Venera

Dangaus kūnų stebėjimas
Žinių apie dangaus kūnus svarbiausias šaltinis yra jų skleidžiami šviesos spinduliai ir radijo bangos. Astronomijos sritis, tirianti kosminius objektus 300 – 900 nanometrų elektromagnetinių bangų ruože yra optinė astronomija. Jos pradžia buvo 1610 metais, kai Galilėjo Galilėjus sukonstarvo pirmąjį teleskopą ir pradėjo stebėti dangų.

Astronomijos šaka, nagrinėjanti kosminių kūnų išspinduliuotas arba atspindėtas radijo bangas, vadinama radioastronomija. Radioastronomijos rezultatus aiškina astrofizika (gr. „žvaigždžių fizika”) – astronomijos šaka, fizikiniais metodais tirianti kosminių objektų sandarą, judėjimą ir cheminę sudėtį, fizikines savybes, kilmę ir evoliuciją.

Kosminių šaltinių radijo spinduliavimas ti iriamas radioteleskopais. Radioteleskopai turi milžiniškusparabolinius arba sferinius „veidrodžius” – antenas, pagamintas iš metalinio tinklo. Antenos sutelkiaradijo bangas iš didelio ploto į vieną vietą – židinį – kuriame sumontuota antrinė antena, perduodanti radijo signalus į imtuvą.

Pirmąjį radioteleskopą Wheaton vietovėje, Ilinojaus valstijoje (JAV) kosminėms radijo bangoms tirti 1937 m. sukonstravo amerikiečių astrofizikas G. Reberis (Grote Reber). Jis rėmesi Karlo Janskio (Karl Guthe Jansky), 1932 m. sukonstravusio pirmąjį kosminių radijo bangų detektorių ir atradusio Galaktikos kosminį radijo spinduliavimą, darbais.

Radioteleskopai montuojami su judamais arba nejudamais „veidrodžiais”. Didžiausias pasaulyje radioteleskopas su nejudamu „v veidrodžiu” yra Puerto Riko saloje, Arecibo vietovėje. Jo 305 m skersmens antena sumontuota užgesusio ugnikalnio krateryje.

Radioteleskopai, turintys didelio ploto antenas, yra daug kartų jautresni už optinius teleskopus ir padeda kur kas toliau įsiskverbti į Visatą. Pats didžiausias radijo teleskopas su „judančiu” pi

ilnu veidrodžiu yra Green Bank Nacionalinės Radijo Astronomijos Observatorijos (NRAO) radijo telekopas Vest Virdžinijoje (JAV). Jo skersmuo 100 m. Teleskopas pradėtas statyti 1991 m. ir baigtas 2000 m.
Jei vieno radijo teleskopo galių yra „mažoka”, tuomet konstruojama radijo teleskopų eilė. Visi eilėje esantys teleskopai dirba kaip vienas. Kartais teleskopai gali būti skirtingose vietose. Toks teleskopas yra nuo 1993 m. naudojamas vadinamasis VLBA radijo teleskopas, sudarytas iš 10 radijo antenų, kurių kiekvienos diametras yra 25 m. Dalis antenų įrengta Šiaurės Amerikos žemyne, dalis Havajų ir Virdžinijos salose.
Šiuolaikiniais radioteleskopais pastebimi objektai, nutolę per milijardus šviesmečių. Kadangi dalį kosminių radijo bangų sugeria atmosfera, radioteleskopai įrengiami ir kosminėse stotyse arba paleidžiami kaip atskiri kosminiai aparatai – kosminiai radijo teleskopai.

Bendras Rusijos, Australijos, Europos ir JAV kosminis radijo teleskopas Astron, veikiantis nu uo 1999 metų.

Žvaigždės, galaktikos, kosminiai ūkai, kuriuose nuolat vyksta įvairūs procesai, spinduliuoja radijo bangas. Šios bangos praneša apie kosmines katastrofas – sprogimus, tolimų galaktikų susidūrimus ir t.t.
Periodiškus radijo bangų impulsus skleidžia greitai besisukančios apie savo ašį žvaigždės pulsarai. Pulsarų spinduliavimo šaltinis – žvaigždės sukimosi kinetinė energija. Intensyviu radijo ir optiniu spinduliavimu pasižymi „radijo žvaigždės” – kvazarai. Tai tolimiausi astronomų matomi Visatos objektai, kurių kilmė ir sandara dar apsupti paslapties skraiste. Būtent radijo teleskopu 1977 m. rugpjūčio 15 dieną Jerry Ehman pagavo neaiškios kilmės radijo si
ignalą, pavadintą 6EQUJ5 kodu arba Wow signalu.
Radioastronomija nepaprastai praturtino mūsų žinias apie dangaus kūnus. Iš Visatos gelmių pradėta gauti nauja informacija atskleidė iki šiol nežinomas dangaus kūnų savybes. Radioastronomija padėjo atrasti naujus Visatos objektus, nustatyti galaktikų formas, tirti kosmose vykstančius fizikinius procesus. Radioastronomija turi ir praktinę reikšmę. Pavyzdžiui, pagal Saulės radijo spinduliavimą numatomos magnetinės audros ir radijo ryšio sutrikimai.

Be radioastronomijos taip pat nereikia pamiršti ir kitų tyrimo rūšių: mikrobangų astronomija, infraraudonoji astronomija, optinė astronomija, ultravioletinė astronomija, Rentgeno spindulių astronomija, gama astronomija ir neutrininė astronomija.
Lietuviai stebėjo dangaus kūnus ir juos pažino dar tada, kai žmonės vertėsi medžiokle ir rankiojimu. Tuo metu dangaus šviesuliais domėtasi utilitariniais tikslais. Pagal šviesulius žmonės orientavosi laike ir kelionėse. Greta to pamažu susiformavo primityvios kosmologinės pažiūros, aiškinančios dangaus, žemės, augmenijos, gyvūnijos ir žmonių atsiradimą.

Visa dangaus šviesulių sistema buvo tiesiogiai susijusi su lietuvių religija. Tuo pagrindu buvo sukurtas realistinis ir simbolinis menas bei sakmės apie kosmosą. Pirmykštėje dailėje Saulė ir Mėnulis, jo fazės, žvaigždės buvo vaizduojamos realistiškais ženklais ar simboliais. Mitologinėje tautosakoje dangaus kūnai buvo suasmeninti, įpinti į sakmes, susieti su augalais, gyvūnais, vėliau – su žmonėmis.
Lietuviai buvo sukūrę savo originalius Saulės, Mėnulio, planetų, žvaigždžių ir žvaigždynų pavadinimus. Jie yra labai senos kilmės, pritaikyti prie krašto geografinės padėties, ūk
kinės veiklos, tikėjimų ir mitologinių vaizdinių.
Planetos

Be Saulės ir mėnulio lietuviam buvo žinomos planetos, jų vadintos žvaigždėmis. Svarbiausioji iš jų lietuvių vadinama Aušrine, arba Vakarine, žvaigžde (Venera). Pastaroji – tai ta pati planeta, tik matoma ant dangaus vakare.

Pagal Aušrinę ir Vakarinę žmonės mokėjo nustatyti ryto ir vakaro laiką. Sakmių Aušrinė žvaigždė – tai nepaprastai graži mergelė, vadinama dangaus karaliūne. Jos galvą vainikuoja saulė, ji dėvi žvaigždžių prisagstytą apsiaustą. Jos šypsena – ryto aušra, ašaros – deimantai.
Aušrinė ne kiekvienais metais gerai matoma. Tie metai, kai ji gerai matoma, buvo laikomi labai laimingi. Aušrinei žmonės melsdavosi ir tikėdavo maldų galia.

Lietuviai labai gerbė ir Vakarinę žvaigždę. Ji ypač buvo pagerbiama per didžiuosius darbymečius.
Be Aušrinė-Vakarinės, minima Saulės dukra Indraja. Ji siejama su Jupiterio planeta. Be Indrajos ir Aušrinės-Vakarinės dar Saulė tyrėjusi tris dukras (planetas): Vaivora (Merkurijus), Žiezdrė (Marsas) ir Sėlija (Saturnas).

Taigi lietuviai žinojo 6 iš 9 planetų.
Žvaigždės ir žvaigždynai

Žiloje senovėje žvaigždės buvo siejamos su pirmykščio žmogaus darbo sezonais, ypač su medžiokle, vėliau – su žemdirbyste ir gyvulininkyste. Pirmykštės medžioklės laikus geriausiai primena žvaigždžių ir žvaigždynų pavadinimai: Tauras, Ožiaragis, Didysis Šuo, Mažasis Šuo, Lūšis, Kiškis, Avinas, Gulbė, Varnas, Erelis, Gyvatė, Šaulys, Žuvų, Vandenio, Banginio žvaigždynai, Šienpjovių, Artojo, Sietyno, Grįžulo Ratų.

Sunku tiksliau pasakyti, kiek žvaigždynų žinojo senovės lietuviai ir kaip jie juos vadino.
Zodiakas

Zodiakas –
maždaug 16 laipsnių pločio dangaus sferos juosta išilgai ekliptikos, per kurią keliauja Saulė, Mėnulis ir planetos. Zodiako juostoje yra 12 žvaigždynų: Žuvų, Avino, Tauro, Dvynių, Vėžio, Liūto, Mergelės, Svarstyklių, Skorpiono, Šaulio, Vandenio ir Ožiaragio. Šią žvaigždynų juostą Saulė apeina per metus.

Zodiako žvaigždynai buvo žymimi tam tikrais ženklais, kuriuos žinojo senovės babiloniečiai. Lietuviai taip pat iš seno žinojo Zodiako žvaigždynus ir jų žymėjimą.
Fizikiniai Veneros duomenys
Planetos masė: 4,869 • 1024 kg ( 0.815 Žemės masės )
Skersmuo:12 102 km.
Vidutinis tankis: 5.240 km/m3
Pusiaujo spindulys: 6051 km
Laisvojo kritimo pagreitis prie paviršiaus: 8,87 m/s2
Skriejimo orbita- vidutinis greitis: 35 km/s
Apskriejimo aplink Saulę periodas: 225 paros
Apsisukimo apie ašį periodas: 243 paros
Pabėgimo ( II kosminis ) greitis: 10.4 km/s
Pusiaujo plokštumos posvyris į orbitos plokštumą: 2.6
Orbitos plokštumos posvyris į ekliptikos plokštumą: 3.4
Sinodinis periodas: 583.9 dienos
Orbitos ekscentricitetas: 0.0068
Nuotolis nuo Saulės:
Didžiausias: 108,9mln. km
Mažiausias: 107,5mln. km
Nuotolis nuo Žemės:
Didžiausias: 261mln. km
Mažiausias: 38mln. km
VENERA

Venera yra labai ryškus ir savo grožiu užburiantis dangaus kūnas. Jos vardas siejamas su romėnų meilės ir grožio deive, tapačia senovės graikų deivei Afroditei. Iš Žemės stebint plika akimi, Venera- nuostabus dangaus objektas, ryškumu pralenkiantis visus kitus šviesulius, išskyrus, Saulę ir Mėnulį. Lietuviai ją vadino Saulės dukromis Vakarine ir Aušrine (Todėl, kad ji Lietuvos danguje pasirodydavo arba anksti ryte, valanda prieš Saulei patekant, arba valanda po Saulės laidos), o kitose šalyse ją vadino grožio ir meilės deivės vardu, dar kitaip- Afroditė. Pažiūrėjęs pro teleskopą, dažnas Venera nusivilia. Nenuostabu, kad anksčiau ją vadindavo mįslių planeta (nes ji nelabai aiškiai matosi). Tai viena iš penkių klasikinių planetų.
Venera – viena iš Saulės sistemos planetų. Ji priklauso Žemės grupės planetoms. Tai antra pagal atstumą nuo Saulės planeta. Artimiausia Žemei vidinė planeta. Ji yra beveik tokio pat dydžio kaip Žemė, o jos masė prilygsta 80% Žemės masės. Venera yra pati ryškiausia planeta. Už ją ryškesni tik Saulė ir Mėnulis. Didžiausias spindesys yra -4.1 ryškumo. Venera toli gražu ne svetingas pasaulis, kaip kažkada tikėtasi. Anglies dvideginio atmosfera, kuri yra stora, tanki ir debesuota, neleidžia matyti planetos paviršiaus.Ten kaupiasi sieros rūgšties lašelių debesys, o dar tas nepakeliamas karštis!Ši planeta visai netinkama žmogui.Venera turi apie 2800 km spindulio skystą branduolį, apie 3200 km storio silikatų mantiją ir apie 16km storio bazaltų plutą. Venera – sausa ir karšta dykuma. Jos temperatūra +4600C. Tokią aukštą temperatūrą lemia „šiltnamio reiškinys“ – atmosfera praleidžia regimuosius saulės spindulius, planetos paviršius įkaista, tačiau jo siunčiamus infraraudonuosius spindulius sulaiko atmosferos anglies dioksidas. Venera – tai vienintelė planeta kurios sukimosi ašis beveik statmena orbitos plokštumai, todėl Veneroje nesikeičia metų laikai. Saulė teka vakaruose, o leidžiasi rytuose, nes Venera sukasi apie savo ašį labai lėtai ir priešinga kryptimi negu kitos planetos. Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita 35 km/s vid. greičiu. Veneros vidutinis nuotolis nuo Saulės 108200000 km. Kadangi Veneros orbita apskričiausia iš visų planetų orbitų, jos nuotolis nuo saulės beveik nekinta. Venera apskrieja Saulę per 224,7 žemės paras. Iki kosminių ir radiolokacinių tyrimų pradžios Veneros sukimosi apie savo ašį periodas nebuvo žinomas, mat Veneros skritulyje nesimato pastovių detalių, kaip Merkurijuje, kurios leistų nustatyti apsisukimo periodą. Venera sukasi priešinga kryptimi- iš rytų į vakarus, o ne iš vakarų į rytus, kaip Žemė ir dauguma kitų planetų. Iš Žemės Veneroje galima pamatyti jos išorinį debesų sluoksnį, taigi šviesos ir tamsios sritys jos skritulyje yra neaiškios ir kinta. Žemės gyventojams ji sužiba pirmoji danguje. Veneros vidutinis tankis mažesnis negu Žemės, bet ji tikriausiai turi masyvų branduolį. Žemės grupės planetų skersmuo siekia 5000- 12000 km, o vidutinis tankis- 4000- 5000 kg/m³, taip pat Žemės grupės planetos lėčiau sukasi apie savo ašis, ir turi nedaug palydovų, arba taip kaip Venera jų visai neturi, taip pat tas planetas gaubia retesnės atmosferos.Veneros vidutinis nuotolis nuo Saulės 108200000 km. Kadangi Veneros orbita apskričiausia iš visų planetų orbitų, jos nuotolis nuo saulės beveik nekinta. Iš Žemės Veneroje galima pamatyti jos išorinį debesų sluoksnį, taigi šviesos ir tamsios sritys jos skritulyje yra neaiškios ir kinta.Ji matoma tik kurį laiką prieš saulėtekį ir po saulelydžio. Veneros fazes (matomos skritulio dalies kitimą) 1611m. atrado G. Galilėjus. Veneros regimasis skersmuo kinta kartu su faze: jis mažiausias viršutinėje jungtyje, t.y. pilnaties fazėje, kai Venera yra anapus Saulės ir labiausiai nutolusi nuo Žemės. Fazei mažėjant, Veneros regimasis skersmuo didėja. Veneros magnetinis laukas labai silpnas (10-4 Žemės magnetinio lauko stiprumo).Veneroje gyvybės nėra.
VENEROS ATMOSFEROS CHEMINĖ SUDĖTIS
Veneros atmosfera buvo atrasta 1761 m. Tai padarė M.V. Lomonosovas, stebėdamas Veneros judėjimą prieš Saulės diską. Beveik 200 metų Veneros atmosfera buvo nepralaužiamu barjeru planetos paviršiaus tyrinėjimui ir sukimosi aplink ašį periodo nustatymui. Jos atmosfera labai tanki. Pagrindinė sudedamoji dalis yra anglies dioksidas, kuris sudaro net 96%, kiti – tai azotas, vandens garai ir labai nedidelis kiekis – argono, helio, sieros dioksido. Deguonies ten yra mažiau nei 0,1%. Planetos paviršiuje atmosferos slėgis net 90 kartų didesnis nei prie Žemės paviršiaus. 45—65 km aukštyje Venerą dengia du sieros rūgšties lašelių debesų sluoksniai su juos skiriančia lengva miglele. Apatiniame sluoksnyje gali būti ir smulkių sieros kristalėlių. Viršutiniuose sluoksniuose pučia pastovus rytų vėjas, kurio greitis siekia iki 100 km/h.

Kaip ir Žemė, Venera turi jonosferą. Dieninis elektroninis koncentracijos maksimumas yra 145 km aukštyje. 500 km lygyje pastebimas netikėtas elektroninis koncentracijos nuosmukis, o naktinėje pusėje – ilga uodega iš elektrizuotų dalelių, kurios ilgis siekia 3500 km esant elektronų koncentracijai 1000-500 elektronų/cm3. Tai susiję su Saulės vėju bei su silpnu Veneros magnetinio lauko kryptingumu. Aukščiausi atmosferos sluoksniai susideda daugiausiai iš vandenilio. Vandenilinė Veneros atmosfera yra iki 5500 km aukščio.

VENEROS PAVIRŠIUS

Veneros paviršiaus nesimato, nes jos atmosferoje 50-70 km aukštyje yra trys debesų sluoksniai. Debesis sudaro 2-3 µm dydžio sieros rūgšties lašeliai ir 5-8 µm dydžio geležies chlorido kristalai. Prie Veneros paviršiaus vid. slėgis 9 Mpa.

Veneros paviršiuje nelygus, nusėtas uolienų luitais, kurių daugelis yra maždaug vieno metro skersmens, taip pat yra didelių vulkaninės kilmės kraterių. Paviršių sudaro kalnuotos sritys (~8% ploto) ir žemumos (~27% ploto). Likusį plotą užima kalvotos lygumos. Aukščiausios plokštikalnės yra Afroditės žemė, Ištarės žemė, Alfa ir Beta sritys. Aukščiausias kalnas yra 12 km aukščio vulkanas Ištarės žemės Maksvelo kalnyne.

PIRMŲJŲ KOSMINIŲ ZONDŲ INFORMACIJA

Kosminių zondų era prasidėjo 1962 m., kai JAV kosminis aparatas “Marineris-2” praskriejo pro Venerą ir atsiuntė informaciją apie tai, kad paviršiuje labai karšta. Tada buvo nustatyta, kad jos atmosfera susideda iš anglies dvideginio. Šios dujos atmosferoje veikia panašiai kaip vilnonė antklodė, t.y. sulaiko Saulės šilumą. Tuomet buvo paplitę du Veneros modeliai. Pagal vieną, visą Venerą dengia vandenynas, kuriame egzistuoja primityvios gyvybės formos, kaip buvo žemėje prieš milijardus metų. Pagal kitą modelį, Veneroje svilina kaitra, plyti bekraštė dulkėta dykuma.Taip pat buvo nustatyta, jog Veneros sukimosi apie ašį periodas lygus 243 Žemės paroms ir ilgesnis už jos skriejimo aplink Saule periodą – 224,7 paros. Dėl to Veneros diena ilgesnė už jos metus, taigi kalendorius čia būtų labai neįprastas. Dabar žinoma, kad Venera sukasi priešinga kryptimi – iš rytų į vakarus, o ne iš vakarų į rytus, kaip Žemė ir dauguma kitų planetų. Veneroje esančiam stebėtojui Saulė patekėtų vakaruose, o leistųsi rytuose, jeigu, žinoma ji išvis būtų matoma pro niekad neišsisklaidančius debesis. Po “Marinerio-2” skrydžio TSRS mėgino nutupdyti automatines stotis Veneros paviršiuje, nuleidusi jas pro tankią atmosferą parašiutu. Buvo užregistruota beveik 530 °C paviršiaus temperatūra, o slėgis pasirodė esąs apie 100 kartų didesnis negu Žemės atmosferos slėgis jūros lygyje. JAV automatinė stotis “Marineris-10” 1974 m. vasario mėn. praskriejo pro Venerą ir atsiuntė pirmąsias išorinių debesų nuotraukas. “Marineris-10” tik vieną kartą praskriejo pro Venerą, nes jo svarbiausias tikslas buvo vidinė planeta – Merkurijus. Per duotos nuotraukos geros kokybės, jose matoma juostuota debesų struktūra. Nuotraukos taip pat patvirtino, kad išorinio sluoksnio debesys apskrieja planetą per 4 paras, taigi Veneros atmosferos sandara kitokia negu Žemės.

Tuo pat metu JAV atlikti radiolokaciniai tyrimai parodė, kad Veneros paviršiuje yra didelių, bet lėkštų kraterių. Kraterių kilmė nežinoma, bet kadangi tokioje tankioje atmosferoje turi vykti stipri erozija, pagal geologinius standartus jie neturėtų būti labai seni. Veneroje krateriai daug seklesni negu Marse ar Merkurijuje, todėl jų detalės ne tokios ryškios kaip kitose planetose. Juos galima apčiuopti tik radarais. Kraterių atsiradimo priežastis galėjo būti vulkaniniai procesai, kol kas negalima atmesti hipotezės, kad Veneroje tebevyksta vulkanų išsiveržimai. Taip pat nustatyta, jog debesyse yra daug sieros rūgšties.

1975m. spalio mėnesį, dvi TSRS automatinės stotys „Venera-9“ ir „Venera-10“, valdomos iš Žemės nusileido į Venerą. Iš nuotraukų paaiškėjo, kad Veneros paviršius nusėtas apgludintais uolų luitais, kurių dagelis yra maždaug metro skersmens.Tarybinių specialistų nuomone, apšvietimas Veneros paviršiuje toks, kaip vidurdienį Maskvoje debesuotą vasaros dieną. Nusileidusioms automatinėms stotims prožektorių neprireikė. Taip pat nerasta atmosferos superrefrakcijos, kaip tikėtasi, visos paviršiaus detalės buvo puikiausiai matomos. Užregistruota 485 º C temperatūra ir slėgis, 90 kartų didesnis negu Žemėje. Nustatyta, kad debesų sluoksnis baigiasi 30 km aukštyje. Dėl jo Veneroje yra susidaręs „Šiltnamio efektas“ pro debesis Saulės šviesa ir šiluma įeina, be nebe išeina ir todėl Veneroje tvyro karštas gailus smogas.
ŠIEK TIEK ŽINIŲ IŠ SENESNIŲ LAIKŲ
1924 metais planeta Venera (žvaigždė Svati ar Urusvati-Rytinė Žvaigždė). nepaprastai trumpam prisiartino prie Žemės. Toks stiprus priartėjimas įvyko pirmą kartą. Iki šiol tokie spinduliai dar nei sykio neprasiskverbė iki Žemės. Veneros spinduliai chemiškai sąveikaudami su Saulės spinduliais pažymėjo Naujosios Eros pradžią. Žvaigždės Svati spinduliai prisotino Žemę, suteikdami gyvybę daugybei naujų ir slėpiningų susijungimų, kurie ateityje sukurs naujas, iki šiol nežinomas pasekmes. Daugybė žmonių pajuto šių spindulių poveikį, kurių įtakoje visuomenėje pradėjo kurtis naujos pakraipos susibūrimai. Šis reiškinys jau seniai buvo laukiamas ir daugeliui žinančių tai kelia džiaugsmą.
Pagaliau išsipildys pranašystė. Veneros spinduliai prasiskverbė
ne tik į gamtą, bet ir į žmogaus sąmonę.
Jie išryškino Moteriškojo Prado suaktyvėjimo būtinybę. Tai sudėtingas procesas, sunkiai formuojasi naujos išraiškos. Atmosferoje padidėjo įtampa. Net ir draugiškos planetos –
Veneros – priartėjimas sunkus, nes spinduliai prasiskverbia į
naujus atmosferos sluoksnius. Žinoma, jie ne tokie pavojingi
kaip Mėnulio, bet naujas poveikis dar ne visai suvokiamas.Aišku
tik, kad reikia stipriai susikaupti, norint išlaikyti dvasios pusiausvyrą. Ilgai netruks, ir žvaigždžių spaudimas pasikeis.
NUOTRAUKŲ PERDAVIMAS

Kitas svarbus žingsnis buvo žengtas 1975 m. spalio
mėn., kai dvi automatinės stotys „Venera – 9“ ir „Venera – 10“ ,
valdomos iš Žemės, nusileido Veneros paviršiuje ir atsiuntė į Žemę
jo nuotraukas. Nuleidžiamųjų blokų siunčiamą informaciją retransliavo orbitinės stočių sekcijos, skriejusios aplink Venerą 1500 km aukštyje.

Iš nuotraukų paaiškėjo, kad Veneros paviršius nusėtas apgludintais uolų luitais, kurių daugelis yra maždaug metro skersmens. Šviesos užtektinai – tarybinių specialistų nuomone, apšvietimas Veneros paviršiuje toks, kaip vidurdienį Maskvoje debesuotą vasaros dieną. Nusileidusioms automatinėms stotims prožektorių neprireikė. Taip pat nerasta atmosferos superrefrakcijos, kaip tikėtasi, visos paviršiaus detalės buvo kuo aiškiausiai matomos. Užregistruota 485 °C temperatūra ir slėgis, 90 kartų didesnis negu Žemėje. Nustatyta, kad debesų sluoksnis baigiasi 30 km aukštyje.

Štai tokia yra planeta Venera.

Literatūra:

1. Knyga „Iliustruotas žinynas – astronomija“. Parašė: M. Rigutti, G. Longo, M. Santaniello, A.A. Vittone. Išleido leidykla „Šviesa“, 2000m.
2. Fizikos vadovėlis 10 klasei „Fizika“.Parašė: V. Valentinavičius. Išleido: Leidykla „Šviesa“, 2000m.
3. Internetas: www.astronomija.tinkle.lt

www.tandemas.lt

www.astro.lt

www.astronomija.puslapiai.lt

Leave a Comment