, kuris, kaip jau parodëme, yra viena ið pagrindiniø ekologinës katastrofos prieþasèiø. Paprastas, natûralus gyvenimo bûdas, kurio jie siekia, yra bûtina salyga ðvaresniam, sveikesniam ir taikingesniam pasauliui.

Ekologinės katastrofos
nepamiršta ir po penkiolikos metų
Vytautas BAGDONAS
Kovo 20-ąją sukanka penkiolika metų, kai tuometiniame Jonavos gamybiniame susivienijime „Azotas“ (dabar AB „Achema“) įvyko avarija.
Tądien, apie 11 val., įmonėje sprogo izoterminė saugykla, iš kurios rezervuaro išsiliejo apie 7,5 tūkst. tonų skysto amoniako. Jis pasklido aplinkui saugyklą, smarkiai garavo ir nuo atsitiktinių ugnies židinių užsidegė. Degantis amoniakas pasiekė nitrofoskos cechą, užsidegė ir tas cechas, ir trąšų sandėlis. Dėl aukštos temperatūros prasidėjo cheminis nitrofoskos skilimas, į atmosferą išsiskyrė nuodingos cheminės medžiagos. Nuodingų cheminių junginių debesys pradėjo kauptis aplink Jonavą, vėjas pradėjo debesis nešti Ukmergės, Širvintų, Kėdainių link. Jau po poros valandų po įvykusios avarijos Ukmergėje pradėjo jaustis stiprokas amoniako kvapas, jo koncentracija ore buvo keturi miligramai kubiniame metre, kai leidžiama didžiausia amoniako norma normaliomis sąlygomis yra 0,2 miligramo kubiniame metre. Aplinkinių rajonų vietovėse nuodingų medžiagų koncentracija ore buvo itin didelė, žmonės ir gyvūnai duso, alpo. Apie avariją tą patį vakarą buvo pranešta netgi per Maskvos centrinės televizijos žinių laidą „Vremia“, nurodyta, kuria kryptimi slenka nuodingų dujų debesys. Paprastai SSRS apie panašias avarijas buvo dažnai nutylima, arba netiksli, dažnai pagražinta informacija skelbiama tik po kelių dienų.
Likviduojant avarijos pasekmes, neišvengta žmonių aukų, buvo daug sužeistų. Manoma, kad žuvo šeši ar septyni žmonės, o apie 54-56 buvo sužeisti. Kiek prarado darbingumą, sveikatą, kiek anksčiau laiko mirė – nežinoma.
Černobilio apylikėse – drąsuoliai mirtininkai
2004 balandis Nr.7 (211)

spausdinti

atgal

Jau praėjo aštuoniolika metų nuo didžiausios ekologinės katastrofos žmonijos istorijoje. 1986 metais balandžio 26 dieną įvyko branduolinis sprogimas Černobylio atominėje elektrinėje. Pasaulis apie tai sužinojo tik gegužės 4 dieną. Oficialiai buvo teigiama, kad sprogimo metu žuvo tik 4 žmonės. Iš tikrųjų vien sprogusiame reaktoriuje žuvo 200 žmonių.
Vietiniams gyventojams ir pasauliui dar ilgai buvo įrodinėjama, kad įvyko tik šiluminis sprogimas. Po tragedijos nakties, išaušus savaitgalio rytui, Pripetės gyventojai ramiai vaikštinėjo po turgų, suposi karuselėse. Nuo žmonių buvo slepiama kas iš tiesų įvyko.
Likviduojant reaktoriaus sprogimo padarinius dalyvavo apie 8 tūkstančius Lietuvos piliečių. Keli šimtai dėl radiacijos poveikio jau mirę, nemažai jų sunkiai serga.
Šiuo metu izoliuotoje zonoje aplink Černobilio elektrinę, 13 – oje gyvenviečių, įsikūrę 383 žmonės. Tai daugiausia pagyvenę žmonės, savarankiškai grįžę į gimtuosius namus.
Ukrainoje dabar yra daugiau kaip 2 mln. 770 tūkst. žmonių, turinčių nukentėjusiųjų nuo Černobilio katastrofos statusą.
Tunelio gale — “Williams”
2001 balandis Nr.7 (145)

spausdinti

atgal

Įvykus avarijai Būtingės naftos terminale, broliai latviai viską stebėjo taip akylai, jog net septynis kartus kirto Lietuvos oro erdvę, nors ir nebuvo gavę tam leidimo. Kovo 9 d. Latvijos žalieji surengė protesto akciją prie Lietuvos ambasados Rygoje ir mūsų ambasadoriui perdavė peticiją, kurioje reikalaujama, jog Būtingės terminalas būtų uždarytas, kol nebus pasirūpinta jo saugumu. Latvijos žaliųjų reikalavimus palaiko ir Lietuvos žalieji.
Pasak Klaipėdos ekologinio klubo “Žvejonė” tarybos nario Ramūno Povilansko, nėra jokios tikimybės, kad kovo 6 d. įvykiai Būtingės terminale nepasikartos. Jo teigimu, naujų nelaimių galima laukti bet kurią akimirką. “O tai reiškia, kad tiek mes, lietuviai, tiek mūsų kaimynai latviai gyvename šalia uždelsto veikimo bombos. Rytinėje Baltijos pakrantėje potencialus naftos eksportas išaugo iki 100 milijonų tonų per metus. Grėsmės rizika mūsų aplinkai, pačiais minimaliausiais apskaičiavimais, išaugo 3 kartus. Tad būkim pasiruošę dar didesnio masto nelaimėms”.
Žaliųjų atstovai taip pat perspėjo apie “Mažeikių naftos” koncerną valdančios bendrovės “Williams” ketinimus pajūriu nutiesti naftotiekį į Klaipėda iš Būtingės. Pasak jų kovo 6 d. Būtingės naftos terminale įvykęs naftos išsiliejimas tik dar kartą įrodė, kad terminalo saugumas lygus NULIUI. Tad visiškai logiška, jog ir naftotiekio saugumas bus lygus NULIUI. Toks naftotiekis, įvykus avarijai, nepataisomai suniokotų pajūrio zoną, todėl žalieji pasiryžę priešintis naftotiekio tiesimui.
Pajūrio regioninio parko (PRP) direktoriaus A.Urbio ir vyriausiojo aplinkosaugininko E.Paplauskio nuomone, reikėtų labiau saugoti nykstančias gyvūnų bei paukščių rūšis. Per avariją Būtingės terminale vos pavyko išvengti ekologinės katastrofos, kuri realiai grėsė vos už dešimties kilometrų nuo plūduro esančiam parkui. O katastrofos buvo išvengta tik dėl to, jog pasikeitė jūroje vyravusi vėjo kryptis ir nafta nuplaukė priešinga kryptimi. E.Paplauskio teigimu, naftos produktų išsiliejimas į jūrą, Klaipėdos uoste, taip pat ir Būtingės naftos terminale, pirmiausia paveikia ne žuvis ir jūros gyvūnus, bet Lietuvos pakrantėse gyvenančius ir žiemojančius paukščius. Jis pažymėjo, jog Pajūrio regioniniame parke aptinkama itin retų rūšių paukščių, tokių kaip rudakakliai narai, sidabrinės gagos ar didieji dančiasnapiai, kurie saugomi visame pasaulyje ir net pavienių individų žūtis turi neigiamų pasekmių visai populiacijai ar net ekosistemai. Anot jo, Europoje iš viso yra tik trys tokios paukščių žiemojimo vietos – Norvegijoje, Estijoje ir Lietuvoje. Pasak specialistų, naftos produktais suteptų paukščių beveik neįmanoma išgelbėti. To nė kartą nepavyko padaryti po naftos išsiliejimo Lietuvos pajūryje. Nors dabar po avarijos ir nebuvo išmestų į krantą naftuotų paukščių, visgi neatmetama galimybė, jog avarijos padariniai pradės ryškėti atšilus orams.
Turimomis žiniomis Klaipėdos ir pajūrio gyventojai pritaria žaliesiems, jie pasisako prieš naftotiekį iš Būtingės į Klaipėdą. Klaipėdiečiai pasiruošę kartu su žaliaisiais ginti pajūrį nuo “Williams” užmačių.

Leave a Comment