Didziosios planetos ir Plutonas

Prie didžiųjų planetų priskiriami:

1. Jupiteris

2. Saturnas

3. Uranas

4. Neptūnas
Jupiteris

Jupiteris (sen. lietuvių pavadinimas Indraja) yra penktoji pagal nuotolį nuo Saulės sistemos planeta, dujinė milžinė. Turi žiedų sistemą.

Kaip ir kitos planetos, Jupiteris aplink Saulę skrieja ištęsta elipsine orbita, kurios viename židinyje yra Saulė. Nuotolis tarp Saulės ir Jupiterio kinta nuo 740 mln. iki 816 mln. km, Saulę apskrieja per 11,86 Žemės metų. Tai – didžiausia Saulės sistemos planeta, kurios skersmuo už Žemės didesnis 11 kartų, o masė – 1331 kartą.

Per opozicijas, kurios kartojasi kas 1,1 metų, Jupiteris danguje spindi kaip -2 ryškio gelsva žvaigždė. Pro teeleskopą tuo metu jis atrodo kaip 45-50″ dydžio skritulys, kurio paviršiuje nusidriekusios kelios lygiagrečios pusiaujui tamsesnės juostos.

Jupiterio Sandara ir atmosfera

Stebint Jupiterio palydovų orbitas, buvo lengvai nustatyta jo masė, o pagal tai apskaičiuotas ir tankis. Paaiškėjo, jog Jupiterio tankis yra vos 1,33 g/cm³, taigi 4 kartus mažesnis nei Žemės. Tai rodo, kad didelę Jupiterio dalį sudaro lengvos medžiagos. Planetą gaubia tanki atmosfera, susidedanti iš molekulinio vandenilio (87%), helio (13%), metano, amoniako, anglies monoksido, ciano, fosfino, erano, acetileno ir vandens garų priemaišų. Atmosferoje yra keli debesų sluoksniai, suudaryti iš amoniako, amonio hidrosulfido ir ledų kristalų. Debesyse matoma 10 porų pakaitomis einančių rudų ir baltų lygiagrečiai pusiaujui juostų. Debesų temperatūra yra 135 K (-138 °C). Atmosferos dujų masės juda tiek vertikaliai, tiek horizontaliai. Baltose juostose jos kyla aukštyn, o rudose – leidžiasi že

emyn. Baltose juostose vėjas pučia iš vakarų į rytus, o rudose – priešingai. Vėjo greitis siekia 130 m/s. Baltų ir rudų juostų lietimosi vietose susidaro sūkuriai, kurių didžiausias yra ovalo formos, 25 000 km ilgio ir 14 000 km pločio. Jis vadinamas Raudonąja Dėme. Rudą, geltoną ir raudoną atspalvius debesims suteikia sieros ir fosforo junginiai. Atmosfera kartu su visa planeta sukasi dideliu greičiu apie ašį, apsisukdama vieną kartą maždaug per 10 valandų.

Jupiteris neturi kieto paviršiaus. Maždaug 1000 km gylyje atmosfera pereina į molekulinio vandenilio vandenyną, kuris yra apie 17 000 km gylio. Po juo yra maždaug 44 000 km storio kieto vandenilio sluoksnis, o centre – apie 10 000 km spindulio branduolys, sudarytas iš silikatų, susimaišiusių su vandens, amoniako ir metano ledais. Jupiterio centre temperatūra turėtų siekti apie 25 000 K.
Jupiterio magnetinis laukas

Jupiterio magnetinis laukas apie 14 kartų stipresnis negu Žeemės. Dėl to jį supa plačios radiacijos juostos, sudarytos iš didelės energijos protonų ir elektronų, „pagrobtų“ iš Saulės vėjo. Atmosferoje susidaro polinės pašvaistės ir žaibai.

Jupiterio palydovai

Aplink Jupiterį skrieja 63 gamtiniai palydovai, keturi didieji matomi pro nedidelį teleskopą arba net stipresnį žiūroną: Ganimedas, Kalista, Ijo ir Europa. Trys iš jų didesni už Mėnulį, o Ganimedas – net ir už Merkurijų.
Jupiterio nuotrauka

Saturnas

Saturnas (senovės lietuvių vadintas Sėlija) – antra pagal dydį (po Jupiterio) ir šešta pagal atstumą nuo Saulės planeta. Saturnas matomas plika akimi, dėl to ži

inomas nuo senovės. Ženklas: ♄

Saturnas nuo Saulės vidutiniškai nutolęs per 1429 mln. km Aplink Saulę apsisuka per 29,64 metus.
Fizinės charakteristikos

Planetos skersmuo per ekvatorių yra 60 000 km, per polius – 6000 km mažesnis. Planetos masė 95 kartus viršija Žemės masę. Aplink ašį Saturnas apsisuka per 10,25 val. Jupiterio žiedas susidaręs is ledo gabaliukų

Saturnas

Uranas
Uranas – pirmoji Saulės sistemos planeta, atrasta pro teleskopą. 1781 m. kovo 13 d. planetą atrado anglas Viljamas Heršelis. Planeta pavadinta seniausiojo romėnų dievo Urano vardu. Uranas – planeta milžinė – jos skersmenyje būtų galima išrikiuoti 4 Žemės dydžio planetas, o iš planetos masės padaryti 14 Žemės dydžio planetų. Uranas skrieja 6,8 km/s greičiu ir Saulę apskrieja per 84 mūsų metus. Orbita labai ištęsta – perihelyje Uranas būna 270 mln. km arčiau Saulės negu afelyje. Planetos pusiaujo posvyris į orbitą beveik 90° laipsnių, todėl Uranas rieda tartum kamuolys, atsukdama į Saulę tai vieną, tai kitą šoną. Vienoje pusėje būna ilga diena, kitoje ilga naktis.

Urano atmosfera susideda iš 82% vandenilio, 15% helio, 2% metano, taip pat amoniako. Paviršių pastoviai dengia debesys. Jie sudaryti iš amoniako ledo, vandens ledo, metano ledo ir amonio hidrosulfido kristalėlių. Kadangi planeta skrieja 19 kartų toliau nuo Saulės negu Žemė, gauna 360 kartų mažiau šviesos ir šilumos. Išorinių debesų temperatūra siekia vos −218 °C Temperatūra planetos paviršiuje kur kas didesnė – 58 °C, tačiau beveik visame paviršiuje ji išsilaiko vienoda.

Viršutiniai Urano debesys sudaryti daugiausia iš

š metano kristalėlių. Metanas sugeria geltonuosius ir raudonuosius Saulės spindulius, todėl atspindėta šviesa atrodo melsvai žalia.

Pagal Urano sandaros teorinius modelius, po labai stora atmosfera slūgso 8000 km vandens, amoniako ir metano okeanas, o po juo Žemės dydžio silikatinis branduolys. Temperatūra centre siekia 11000 K.
Iki šiol Uraną aplankė tik vienas erdvėlaivis “Voyager 2”. Dabar šis erdvėlaivis jau už Saulės sistemos ribų ir tęsia kelionę į žvaigždes. 1986 m. sausio 24 d. erdvėlaivis priartėjo prie Urano ir per 6 valandas padarė 4300 planetos, jos žiedų ir palydovų nuotraukų. Buvo nustatyta, kad planetos paviršiuje siaučia smarkūs ~ 100 km/s vėjai, sužinota, kad į erdvę Uranas išspinduliuoja 13% daugiau šilumos, negu jos gauna iš Saulės. Tai įrodo, kad planeta turi vidinį energijos šaltinį. Uranas taip pat turi magnetinį lauką, kuris yra 2 kartus silpnesnis už Žemės magnetinį lauką.

Uranas turi siaurų žiedų sistemą. Žiedai buvo atrasti 1977 kovą Dž. Elioto, E. W. Dunhamo ir D. J. Minko. Iki 2005 pabaigos buvo identifikuota 13 Urano žiedų. Dauguma žiedų siauresni negu 10 km, sudaryti iš anglingų ~ 1 m dydžio uolienų. Dėl kai kurių palydovų gravitacijos yra kūnų, kurie visą laiką stovi vietoje.

Uranas

Neptūnas

Neptūnas – Saulės sistemos išorinė planeta, aštunta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita vidutiniu 5,4 km/s greičiu. Plika akimi yra nematomas, kadangi opozicijoje jo spindesys siekia tik 7,6 ryškio. Pro teleskopą opozicijos metu Neptūno sk

kritulys matomas 2,5″ kampu. Neptūno atmosfera susideda iš vandenilio, helio, metano, amoniako. Paviršių nuolatos dengia debesys. Atmosferos geometrinis albedas 50%. Neptūno temperatūra 38 K. Paviršių veikiausiai dengia plonas amoniako ir metano vandenynas. Po juo yra ~3500 km storio vandens, amoniako ir metano ledų sluoksnis, centre ~20 500 km spindulio tų pat ledų ir silikatų branduolys. Medžiagos tankis centre 4,8 g/cm3, temperatūra 12 000 K. Neptūną Vandenio žvaigždyne 1846 m. atrado J. G. Gale ~1 laipsnio nuotoliu nuo tos vietos, kurią iš Urano judėjimo trikdymų nepriklausomai vienas nuo kito apskaičiavo prancūzas U. Leverjė ir anglas Dž. Adamsas. 1989 pro Neptūną praskriejo JAV tarpplanetinė stotis Voyager 2.

Neptūno vidutinis atstumas nuo Saulės – 4497 milijonai kilometrų. Apskaičiuota, kad jo atmosferos temperatūra lygi -210 °C.

Neptūno skersmuo – 49 500 km. Jo paros ilgumas – 16 valandų 7 minutės, o metai trunka 165 Žemės metus. Iš kosmoso Neptūnas atrodo mėlynas, nes jo atmosferos metanas sugeria raudoną šviesą. Didžioji Juodoji Dėmė Neptūno vandenilio, helio ir metano atmosferoje yra milžiniška – joje tilptų Žemė.

Leave a Comment