Asteroidai

1766 m. vokiečių astronomai Johanas Ticijus ir Johanas Bodė sugalvojo paprastą formulę planetų nuotoliams nuo Saulės reikšti. Pagal ją apskaičiuoti šešių tuomet žinomų planetų atstumai labia nedaug skyrėsi nuo tikrųjų. Ji tiko ir 1781 m. atrastam Uranui. Tačiau tarp Marso ir Jupiterio orbitų ties 2,8av aiškiai trūko vienos planetos, ir astronomai uoliai pradėjo jos ieškoti.
1801 m. Sausio 1 dieną italas Džuzepė Pjacis Tauro žvaigždyne pastebėjo iki tol nežinomą judantį šviesulį. Metams baigiantis, jau buvo apskaičiuotas naujojo kūno skriejimo aplink Saulę periodas, o jo nuotolis nuuo Saulės kuo puikiausiaiužpildė properšą teorinėje Ticijaus ir Bodės planetų sekoje. Viliantis, kad tai ir yra ieškomoji planeta, jai buvo duotas Sicilijos globėjos deivės Cereros vardas.
CERERA – didžiausias sateroidas Saulės sistemoje. Pusiaujinis skersmuo – 959 km, ašigalinis skersmuo – 907 km. Paviršiaus spektras panašus į anglingųjų chondritų meteoritus, geometrinis albedas 7 % . Apsisuka apie ašį per 9,1 h. Didžiausio spindesio metu yra 7,4 ryškio. Pirmasis asteroidas, kurį 1801.01.01 atrado Dž. Pjacis Palerme.
1802 m. Kovo 28 d. Vokietis Heinrichas Olbersas atrado antrą tokiu pat atstumu nuo Saulės skriejantį kosminį kūną – Paladę.
PALADĖ : vid. skersmuo 533 km, appsisuka apie ašį per 7,8 h Didžiausio spindesio metu yra 8,0 ryškio. Paviršiaus spektras panašus į anglingųjų chrondritų meteoritus, geometrinis albedas 9 % . 1802 m. Atrado H. W. Olbers Bremene.
1804 m. Rugsėjo 1 d. Buvo atrasta trečioji, šiek tiek arčiau Saulės skriejanti Junona.
JUNONA : skersmuo 270 km. Apie ašį apsisuka pe

er 7,2 h. , geometrinis albedas 16 % , didžiausio spindesio metu yra 8,7 ryškio. 1804 m. Atrado K. L. Hardingas.
Trys planetos vietoj vienos ! To niekas nesitikėjo. Kita vertus, net pro didžiausius to meto teleskopus nesisekė įžiūrėti jų diskų – šviečiantys taškeliai, ir tiek. Dėl panašumo į žvaigždes atrastuosius objektus imta vadinti asteroidai. Na, o pastebėjus kad Cereros ir Paladės keliai susieina priešingose dangaus pusėse, įtarta, kad tai gali būti vieno stambaus kūno skeveldros. Jeigu taip, asteroidų turėtų būti daugiau !
Asteroidų sudėtis kol kas nežinoma. “Marinerio-9” ir “Vikingų” padarytos Marso palydovų Fobo ir Deimo nuotraukos rodo, kad asteroidų paviršius veikiausiai išmargintas kraterių. Kai kurie maži planetų palydovai, pvz., išoriniai Jupiterio šeimos nariai, Saturno Febė arba Neptūno Nereidė, taip pat gali būti pagauti asteroidai.
ASTEROIDŲ KILMĖ
Asteroidų kilmė kol kas nežinoma. Gyvuoja hiipotezė, kad jie yra skeveldros planetos, kažkada skriejusios aplink Saulę anapus Marso orbitos ir suirusios per kažkokią katastrofą. Labiau tikėtina, kad asteroidai niekada nesudarė vieno didelio kūno ; tam trukdė galinga Jupiterio trauka. Be to, reikia pažymėti, kad, net sudėjus visus asteroidus į vieną, neišeitų tokio dydžio arba masės kūnas kaip Mėnulis.
1807 m. Buvo aptiktas ketvirtasis asteroidas Vesta.
VESTA : vid. skersmuo 527 km., trečias pagal dydį. Apie ašį apsisuka per 5,3 h. Paviršius sudarytas iš šviesių bazaltų, geometrinis albeltas 38 % . Didžiausio spindesio metu yra 6,0 ryškio. 1807atrado H. W.
. Olbers Bremene.

Leave a Comment