Valgyk.Melskis.Mylėk

„ … žmonėms atrodo, kad sielos draugai turi tobulai tikti vienas kitam. To nori visi. Tačiau tikrasis sielos draugas tarsi veidrodis rodo tau tai, ką pats slepi, priverčia atkreipti į save dėmesį ir keisti gyvenimą. Tikrasis sielos draugas yra turbūt svarbiausias žmogus, kurį… Tačiau ar įmanoma su sielos draugu gyventi visą gyvenimą? Ne. Tai suteiktų per daug skausmo. Sielos draugai atsiranda gyvenime, kad padėtų save pažinti, paskui dingsta. Dėkok už tai Dievui… “

Šie kelionių memuarai – tai nuoširdus ir atviras rašytojos Elizabth Gilbert pasakojimas apie radikalų gyvenimo posūkį. Autorė priima sunkų sprendimą – palieka modernios amerikietiškos sėkmės spąstus (santuoką, karjerą, sodybą) ir ieško to, ko iš tiesų troško gyvenime. Ji išsiruošia į kelionę ieškoti skirtingų dalykų trijose skirtingose kultūrose: malonumų – Italijoje, dvasingumo – Indijoje, o pusiausvyros tarp jų – Indonezijoje.

Šių šalių pavadinimai, prasidedantys raide „I“ (angl. „I“, liet. „aš“), simbolizuoja savojo „aš“ ieškojimą, savęs pažinimo kelią. Įdomi ir originali šio kūrinio kompozicija paremta rytų filosofija: memuarus sudaro 108 pasakojimai – tai tarsi indų tradicinė džapamala, susidedanti iš 108 karoliukų.

Šie ryškūs, jaudinantys ir juokingi prisiminimai ras kelią į kiekvieno, kada nors svajojusio iš esmės pakeisti savo gyvenimą, širdį.

Daugelis sako, kad net ir skaitytojai, kurių nedomina knygos apie tikėjimą, jogą, meditaciją ir pan., skaitys ją su didžiausiu malonumu, dėl nuoširdaus autorės humoro. Knygos teisės jau parduotos į 21 šalį: JAV, D. Britanija, Vokietija, Portugalija, Čekija, Ispanija, Vengrija, Brazilija, Čekija, Suomija, Vengrija, Izraelis, Italija, Indonezija, Korėja, Olandija, Portugalija, Švedija, Taivanis, Tailandas, Turkija.

Knygos ištrauka:

ĮVADAS arba Šios knygos poveikis arba 109-as karoliukas

Keliaudami po Indiją, ypač po šventas vietas ir ašramus, pamatysite daug žmonių, dėvinčių ant kaklo karoliukus. Senose nuotraukose išvysite nuogus, liesus ir bauginančius (o kartais apvalainus, malonius ir švytinčius) jogus, taip pat dėvinčius karoliukus. Tokie karoliukų vėriniai vadinami džapamalomis. Daugybę amžių jos Indijoje naudojamos kaip pagalbinė induistų ir budistų priemonė, skirta meldžiantis ir medituojant susikaupti. Džapamala laikoma viena ranka, karoliukai perimami pirštais – kiekvieną kartą ištariant mantrą pastumiama po karoliuką. Viduramžių kryžiuočiai, žygiuodami po Rytus su šventų karų misija, matė, kaip žmonės meldžiasi naudodami džapamalas. Kryžiuočiams patiko toks maldos būdas ir jie, pasiskolinę idėją bei grįžę į Europą, sukūrė rožinį.

Tradicinė džapamala sudaryta iš 108 karoliukų. Ezoteriniuose Rytų filosofijos mokymuose skaičius 108 laikomas ypatingu, nes jis simbolizuoja tobulą vienaženklio skaičiaus trys dauginimą iš trijų (triskart trys yra devyni). Skaičius trys reiškia idealią pusiausvyrą – kiekvienas, kuris mąstė apie Šventąją Trejybę ar matė paprasčiausią trikoję baro kėdę, gali tai patvirtinti. Kadangi ši knyga yra apie mano pastangas atgauti pusiausvyrą, nusprendžiau sudaryti ją tarsi džapamalą, iš 108 pasakojimų. Šis 108 pasakojimų vėrinys skirstomas į tris dalis: apie Italiją, Indiją ir Indoneziją – tris šalis, kurias aplankiau per savęs ieškojimo metus. Toks suskirstymas reiškia, kad kiekvienoje dalyje yra po trisdešimt šešis pasakojimus. Tai man reikšmingas ženklas, nes parašiau šią knygą būdama trisdešimt šešerių metų amžiaus.

Kol aiškindama numerologiją dar nepasidariau panaši į Luisą Farakhaną, norėčiau užbaigti sakydama, kad man patiko mintis sujungti pasakojimus taip, kaip suveriami džapamalos karoliukai, nes jie tokie… konkretūs. Dvasiniai tyrinėjimai visada buvo ir yra kruopštus, pastangų reikalaujantis darbas. Tiesos ieškojimas – ne karštligiška diskusija, kurioje gali dalyvauti bet kas, net jei dabar… tokių diskusijų amžius. Man, dvasinei ieškotojai ir rašytojai, karoliukai labai padeda išlaikyti dėmesį ir pasiekti tikslą.

Džapamala turi vieną ypatingą, papildomą 109-ą karoliuką, kuris atrodo tarsi pakabutis ir yra pritvirtintas atskirai nuo kitų 108 karoliukų vėrinio. Anksčiau maniau, kad 109-as karoliukas skirtas ypatingam atvejui, tarsi papildoma prašmatnaus megztinio saga arba jauniausias karališkos šeimos sūnus. Tačiau paaiškėjo, kad jis daug svarbesnis. Kai melsdamiesi pirštais apčiuopiate šį karoliuką, reiškia, kad reikia liautis grimzdus į apmąstymus ir padėkoti savo mokytojams. Taigi apčiuopusi 109-ą karoliuką, dar net nepradėjusi melstis, susikaupiu ir dėkoju visiems savo mokytojams, kurie per tuos metus man pasirodė įvairiausiais neįprastais pavidalais.

Tačiau labiausiai dėkoju savo dvasinei mokytojai, gailestingumo įsikūnijimui, kuri man Indijoje leido gyventi ir studijuoti savo ašrame. Iškart patikslinsiu, jog savo gyvenimo Indijoje patyrimus aprašiau ne kaip kokia nors teologijos mokslininkė ar kam nors atstovaujantis žmogus, o labai asmeniškai. Šioje knygoje nepateiksiu dvasinės mokytojos vardo, nes… negaliu kalbėti už ją. Geriausiai ją apibūdina jos mokymas. Neatskleisiu nei jos ašramo pavadinimo, nei adreso, nes noriu apsaugoti tą nuostabią moterį nuo reklamos, kuri jai visiškai nerūpi ir kuriai ji neturi lėšų.

Dėl įvairių priežasčių pakeičiau visus šios knygos veikėjų, indų ir vakariečių, kuriuos sutikau ašrame, vardus. Tai anaiptol nereiškia, kad aš jų negerbiu, nes dauguma žmonių juk nevyksta į dvasines keliones vien tam, jog vėliau taptų kokios nors knygos veikėjais (išskyrus, žinoma, mane). Tačiau laikydamasi anonimiškumo politikos padariau vieną išimtį – Ričardo iš Teksaso vardas iš tikrųjų yra Ričardas ir jis iš tikrųjų yra iš Teksaso. Nutariau jį pavadinti tikruoju vardu, nes jis man labai padėjo, kai buvau Indijoje.

Na, ir paskutinis dalykas – kai paklausiau Ričardo, ar jis neprieštarautų, jei knygoje paminėčiau, kad jis kadaise buvo narkomanas ir girtuoklis, vaikinas atsakė, jog labai apsidžiaugtų. – Aš ir pats galvojau, kaip apie tai papasakoti kitiems, – paaiškino jis.

Na, bet pirmiausia keliaukim į Italiją…