Jei vyrai – ne kiaulės, tai gal jie ne vyrai?

Trumpai apie evoliuciją…Visai neseniai tarp tūkstančio „meilės siaubo“ istorijų bandžiau rasti tokių, kurių herojams, vyrams, būčiau galėjusi užkabinti medalį. Už narsą, pasiaukojimą, meilę, pagarbą ar tiesiog gerą širdį. Istorijų buvo, bet mažai.

Tačiau ar vyrai kalti? TAIP.

Ar kalti tik jie? NE.

Evoliucija smarkiai pakeitė mus, turiu omeny, žmones. Vyrai pažino savo vertę, o moterys… Na… Šiandien tave dievina, rytoj kala prie kryžiaus, o tu tupi sau ir galvoji: „Gal viskas ne taip blogai?“

Kartas nuo karto susidurdamos su psichiškai nestabiliais vyrais, o tuo labiau juos įsimylėdamos mes pamirštame įjungti savigarbos raudoną signalą. Ir vietoje to, kad tiesiog apsisuktumėme ant savo dailių batelių ir trenktumėme durimis nedėkingam šunsnukiui prieš nosį, numojame ranka. Juk viskas tada atrodo ne taip jau blogai, ar ne?

Ilgai svarsčiau, kur pakastos šaknys… Ir, matyt, radau siūlo galą… Savo asmeninėje moteriškoje evoliucijoje kažkur dar paauglystėje padarome klaidą. Nusileidžiame. Ir ne tik dėl to, jog susidūrus su pirmu nevykėliu kažkur pilvo apačioje pradeda skraidyti drugeliai, bet ir dėl to, jog nežinome, kaip reikėtų reaguoti. Ir vis tie nelemti drugeliai…

Atrodo, kad tarsi vieną kartą paslydusios, ir toliau su savimi eksperimentuojame. Tai tau tyla, tai tau scena, ir galiausiai vis tiek kankina bent jau menkas kaltės jausmas, jog, tikriausiai, padarei kažką negerai… Vėliau, bėgant laikui ir prisrėbus nemažai „karčios santykių košės“ kaklas išsitiesia. Pradedi pastebėti, jog kažkas vyksta ne taip. Ir tada užduodi esminį klausimą: „Kur dingo normalūs vyrai?“

O vyrai nedingo, tačiau lepinami ir švelniai tyrinėjami jau nuo smėlio dėžės laikų, šie užsiaugina didelius sparnus, kai tu tuo tarpu, vos pradedi pažinti savo jausmus, poreikius, suprasti norus, įvertinti save paprastais natūriniais meilės ir socialiniais vienetais.

Kartais užpuola juodos mintys, jog tų normaliųjų tikrai neliko, tačiau tikrai vertėtų paklausti, kiek dažnai pačios esame normalios.

Taip, vyrai tikrai tapo egoistais, savanaudžiais, nerūpestingais, neatsakingais, per daug gerai apie save galvojančiais.

Tačiau mes bręsdamos, o po to sendamos taip pat neatsiliekame. Tampame piktos, perdėtai rūpestingos, perdėtai atsidavusios, įkyrios, aklos, atsisakančios SAVO ateities ir norų, bandančios pakeisti tai, ko neįmanoma, norinčios manipuliuoti ir gauti VISKĄ. Sugebančios prisigalvoti nebūtų niekų ir dėl to užpykti!

Tačiau aišku yra viena… Meilė paverčia mus ir kvailiais, ir filosofais, ir geraširdžiais asmeninių meilės pasakų herojais. Ir nesvarbu, ar tai būtų moteris, ar vyras, įsimylėjęs žmogus tampa mielu pakvaišėliu! Ir problema visai ne tame, jog moterys įgijo galią ir valdžią, ne tame, jog vyrai tapo infantiliais lėbautojais. Tiesiog aplink mus per mažai meilės.

Ji išgaruoja, išeina, pasprunka net nepagauta, versdama jos ieškotojus kartais tiesiog suvaidinti. Būtent meilė yra ta galia, gebanti vesti žmogų per visas paauglystės ir vidutinio amžiaus krizes, per skausmą ir rūpesčius. Ji paverčia vyrus VYRAIS, na o mes, moterys, tiesiog tampame ramesnės

Comments are closed.