Asteroidai

ASTEROIDAI

Saulës sistemà į dvi dalis dalija platus tarpas tarp išorinės planetos Marso ir vidinės planetos milžinės Jupiterio. Skaitmeninis sąryšis, žinomas kaip Ticijaus ir Bodės dėsnis, kurį 1772 m. atrado Ticijus Vitenbergietis (1729-1796) ir pagarsi-no Johanas Bodė (1747-1826), vertė astronomus manyti, kad čia galėjo būti dar viena planeta. XVIII a. pabaigoje Johano Šrėterio (1746-1816) ir Franco Ksavero fon Cacho (1754-1832) vadovaujama grupė sudarė vadinamąją dangaus žvalgybą, kurios svarbiausias tikslas buvo ieškoti naujos planetos. Bet jiems užbėgta už akių. 1801 m. sausio 1 d. Džuzepė Pjacis (1746-1826) iš Palermo (Sicilija) pamatė į žvaigždę panašų šviesulį, kuris kasnakt pastebimai judėjo danguje ir pasirodė esąs mažoji planeta, kurios orbita yra tarp Marso ir Jupiterio. Ji buvo pavadinta Sicilijos globėjos deivės Ceceros vardu. Per kelerius metus dangaus žvalgyba atrado dar tris asteroidus: Paladę, Juno-ną ir Vestą. Kartu su Cerera jos buvo pavadintos mažosiomis planetomis, arba asteroidais. Visi asteroidai, išskyrus Cererą ir Paladę (608 km) yra maži – skers-muo nesiekia 500 km. Tiktai Vestą retsykiais galima pamatyti plika akimi. Kurį laiką daugiau asteroidų rasti nepavyko, dangaus žvalgyba iširo, bet 1845 metais Karlas Henkė (1793-1866) atrado penktąjį asteroidą Astrėją. Nuo 1850 metų asteroidų atrandama kasmet. 1977 m. buvo atrastas silpnutis (19 ryškio) objektas, skriejantis tarp Saturno ir Urano orbitų vidutiniškai 2600 mln. km nuo Saulės. Spėjama, kad tai neįprastas maždaug 1000 km skersmens asteroidas. Jis pavadintas Chironu. Galimas daiktas, tai yra pabėgęs Saturno palydovas. Antrojoje praėjusio amžiaus pusėje naujų mažų planetų buvo atrasta nepaprastai daug. Tam ypač patarnavo astrofotografija. Nutaikius astrografą į pasirinktą ekliptikos sritį ilgesniam laikui ir laikrodiniu mechanizmu jį sukant pagal dangaus sferos judėjimą, fotografinėje plokštelėje kaupiasi šviesos energija: žvaigždės palieka taškus, o asteroidai, skriedami aplink Saulę nubrėžia brūkšnelius. Taip asteroidai ir išsiskiria iš žvaigždžių. Asteroidais domėjosi visi : radosi tokių astronomijos mėgėjų, kuriems pavyko jų sumedžioti net po keliasdešimt. Antai Paliza aptiko 83, Šarlua -72, Noiminas -66, Volfas -22. Pastaraisiais dešimtmečiais itin daug asteroidų atrado Krymo astronomijos grupė, vadovaujama N.Černycho. Iki šiol atrasta, sunumeruota ir į katalo-

gus įtraukta daugiau kaip 5000 asteroidų, kurių skersmuo nuo 1 km iki 1000 km. Dabar atrandama kaskart vis mažesnių. Beveik visi skrieja elipsinėmis orbitomis, kurių didžioji pusašė daug didesnė kaip Marso, bet mažesnė kaip Jupiterio. Orbitos sudaro dažniausiai gerokai didesnį posvyrio į ekliptiką kampą negu didžiosios planetos. Taigi asteroidai skrieja plačiame žiede tarp Marso ir Jupiterio, tik jų tarpais priartėja prie Saulės arčiau negu Marsas ar Žemė arba nutolsta už Jupiterio ir net už Saturno. Tačiau ne visi asteroidai skrieja tarp Marso ir Jupiterio. Karlas Vitas, dirbdamas Kopenhagoje, atrado 433-ąjį asteroidą Erotą, kuris įsibrauna į Marso orbitos vidų, o retsykiais pralekia arčiau negu 24 mln. nuo Žemės; tai atsitiko 1931 ir 1975 m. Tuomet jo paralaksas būna didžiausias ir gali būti išmatuojamas net didesniu tikslumu negu, sakykim, Marso. Didesnė Eroto orbitos dalis yra tarp Marso ir Žemės, vadinasi jį galima laikyti pasitraukusiu iš asteroidų žiedo. Jo perihelis lygus 1,13 av, afelis – 1,78 av, apskriejimo aplink Saulę periodas lygus 1,76 metų. 1931 m. Erotas buvo ypač atidžiai stebimas , nes tikslūs jo orbitos skaičiavimai galėjo padėti nustatyti astronominį vienetą, t.y. atstumą tarp Žemės ir Saulės. Erotas – pailgas kūnas, jo matmenys maždaug 27516 km. Nors ir mažas, Erotas dydžiu pralenkia kai kuriuos kitus arti Žemės pralekiančius asteroidus, pavyz-džiui, Hermį; šis 1 km skersmens kūnas 1937 m. pralėkė tik 780000 nuotoliu nuo Žemės, t.y. dukart toliau Mėnulis. Jei toks asteroidas susidurtų su Žeme, pasekmės būtų tragiškos; visa laimė, kad tokio susidūrimo tikimybė labai maža. Vienas asteroidų – Ikaras praskrieja pro Saulę arčiau negu Merkurijus. Ikaro temperatūra svyruoja labiau negu bet kurio Saulės sistemos kūno. Artimiausiame Saulei orbitos taške (perihelyje), 28 mln. km nuo Saulės, Ikaro paviršius turi įkaisti aukščiau negu 500o C; tolimiausias jo orbitos taškas (afelis), kurį Ikaras pasiekia jau po 200 parų, yra 295 mln. nuotoliu nuo Saulės, t.y. toliau negu toli-miausias Marso orbitos taškas. Ikaras atrastas 1949 m. Jo orbitos didžioji pusašė lygi 1,08 av, vadinasi tik truputį didesnė už Žemės. Ikaro orbitos posvyris 23o, todėl Ikaras gali priartėti prie Žemės iki 6-7 mln. km. Ikaras daug kartų stebėtas. Jo vaidmuo dangaus mechanikoje nemažas. Dar arčiau Žemės gali priartėti labai maži asteroidai: Amūras (iki 16mln. km), Apolonas, Adonis, Hermis (iki 0,58mln km). Pastarųjų trijų asteroidų orbitos nebuvo tiksliai apskaičiuotos, ir iš jų tik Adonį pavyko pastebėti 1977 m. Nežinia, kada jie vėl tiek priartės, kad pasida-rys įžiūrimi. 1976 m. aptiktas visai mažas asteroidas, kurio orbitos didžioji pusašė mažesnė kaip 1 av. Taigi didesnė dalis jo orbitos yra Žemės orbitos viduje. Yra ir labai tolimų asteroidų. Antai Hidalgo orbitos pusašė lygi 5,8 av, vadi-nasi, didesnė už Jupiterio. Jei jis skrietų arti ekliptikos plokštumos, tai jo afelis būtų už Saturno orbitos. Tačiau jo orbitos posvyris labai didelis, net 42o,todėl jis negali priartėti prie Saturno arčiau kaip per 5,7 av. Hidalgas priklauso Trojėnų grupei, kurios nariai skrieja Jupiterio orbita. Viena šių asteroidų grupė yra 60o prieš Jupiterį, kita – 60o už jo, taigi pavojaus susidurti nėra. Nors Trojėnai kaip asteroidai yra palyginti dideli kūnai, iš Žemės jie matomi prastai. Įdomiausias iš tolimųjų asteroidų yra 1977 m. atrastas Chironas. Didesnioji jo orbitos dalis yra tarp Saturno ir Urano orbitų. Saulę Chironas apkeliauja per 50,7 metų ir prie jos priartėjo perihelyje 1996 m. maždaug per 1,3 milijardo km. Didesnieji asteroidai yra rutulio formos, o mažesnieji panašūs arba į Marso palydovus, arba yra visai netaisyklingi, primenantys didžiulius kalnus, milžiniškas skeveldras. Mažesnieji asteroidai yra didesniųjų asteroidų nuolaužos, atsiradusios šiems susidūrus. Asteroidai, kaip ir didžiosios planetos, šviečia Saulės atspindėta bei išsklaidyta šviesa. Jų albedas palyginti nedidelis, nes, būdami mažos masės, jie neturi atmosferos. Pats asteroidų albedas yra labai nevienodas. Matyt, jie neturi vienodos prigimties. Tatai patvirtina ir skirtingas asteroidų atspalvis. Yra gelsvų, oranžinių, rausvų asteroidų. Asteroidų atspalviai beveik tokie pat, kaip ir ant Žemės nukritusių meteoritų. Asteroidų atspindys priklauso nuo paviršiaus uolienų cheminės sudėties. Regimasis asteroidų šviesumas kinta. Taip yra dėl to, kad jie sukasi apie savo ašį ir yra netaisyklingo, nesferiško pavidalo. Pagal vidutinį regimąjį skaistumą, albedą ir kai kuriuos kitus požymius, žinant asteroido nuotolį, apskaičiuojamas vidutinis jo skersmuo, nes tiesiog išmatuoti jį galima retai; tada teleskopu įžiūri-mas jo diskas. 1991 m. amerikiečių kosminė stotis “Galilėjus” pirmą kartą perdavė į Žemę asteroido Gaspros nuotraukas. Tai akmeninis 12519 km dydžio luitas, kurio paviršiuje matosi daug apskritų kraterių. Didžiausio asteroido Cereros skersmuo 1020km, Paladės – 600 km, Vestos – 540km, Junonos – 250km , Lietuvos – apie 6 km. Dar 10 asteroidų skermuo didesnis kaip 240 km. Kuo mažesnis skersmuo, tuo daugiau asteroidų. Žinomų pačių mažiausių asteroidų vidutinis skersmuo yra vos apie 1 km. Mažesnio negu 1 km skersmens asteroidai vadinami meteoridais. Pro teleskopą asteroidai atrodo kaip žvaigždės. Tačiau astronomai juos atseka fotografiniu būdu. Eksponuojant tam tikrą laiką, nuotraukose žvaigždės išlieka taškeliais, o asteroidas šiek tiek pajuda, palikdamas pailgą pėdsaką. Dėl to asteroidai gali trukdyti astronomams: dangaus nuotraukos neretai būna išmargintos asteroidų pėdsakų, kuriuos atskirti ir identifikuoti reikia nemažai laiko. Asteroidų sudėtis kol kas nežinoma. “Marinerio – 9” ir “Vikingų” padarytas Marso palydovų Fobo ir Deimo (tai gali būti Marso pagauti asteroidai) nuotrau-kos rodo, kad asteroidų paviršius veikiausiai išmargintas kraterių. Kai kurie maži planetų palydovai, pavyzdžiui, išoriniai Jupiterio šeimynos nariai, Saturno Febė arba Neptūno Nereidė, taip pat gali būti pagauti asteroidai. Asteroidų kilmė kol kas nežinoma. Gyvuoja hipotezė, kad jie yra skeveldros planetos, kažkada skriejusios aplink Saulę anapus Marso orbitos ir suirusios per kažkokią katastrofą. Labiau tikėtina, kad asteroidai niekada nesudarė vieno didelio kūno; tam trukdė galinga Jupiterio trauka. Be to reikia pažymėti, kad net sudėjus visus asteroidus į vieną, neišeitų tokio dydžio arba masės kūnas kaip Mėnulis. Bendra visų asteroidų masė sudaro tik apie 0,0005 Žemės masės.

Raimondas Ulmanas friendsfriends@xxx.lt J