Marius Katiliškis

Marius Katiliškis (Vaitkus) gimė 1915 m. (kai kur nurodoma 1914m.) Gruzdžiuose prie Šiaulių. Jam būnant dar vaikui tėvai įsigijo žemės Katiliškių kaime, čia pradėjo ūkininkauti. Taip atsirado ir Mariaus Vaitkaus pravardė – Katiliškis. Šeimoje buvo 11 vaikų, jis – devintas. Skirtingai susiklostė jų likimai: vyr. brolis ištremtas, 4 seserys liko tėviškėj, 4 broliai emigravo. Tėvai mirė beveik vienu metu, praėjus dešimtmečiui po karo. Marius buvo labai gabus. Jau penkerių mokėjo skaityti, beganydamas labai pamilo gamtą, paaugęs apsodino medžiais tėvų sodybą. Mėgo piešti, drožinėti. Mokyklą lankė Žagarėje. Baaigęs progimnaziją ir atitarnavęs kariuomenėje, Katiliškis dirbo Pasvalio bibliotekoje vedėju. Čia susitiko “Miškais ateina ruduo” prototipus. Vedė mokytoją E.Avižuonytę, tačiau prasidėjo karas ir jo eigoj jiems teko trauktis kartu su vokiečiais į Vakarus. Žmona pasimetė ir, klaidingai sužinojus apie Katiliškio mirtį, sukūrė naują šeimą. Kat. labai išgyveno, skausmą išliejo kūr. “Prasilenkimo valanda”. Besitraukdamas Kat. pateko į anglų nelaisvę, pabėgo, pateko į pranc. zoną. Čia susitiko su Jonynu, apsivedė su Z.Nagyte (Liūne Sutema). 1949m. emigravo į JAV. Dirbo kur papuolė: baldų komise, pianinų fabr., parduotuvėje. Laaisvalaikiu piešė, drožinėjo, kūrė. Sulaukė sūnaus Sauliaus. “Užuovėja” 1952m. Pradėjo statyti namus, vėliau nusipirko kapines. “Miškais ateina ruduo”-1957; “Išėjusiems negrįžti”-1958. Paskutinis romanas nebaigtas – “Pirmadienis Emerald gatvėje”. Visą gyvenimą dirbo sunkiai, bet taip ir neprasigyveno. Paskutiniu gyv. laikotarpiu kartu su žmona di

irbo Kazimieriečių pensione. Visą gyvenimą, o ypač 2-ąją jo pusę persekiojo ligos. Gangrena, kepenų cirozė, vėžys.

“Užuovėja”. Tai novelių romanas. Vaizduojamas tarpukario metų Aukštaitijos kaimas, žmonės, ūkio darbai per keturis metų laikus. Pirmoji novelė “Lietus”. Į ją telpa visos likusios vienuolika novelių. Tai įvadas į kūrinį. Novelę sudaro dvi skirtingos dalys – lyrinė (autorius atveria kūrybinio sumanymo paslaptį, pradinius impulsus) ir epinė. Suvokiame jog skaitysime prisiminimus. Autorius vaizduoja savo antrininką Antaniuką, jaunystėje išėjusį užkuriom iš Gružiškių į Pavirsnes. Po daugelio metų jis grįžta į gimtinę pasisvečiuoti. M.K. renkasi tokį vaizdavimo principą, kuris leistų “nepastebėti” istorinio laiko dinamikos ir uždarytų jo kaimą cikliniame metų laike. Metų laikai, kaip ir paros dalys, turi savo amžinąjį ritmą: gimimą – mirtį – prisikėlimą. Pirmoji pavasario ciklo novelė “Polaidis” žymi dviejų metų laaikų ribą – žiema traukiasi ir miršta, rodosi pirmieji pavasario žemės gyvybės ženklai. Žmogus pakartoja tą patį. Alaus darymo ritualas lyg atkartoja žemės apsivaisinimo aktą. Lemiamas momentas tose apeigose – negyvo virtimas gyvu. Šis simbolinis gyvybinių gamtos jėgų užbūrimas tuojau pat įsilieja į žemės šeimininko rūpesčius. Rašytojas sutelkia į vieną vietą daugelį archajiškiausių lietuvio kaimiečio pasaulėjautos bei moralės bruožų. Ūkininkas tvirtai žino savo gyvenimo prasmę ir, atlikęs pareigą žemei, ramiai pasitinka mirtį. Žmogaus ir žemės vienybė yra tautinės kultūros savitumo žymė. Romanas pradedamas aukščiausia ga

aida, pačių seniausių ir švenčiausių vertybių expozicija. Gamtos ir žmogaus tapatumo idėja toliau plėtojama antroje pavasario novelėje “Apyaušrė”. Pavadinime vėl akcentuojama riba. Novelės herojė Kristina – gražiausias pavasario pumpuras. Novelės pasaulis aiškiai padalytas į šviesos ir tamsos polius. Novelės lemtingą akimirką apžavai turi dingti. Nugali sveika dvasia, tikėjimas, į kraują įaugę doroviniai principai. Visa tai simbolizuoja tekanti saulė. Vasaros ciklo centras – novelė “Kaitra”. Joje papasakotas atsitikimas apie mylimojo paliktą besilaukiančią merginą. Novelėje senieji Vaitiškis ir Miklošiėnė priglobia naują gyvybės dagelį. Labai svarbios ir didžiai prasmingos pastangos ne keršyti suklydusiems, ne tęsti prasidėjusį blogį, o atstatyti tvarką, išlaikyti darną. Novelės senieji primena stebuklinės pasakos veikėjus. Ši novelė – viso romano vidurys. Tragiškiausia visoje knygoje yra rudens novelė “Linarūtė”. Novelėje pasakojama apie ūkininko Dragužio samdinius Pranį ir Kaziunę. Savanaudžio šeimininko paakinti vieniši žmonės puola vienas prie kito su paskutine viltimi rasti sau artimą sielą. Tačiau jų viltys sudega. Užsidega daržinė, kurioje jie slepiasi nuo žmonių. Visa novelė susijusi su labai turtinga lino mitologija. Knyga baigiama dviem žiemos novelėm – “Delčia” ir “Sniegas”. Abiejų novelių veikėjus, gerai pasivaišinusius, ištinka nemalonumai. Atrodo, lyg žiemos šaltis būtų sustingdęs žmonių širdis. Pasibaigęs metų ratas sujungia pabaigą su pradžia. Tiesioginį ryšį tarp “Polaidžio” ir “Sniego” galėtume įžiūrėti alaus ir mirties motyvų pasikartojime. Suu žiema pasibaigęs metų ciklas palieką viltį sulaukti pavasario.

“Miškais ateina ruduo”. Lietuvis ir miškas. “Užuovėjos” probleminis centras – lietuvis ir žemė. Antrojo romano ašis – lietuvis ir miškas. M. Katiliškis savo prigimtimi buvo tikras “miško tautos” atstovas. Nuo mažumės jis jautė ypatingą meilę miškui, medžiams. Jo vaikystės pasaulį supo miškų lankas, tėvų sodybą globė beržai, šermukšniai, vikšnos, į namus vedė liepų alėja. Kaip prisimena artimieji, visus tuos medžius sunešė iš miško ir sodino Marius arba jo motina. Apie juos rašytojas graudžiai rašo romane “Išėjusiems negrįžti”. Miškas ir medis rašytojo kūryboje yra ypatingai svarbi gamtos ir žmogaus gyvenimo dalis. Romano “Miškais ateina ruduo” veiksmo erdvė – miškų apsupta vieta kaip Lietuvos ženklas. Kaip S. Daukantas, kaip A.Baranauskas M. Katiliškis aprauda naikinamus Lietuvos miškus. Mitologinis pasaulio medelis lietuviui neatskiriamas nuo miško. Čia viskas pastovu, pažįstama, “galioja tie patys įstatymai ir tąja pačia tvarka sukasi ratas”. M. Katiliškis ne kartą pabrėžia tą ypatingą savo kuriamo pasaulio uždarumą. “Miškų ratas”, “miškų lankas” – rašytojo itin mėgstamas vaizdinys, simbolizuojąs uždarą erdvę – apskritimą. Taigi ir šiame romane kuriamas pasaulis ir jo žmonės gyvena gamtos laiko rėmuose. Jų dvasinis gyvenimas plėtojasi ir lemtis pildosi drauge su metų laikų kaita. Miško vaizdai yra svarbi kompozicinė kūrinio jungtis. Jie įspūdingiausiai rodo metų laiką, plėtoja ro

omano veiksmą, atskleidžia veikėjus. Išsiskiria trys miško naikinimo aprašymai – pavasarį, vasarą, rudenį. Miškas pasmerktas. Iš jo traukiasi gyvatės – pati gyvybės, gyvasties esmė. Išpranašavęs artėjant blogus laikus, miršta senasis Baikštys, nusinešdamas su savimi archajiškų vertybių atmintį. Žmogus ir likimas. Romane išsiskiria keturi ryškiausi charakteriai: Tiliaus, Agnės, Monikos ir Doveikos. Jis sudaro dvi opozicines poras: Tilius ir Agnė priklauso “miško žmonių” poliui, o Monika ir Doveika – civilizacijos poliui. Doveika ir Monika, atėję į Basiuliškes iš kito pasaulio, įkūnija aktyvų naujų laikų pradą. Tačiau jie stokoja civilizuoto žmogaus intelekto ir moralės. Jų aktyvumas primytivus ir agresyvus. Visi keturi panašūs tuo, kad neišsiveržia iš savo prigimties “lanko”. Juos valdo neįspėjamas likimas. Storiausiu brūkšniu brėžiama romano pagr. Herojaus Tiliaus Gelažiaus likimo linija. Jo gyvenimas tarsi pakartoja visos “miško tautos” epopėją. Tilius yra kryžkelės žmogus, būdingas tarpukario Nepriklausomos Lietuvos situacijai. Pradėjęs, bet netesėjęs. Autorius nuolat pabrėžia Tiliaus gamtiškumą. Šio žemės ir gamtos vaiko prigimtis graži, sveika ir natūrali. Tik miške, lauke, dirvoje jis jaučiasi savo vietoje. Dramatiški gamtos ir žmonių likimai rodo, kokią sumaištį ir chaosą kuriasi naujos gyvenimo formos, kokią didelę kainą tenka užmokėti už išėjimą į civilizuotos visuomenės kelią. Istorinis laikas. Romano pabaigoje trys prasminiai jo klodai – miško, žmogaus ir tautos istorinės lemties – sugula į vieną. Nieko nėra atskira. Labiausiai rašytojui pavyko charakteriai – be galo gyvi, savaimingi ir taip aistringai trokštantys laimės, kad net negali smerkti jų – išdavusių laisvę.

“Išėjusiems negrįžti”. “Išėjusiems negrįžti” yra autobiografinis romanas apie autoriaus ir jo bendražygių pasitraukimą iš Lietuvos. 1994 m. vasarą ginkluotas jaunimas organizavosi į būrius ir traukėsi nuo artėjančios sovietinės armijos, nelabai žinodami, kas jų laukia: gal teks kautis, žūti, gal grįžti, o jei ne – visam laikui palikti tėvynę. Tragiškas tų pulkų likimas, nelengva pabėgėlio dalia. Apie visa tai parašyta knyga. Nostalgiškų apmąstymų kryptis ir dvasia sueina į vieną probleminį mazgą – lietuvis ir Tėvynė. Šia prasme trečiasis romanas yra nuosekli dviejų pirmųjų tąsa. Knyga gimė iš to paties ilgesio, praradimų ir beviltiškumo. Visas romanas, pradedant pavadinimu, persmelktas įtampos – bėgimo ir žiūrėjimo atgal. Pratarmėje autorius pateikia istorinės situacijos vertinimą ir tris pasirinkimo galimybes: vieni pasiliko ir buvo ištremti į Sibirą, kiti išėjo beviltiškai kovoti ir žuvo, o treti pasitraukė. Jiems ir skirta knyga. Daugiausia vietos romane skirta košmariškai karo tikrovei, lietuvio kareivio daliai. Karais grįsta visa žmonijos istorija, o kovos instinktas gyvas pačioje vyro prigimtyje. Kareivis susitaiko su mirtimi, jei jos reikia tėvynei. Tačiau Katiliškio kareivis kitoks, Jis tarnauja svetimiems, yra niekinamas ir žeminamas kaip ir jo pavergta Tėvynė. Taigi šioje asmeniškoje knygoje M. Katiliškis iškyla ir kaip tragiškos istorinės lietuvių lemties vaizduotojas. Tačiau rašytojas gerai jaučia pasaulio ir būties pusiausvyrą. Todėl net karo sukeltoj anarchiškoj realybėj jis nepasimeta, lyg žinotų kosmoso kūrimo principus bei tvarką. “Išėjusiems negrįžti” – unikali knyga. Tai meniškas ir autentiškas lietuvio kančių paliūdijimas, kurį galėtume statyti į vieną gretą su B. Sruogos “Dievų mišku”.