DIRVOŽEMIO TARŠA
Dirvožemis turi didelės reikšmės žmonių gyvenimui ir sveikatai. Nuo fizikinių-cheminių dirvožemio ir žemiau esančio grunto savybių priklauso požeminių vandenų kokybė. Užpelkėjusios dirvos dažniausiai yra netinkamos žemdirbystei ir gyvenamųjų namu statybai. Teritorijos ir regionai, kurių dirvose yra vienokių ar kitokiu cheminių elementų stygius ar perteklius, vadinami anomalinėmis geocheminėmis provincijomis. Jose galimos gyventojų endeminės ligos.Pagrindiniai dirvožemio taršos šaltiniai yra pramonė, žemės ūkis, autotransportas, gyvenamieji rajonai ir kt. Dėl to į dirvožemį nuolat patenka atliekos iš pramonės įmonių, miestų ir gyvenviečių, cheminės medžiagos, naudojamos žemės ūkyje, nutekamieji vandenys, atmosferos teršalai.Tręšiant dirvožemį, išauginamas didesnis žemės ūkio kultūrų derlius, tačiau nuolatos į dirvožemį patenkančios organinės medžiagos (ypač su nutekamaisiais vandenimis) sudaro palankias sąlygas ligų sukėlėjams veistis, suintensyvėja puvimas, išsiskiria nemalonaus kvapo ir kenksmingos dujos. Patogeniški mikroorganizmai ir virusai gali prasiskverbti į gilesnius grunto sluoksnius ir patekti į vandenį. Todėl, žmonės, gerdami tokį vandenį, gali užsikrėsti ir susirgti.Už gyvenvietės ribų esančiame dirvožemyje paprastai vyrauja saprofitinė mikroflora. Tuo tarpu patogeniški mikrobai į dirvą patenka kartu su išmatomis, šlapimu, šiukšlėmis, gyvuliu mėšlu, nutekamaisiais vandenimis, gyvūnu lavonais ir kt., Ligų sukėlėjai nepalankiomis sąlygomis, anksčiau ar vėliau, žūva arba netenka virulentiškumo. Daugiausia saprofitų yra iki 10 cm gylyje. Gilesniuose dirvožemio sluoksniuose bakterijų gerokai sumažėja. Bakterijų išgyvenimo laikas dirvožemyje yra labai skirtingas: vidurių šiltinės ir paratifo sukėlėjai išgyvena iki 400 parų, dizenterijos – iki 100, choleros – iki 15, bruceliozės – iki 60, poliomielito, Koksaki ir ECHO virusai -iki 150 parų. Tuo tarpu sporinės bakterijos (juodligės, botulizmo, dujinės gangrenos sukėlėjai) dirvoje išgyvena ištisais metais ir net dešimtmečiais.
Su žmogaus išmatomis į dirvožemį gali patekti kirmėlių kiaušinėlių. Perduodant askaridozės ir trichocefaliozės užkratą, dirvožemiui tenka ypatingas vaidmuo, Viena askaridės patelė per parą žmogaus žarnyne padeda dešimtis tūkstančiu kiaušinėliu, kurie su žmogaus išmatomis patenka į aplinką. Dirvožemyje, esant palankioms sąlygoms, per 15—30 parų minėti kiaušinėliai subręsta iki invazinės stadijos. Čia kirmėlių kiaušinėliai gyvybingi išlieka kelerius metus, o Lietuvos sąlygomis (tręšiant laukus buitiniais nutekamaisiais vandenimis) iki 8—10 metų. Subrendę kiaušinėliai į žmogaus organizmą patenka valgant neplautas arba nepakankamai gerai nuplautas daržoves, geriant apkrėstą žemėmis vandenį. Kiemų dirvožemyje, vaikų žaidimo aikštelėse, mokyklų teritorijoje, paplūdimiuose, smėlio dėžėse dažnai aptinkama kirmėlių kiaušinėlių, todėl užsikrėtimo jais galimybė yra labai didelė.Cheminiai elementai Žemės rutulyje pasiskirstę labai netolygiai. Tai priklauso nuo geologinių ypatybių ir dirvos susidarymo veiksnių. Kai kuriose vietovėse stebimas jodo, kobalto, fluoro, molibdeno, magnio, cinko, boro, stroncio ir kt. cheminių elementų stygius arba perteklius. Mikroelementų stygius ar perteklius dirvožemyje sąlygoja vandens ir augalų cheminę sudėtį. Dėl to žmonėms ir gyvūnams gali atsirasti tam tikrų ligų, pasireiškiančių medžiagų apykaitos sutrikimais Didelės molibdeno koncentracijos dirvoje gali skatinti molibdenozės (endeminės podagros) atsiradimą, švinas pažeidžia nervu sistemą, stroncis sukelia kremzlinio ir kaulinio audinio distrofiją, selenas sutrikdo kepenų ir virškinimo trakto veiklą.Šiuo metu sukaupta pakankamai duomenų, bylojančiu apie užteršto dirvožemio neigiamą įtaką augalams, gyvūnams ir žmogui. Šis poveikis perduodamas per mitybines grandines: per augalus, auginamus užterštame dirvožemyje, vandenį, gyvūnų mėsą arba pieną, kurie buvo šeriami užterštais augalais arba girdomi užterštu vandeniu. Mokslininkai nustatė, kad arseno kiekis daržovėse, auginamose 50 m atstumu nuo gamyklos, išmetančios į atmosferą arseno junginius, buvo 9 kartus didesnis negu tose pačiose daržovėse, auginamose už 3 km nuo minėtos gamyklos. Tiriant sunkiųjų metalų kiekį dirvožemyje aplink spalvotosios metalurgijos įmonę, buvo rasti padidėjęs švino, vario, cinko ir kitų metalų kiekis. Gyvulių, besiganiusių šioje teritorijoje, kauluose švino kiekis viršijo leistiną 20 kartu, kepenyse — 18 kartu, o raumenyse — net 27 kartus.Nustatyta, kad, be nuodingo poveikio, sunkieji metalai sutrikdo ir lytinę funkciją. Jie pagreitina aterosklerozę, piktybinių navikų atsiradimą, pažeidžia ,genetinį aparatą. Lytines ląsteles veikia kadmis, cinkas, chromas, nikelis, švinas, gyvsidabris, boras, manganas, berilis ir baris. Kancerogeninių savybių turi kadmis, chromas, nikelis, švinas, arsenas, kobaltas ir kt. Sunkiųjų metalų neigiamas poveikis dažnai nepastebimas, nes pokyčiai organizme išryškėja po kelerių ar net kelių dešimčių metų, kartais jie pasireiškia tik kitoms kartoms. Daugelis metalų kaupiasi organizme ir vėliau pasireiškia mutageninių veikimu.Sunkieji metalai į aplinką patenka su pramonės įmonių atmosferos teršalais ir kietomis atliekomis. Taip pat labai dirvožemį teršia autotransportas, daug sunkiųjų metalų yra mineralinėse trąšose.Daug rūpesčių sudaro nerūpestingai surenkamos, laikomos ir laidojamos radioaktyvios atliekos. Jos turi būti laidojamos specialiuose konteineriuose ir specialiai tam skirtose vietose.Pagrindinės dirvožemio apsaugos priemonės yra šios:1. Techninės atliekų surinkimo, kaupimo, šalinimo, nukenksminimo priemonės. Jas apibendrintai galima pavadinti gyvenviečių valymo priemonėmis. 2. Technologinės priemonės. Tai technologijų, kurias taikant atliekų nesusidaro, arba jų susidaro labai mažai, bei pažangių atliekų nukenksminimo technologijų įdiegimas. 3. Higieninių apsaugos zonų tarp taršos šaltinių ir gyvenamųjų namų įdiegimas. 4. Įstatyminės, organizacinės ir administracinės priemonės.