Įvadas
Kas yra Saulės sistema? Paprastas klausimas, į kurį nesunkiai galėtume atsakyti. Daugelis atsakytų trumpai ir lakoniškai: Saulės sistema tai saulė ir apie ją skriejančios planetos. Tačiau toks atsakymas nėra visiškai tikslus net dėl kelių priežasčių. Pirma, Saulės sistema neapsiriboja tik mums žinomomis nuo pradinių klasių planetomis, antra, tarp planetų ir saulės nėra tuščia erdvė, ji pilna įvairiausių mažų ir nelabai kosminių kūnų. Suprantama, jie nėra tokie dideli, kad juos galetume vadinti planetomis, dėl tos pačios priežasties žmogus apie astronomiją girdėjęs tik pradinės mokyklos suole nežino apie juos. Taigi tikrasis saulės sistemos apibrėžimas turėtų skambėti maždaug taip: Saulė, aplink ją skriejančios planetos ir aplink jas skriejantys palydovai, asteroidai, kometoidai, meteroidai, tarpplanetinė medžiaga, šių objektų gravitaciniai ir magnetiniai laukai, elektromagnetiniai spinduliai sudaro saulės sistemą. Kadangi apie Saulės sistemos didžiausiu objektus žinoma palyginus nemažai, todėl daug įdomiau sužinoti apie mažuosius saulės sistemos kūnus.
Asteroidai Be devynių didžiųjų planetų, aplink Saulę arti pagrindinės Saulės plokštumos skrieja daugybė mažųjų planetų, kitaip dar vadinamų asteroidais (gr. aster — žvaigždė, eidos — pavidalas). Plika akimi jie nematomi, o žiūrint pro teleskopą, atrodo tik kaip šviečiantys taškai. Tuo jie panašūs į žvaigždes. Šiuo metu mažosiomis planetomis (asteroidais) sutarta vadinti tik tuos Saulės sistemos kūnus, kurių skersmuo be mažesnis kaip 1 km.Net 95 % mažųjų planetų skrieja elipsinėmis orbitomis aplink Saulę tarp Marso ir Jupiterio orbitų, vadinamajame asteroidų žiede. Jų periodai yra tarp 3 ir 6 metų. Kai kurie asteroidai pralekia netoli Žemės, kartais net arčiau negu Mėnulis. Kai kurie asteroidai turi kitokias orbitas ir priklauso kelioms grupėms: Žemės orbitą kertantys arba prie jos priartėjantys asteroidai (Amūro, Apolono ir Atono grupės), asteroidai skriejantys Jupiterio orbita (trojėnai), asteroidai su afeliais už Saturno ir Urano orbitų (kentaurai), Koiperio – Edžvorto juostos asteroidai (koiperoidai) ir kt. Didesnieji asteroidai susikondensavo iš proplanetinės medžiagos, mažesnieji yra jų irimo produktai.
Pagrindinių asteroidų lentelėNUMERIS PAVADINIMAS ATRADĖJAS ATRADIMO DATA1 CERESA G. PIAZZI 1801511 DAVIDA R. DUGAN 1903433 EROSG. WITT, A. CHARLOIS 189315 EUNOMIA DE GASPARIS 185152 EUROPA GOLDSCHMIDT 1858951 GASPRANEUJMIN 191610 HYGIEA DE GASPARIS 1849243 IDAJ. PALISA 1884 M. RUGSĖJO 29 D.704 INTERAMNIA V. CERULLI 1910253 MATHILDEJ. PALISA 18852 PALLAS H. OLBERS 180216 PSYCHE DE GASPARIS 185287 SYLVIA N. POGSON 18664 VESTAH. OLBERS 1807Pirmasis asteroidas buvo atrastas 1801 metais ir pavadintas Cerera (Cerera — romėnų derlingumo ir žemdirbystės deivė, Sicilijos globėja). Pradėjus fotografuoti, jų buvo aptinkama vis daugiau ir vis mažesnių. Dabar kasmet atrandama ir užregistruojama 150 – 200 naujų asteroidų. Jiems suteikiamas eilės numeris ir įžymaus žmogaus, valstybės arba miesto vardas. Trys mažosios planetos turi lietuviškus vardus: 2420 Čiurlionis, 2577 Lietuva, 3072 Vilnius. Iki 2001 metų užregistruota per 20 000 asteroidų, kurių dydis nuo l km iki 1000 km. Spėjama, kad jų gali būti apie pusę milijono.Smogus į Žemę kelių kilometrų skersmens asteroidui, turėtų kilti milžiniškos audros, gaisrai, nuo atmosferon išmestų dulkių ir dūmų Žemę keletą mėnesių apgaubtų gili naktis. Įkaitusioje atmosferoje deguonis jungtųsi su azotu ir sudarytų azoto rūgštį, kuri iškristų į Žemę rūgščiomis liūtimis. Tokiomis sąlygomis žūtų didelė dalis augalijos ir gyvūnijos, nors atsparesnės rūšys išliktų, o vėliau netgi suklestėtų (kaip žinduoliai, išnykus dinozaurams), nes staiga dingtų jų konkurentai ir priešininkai. Toks susidūrimas turėjo palikti apie 200 km. dydžio kraterį, kurio ilgai ir atkakliai buvo ieškoma. Pagaliau 1991 m. pavyko aptikti panašaus dydžio astroblemą Centrinėje Amerikoje, Jukatano pusiasalyje, ir Meksikos įlankos dugne. Uolienų tyrimai liudija, kad krateris susidarė kaip tik prieš 65 milijonus metų. Be to, šio periodo sluoksnyje įvairiose Žemės vietose buvo aptiktas padidėjęs kiekis iridžio (Žemėje jo negausu, o meteorituose būna kur kas daugiau), taip pat kvarco atmainos kristalėlių, kurie susidaro esant dideliam slėgiui.Po kometos kritimo į Jupiterį asteroidų pavojus buvo pripažintas rimta mokslo problema ir imta sistemingai nagrinėti tokios katastrofos pasekmes bei galimus apsaugos būdus. Tam reikia surinkti kuo daugiau informacijos apie visus asteroidus, kurių trajektorijos priartėja prie Žemės orbitos, ir iš anksto, prieš keletą metų, numačius galimą susidūrimą, pasiųsti raketas su branduoliniais užtaisais (kurių pakankamai sukaupta Žemėje) asteroido trajektorijai pakeisti ar jam susprogdinti.Deja, kol kas neįmanoma suregistruoti 50-300 m. dydžio meteoritų, tad reikėtų sukurti kosminių stebėjimų sistemą, kuri padėtų juos aptikti bent už 15 milijonų kilometrų ir po to sunaikinti, pavojingiems ateiviams dar nepriartėjus prie Žemės. Atrandant vis daugiau asteroidų ir kylant susidūrimo su Žeme pavojui, 1996 vasario 17 dieną buvo paleistas specialus palydovas „NEAR“. Jo dėka buvo gautos pirmųjų asteroidų fotografijos. „NEAR“ palydovo tikslas buvo – nutūpti ant Eros asteroido paviršiaus. Tai buvo padaryta 2001 vasario 12 dieną. Deja, aparatas nusileidimo metu sudužo. Be jo, asteroidus iš arti fotografavo „Galileo“, „Stardust“, „Cassini“, „Deep Space 1“ kosminiai aparatai.„DEEP SPACE 1“ KOSMINIS APARATAS. „NEAR“ KOSMINIS APARATAS. PRIEŠ 65 MILIJONUS METŲ Į ŽEMĘ NUKRITO MAŽDAUG 10 KM SKERSMENS ASTEROIDAS.
ASTEROIDAS EROTAS 433, ESANTIS TARP ŽEMĖS IR MARSO ORBITŲ
VIENAS IŠ ASTEROIDŲ NETIKĖTUMŲ: ASTEROIDAS IDA IR JO PALYDOVAS, PIRMAS OFICIALIAI UŽREGISTRUOTAS ASTEROIDO PALYDOVAS
ANNEFRANK ASTEROIDAS FOTOGRAFUOTAS „STARDUST“ IŠ 3300 KM. ILGIS APIE 8 KM. EROS ASTEROIDĄ IŠ 250 METRŲ ATSTUMO NUFOTOGRAFAVO „NEAR“. MATHILDE ASTEROIDAS MAŽDAUG IŠ 2500 KM. ATSTUMO. EROS ASTEROIDO MOZAIKINĖ NUOTRAUKA IŠ 12 NUOTRAUKŲ.
IŠ 5300 KM ATSTUMO „GALILEO“ NUFOTOGRAFUOTAS GASPROS ASTEROIDAS. DYDIS – 19 * 12 * 11 KM. GASPROS (VIRŠUJE) IR MARSO PALYDOVŲ – FOBO (APAČIOJE KAIRĖJE) IR DEIMAS (APAČIOJE DEŠINĖJE) – PALYGINIMAS.KometosPro teleskopus Saulės sistemoje galima pamatyti ir labai keisto pavidalo, su uodegomis, mažų asteroidų dydžio dangaus šviesulių, vadinamų kometomis. Priartėjusios prie Žemės per keletą dešimtųjų astronominių vienetų, jos matomos ir plika akimi. Pastebėtos naujos kometos pavadinamos jų atradėjo pavarde ir pažymimos atradimo metais bei eilės numeriu. Kometų yra atradę ir Lietuvos astronomai. 1980 m. liepos 31 d. pirmieji kometą pastebėjo Vilniaus universiteto studentai Kazimieras Černis ir Jovaras Petrauskas. Ši kometa buvo pavadinta Černio-Petrausko kometa. K. Černis vėliau atrado dar dvi kometas. Šiuo metu yra žinoma maždaug tūkstantis kometų. Spėjama, kad 50000 astronominių vienetų atstumu aplink Saulę jų gali būti net keli milijonai.
Kometos skrieja aplink Saulę įvairiomis orbitomis. Kas 76 metai prie Žemės grįžta Halio kometa, kinų metraščiuose aprašyta dar 239 m. pr. Kr. paskutinį kartą iš Žemės ji buvo matoma 1986 metais. Dažniausias Žemės aplinkos svečias yra Enkės kometa, pasirodanti kas 3,3 metų. Astronomams ji žinoma nuo 1786 metų. Kometą sudaro branduolys, galva ir uodega. Branduolys yra 1 – 50 km skersmens vientisas luistas, susidedantis iš negaruojančių silikatų, metalų dulkių ir sušalusių į ledą lengvai garuojančių medžiagų: vandens, amoniako, metano, anglies dioksido, diciano ir kt.Prie Saulės artėjančios kometos branduolys pradeda garuoti. Aplink jį susidaro didelė dujų skraistė, vadinama kometos galva (jos skersmuo kartais siekia net 50 000 km), ir nuo Saulės nukreipta uodega. Kometos uodegą kreipia Saulės vėjas ir šviesos slėgis. Kometos galvos skersmuo palankiomis sąlygomis gali siekti net 1 – 2 milijonus kilometrų, o uodega ištįsti iki dešimčių ar šimtų milijonų kilometrų. Kometos švyti jų atspindėta saulės šviesa. Skraistės ir uodegos dujos, gavusios saulės spindulių energijos, ima spinduliuoti pačios. Pralėkdama pro Saulę, kometa netenka maždaug 0,2—0,5 % savo masės. Uodegos medžiaga negrįžta į branduolį ir išsisklaido kosminėje erdvėje. Ar pavojinga Žemei susidurti su kometa? Be abejo, tačiau tokia tikimybė yra labai maža. Kai kuriais skaičiavimais, tai galėtų įvykti vieną kartą per 100 000 metų. Dažniau pasitaiko atvejų, kai Žemė patenka į kometos uodegą. 1910 m. pro Halio kometos uodegą pranėrusiai Žemei nieko neatsitiko. Manoma, kad parabolinės kometos patenka į Saulės sistemą iš sferinės formos Orto kometų debesies, gaubiančio Saulės sistemą 50000 – 200000 AV nuotoliu nuo Saulės.HALE-BOPPO KOMETA 1997 METŲ PAVASARĮ. FANTASTIŠKA UODEGA. NETGI DVI UODEGOS.
HYAKUATE KOMETA SU LABAI ILGA UODEGA – APIE 90 LAIPSNIŲ. 1996 METŲ KOVAS.
BORRELIO KOMETOS BRANDUOLYS. „DEEP SPACE“ NUOTRAUKA. Levi-Šumeikerių kometa. Ši kometa krito į Jupiterį 1994 metų vasara ir paliko jo paviršiuje 13 juodų dėmių. Fotografuota Keko teleskopu.
Meteorai ir meteoritaiMažesnio negu l km skersmens kūnai, skriejantys aplink Saulę ir planetas, vadinami meteoroidais (gr. meteoron — atmosferos reiškinys, eidos — pavidalas), arba meteoriniais kūnais. Tai kometų liekanos ar asteroidų nuolaužos. Dideliu greičiu (11—72 km/s) įlėkęs į Žemės atmosferą, meteoroidas dėl trinties smarkiai įkaista ir sudega virsdamas švytinčiu meteoru, arba bolidu (gr. bolis (kilm. bolidas) — svaidomoji ietis), kurį galima matyti kaip „krintančią žvaigždę“. Be pavienių meteorų ant Žemės kasmet nukrinta iki 100 000 t meteoritų: nuo dulkių dydžio iki 1000 kg luitų, tačiau randama jų palyginti nedaug. Lietuvoje užfiksuoti keturi meteoritų kritimai: 1877 m. Panevėžio apskrities Juodžių kaime (51,5 g); 1908 m. Akmenės apylinkėse (l kg); 1929 m. Anykščių rajone netoli Andrioniškio (3644 g); 1933 m Ukmergės rajono Žemaitkiemio apylinkėse (42 kg). Atsitrenkdami į Žemę, dideli meteoritai išmuša kraterius, vadinamus astroblemomis — „žvaigždžių žaizdomis” (gr. blema — žaizda).Astroblemų yra ir Lietuvoje: 8 km skersmens — Vepriuose (Ukmergės raj.), 5 km skersmens – Mizarų kaime prie Druskininkų. Spėjama, kad ir netoli Aukštadvario esanti 200 m skersmens bei 45 m gylio Velnio duobė taip pat yra kosminės kilmės. Olandų astronomas Janas Hendrikas Ortas (Oort) 1950 m. iškėlė kometų kilmės hipotezę: 50 000 astronominių vienetų atstumu Saulę supa kometų spiečius, kuriame gali būti net iki 100 milijardų kometų. Šis kometų spiečius buvo pavadintas Orto kometų debesiu. Kai kurių kometų orbitos yra taip ištįsusios, kad kometoms apskrieti Saulę reikia nuo 100 000 iki l milijono metų. Prieš 65 milijonus metų į Žemę (į Jukatano pusiasalio, esančio tarp Meksikos įlankos ir Karibų jūros, šiaurinį galą) 10 km/s greičiu smogė maždaug 10 km skersmens asteroidas. Jis išmušė 180 km skersmens kraterį, sukeldamas milžinišką bangą, kuri nusirito toli į Amerikos žemyną. Smūgio metu išgaravusios uolienos aptraukė dangų dulkių, garų ir anglies dioksido sluoksniu. Dėl to įvyko ryškių klimato pokyčių, kurie pražudė daugybę gyvūnų, tarp jų ir dinozaurus.
Meteoritų ne tiek daug kaip meteorų. Tai skirtingi dalykai. Meteoritas – tai ne didžiulis meteoras; jų išvaizda nieko bendro neturi su kometomis, nors krintantys stambūs meteoritai ir turi panašias kaip kometų uodegas. Meteoritai veikiausiai yra kometų branduolių ar asteroidų skeveldros.Meteorą sukelia maža (mažesnė net už smėlio kruopelyte) dalelė (meteorinis kūnas), skriejanti aplink Saulę. Ją galima pamatyti tik tada, kai dalelė įskrieja į Žemės atmosferos išorinius sluoksnius, skriejimo greitis gali siekti 72 km/s. Meteorinį kūną veikia didžiulė oro molekulių trintis, nuo kurios ji suyra gerokai anksčiau, negu spėja pasiekti Žemės paviršių. Danguje matomas šviesus brūkšnys yra ne krintančio meteorinio kūno požymis, o atmosferos, kurią jis skrodžia, reakcija.Meteorai yra dviejų pagrindinių rūšių: jie sudaro meteorų srautus ir būna sporadiniai, arba atsitiktiniai. Pastarieji gali blykstelti bet kada ir bet kurioje dangaus vietoje. O meteorų srautai susiję su kometomis. Pavyzdžiui, garsusis Leonidų srautas, į kurį Žemė patenka lapkričio mėnesį, yra susijęs su blyškia periodine Templio kometa: jam priklausantys meteoriniai kūnai juda ta pačia orbita kaip minėta kometa. Sakoma, kad meteorai yra kometų pažertos skeveldros. Gal tai skamba pernelyg suprastintai, bet tvirtai nustatyta, kad periodinė Bielos kometa suiro ir jos vietoje atsirado meteorų srautas. Neabejojama, kad skriejanti erdvėje kometa palieka paskui save meteorinės medžiagos.Meteoritas – stambus meteorinis kūnas, įskriejęs į planetos atmosferą, gali pasiekti jos paviršių nesuiręs. Nukritęs į Žemę, toks kūnas arba jo skeveldros vadinami meteoritais. Jie būna kelių rūšių: aerolitai, arba akmeniniai meteoritai, ir siderolitai, arba akmeniniai geležiniai meteoritai. Yra įvairių tarpinių tipų. Išėsdinus meteorito paviršių rūgštimis, randama būdingų struktūros piešinių, vadinamų Vidmanšteteno figūromis.Meteoritus žmonės žinojo prieš daug šimtmečių. Pavyzdžiui, Mekos Šventasis akmuo yra meteoritas, tiktai jo kosmine kilme ilgai abejota. Kai 1795 m. 25 kg sveriantis meteoritas nukrito Jorkšyre, iš pradžių manyta, kad tai Islandijoje veikusio vulkano išsviestas akmuo. Pagaliau 1803 m., kai L’Eglio miestelyje Prancūzijoje nukrito iškart keli meteoritai, žinomas astronomas Žanas Batistas Bio (1774-1862) įrodė, kad šie akmenys iš tikrųjų nukrito iš dangaus. Didžiausias meteoritas eksponuojamas Niujorko Heideno planetariume. Jis sveria 31 toną. Laimei, dideli meteoritai krinta retai. Geriausi tokio meteorito atvykimo pavyzdžiai – meteoritinis krateris Arizonoje (JAV), vadinamas Velnio Kanjonu, ir Vulf Kriko krateris Australijoje.Meteoritų rūšys:IRONSTONY IRON
CHONDRITE
CARBONACEOUS CHONDRITE
ACHONDRITE
ARIZONOS KRATERIS JAV – PATS DIDŽIAUSIAS METEORITO, KRITUSIO I ŽEMĘ PRIEŠ 49 TŪKST. METŲ, PĖDSAKAS. KRATERIO SKERSMUO 1186 METRO, GYLIS 250 METRŲ.
IšvadosGyvename mokslo ir žinių amžiuje, todėl apie save, savo gyvenamą vietą turime žinoti kaip įmanoma daugiau. Žemė mums daugiau ar mažiau pažystama, tačiau negalima stovėti vietoje, turime vis plėsti savo akiratį. Nebeužtenka žinoti tik pagrindines planetas, reikia suvokti, kad Saulės sistema yra tokai masyvi ir gyva (nuolat vyksta juodejimas) ir Žemė tik maža jos dalelė. Tačiau tai nebuvo romantiškas pasakymas, jei kam taip pasirodė, būtina suvokti ir grėsmes slypincias Saulės sistemoje. Šiuo metu mažųjų Saulės sistemos kūnų stebėjimas ir tyrinėjimas itin svarbus dėl žmonijos išlikimui, kad nesulauktumėme dinozaurų likimo.
Naudota literatūra:
1. A. JUŠKA, SAULĖS ŠEIMA. –V., 1985.2. V. STRAIŽYS. ASTRONOMIJA 12. –K., 1993.3. V. VALENTINAVIČIUS. FIZIKA 10. –K., 2000.4. V. KAMINSKAS, A. JUŠKA, JAUNOJO ASTRONOMO ŽINYNAS. –K., 1986.5. R. KERROD. ŽVILGSNIS Į ŽVAIGŽDES. –V., 2005.
Internatiniai puslapiai:HTTP://WWW.SOLARVIEWS.COM/ENG/IDA.HTMHTTP://CFA-WWW.HARVARD.EDU/PRESS/PR0318IMAGE.HTMLHTTP://WWW.SEDS.ORG/
HTTP://ASTRONAS.ASTRO-FORUM.NET/