Sudaužyti metai

Vis dar negaliu patikėti, kad šiandien pakvietei mane kartu gerti karšto vyno tam, kad pasakytum žodžius, skaudžiai įskėlusius širdelę, kuri ir taip randuota. Išsiskyrėme jau prieš porą mėnesių. Staiga tau prireikė išsiaiškinti kažką, užbaigti.

Pasakojai. Sutikai , nematytą daugiau nei dešimtmetį. Kažkada išsiskyrėt, nes ji pasirinko neištikimybę, kitą vyrą ir svajonių šalį. Kalbėjai, jog dabar abu pajutot vienas kitą visada mylėję ir tebemylintys, jog atsisveikinimo bučinys pakirto kojas taip, kad raudojai ant gatvės. Kad atgimę jausmai nepakeliamu skausmu trenkė nuo jos silueto, tolstančio lėktuvo lange.

Klausiau. Atrodė tuoj prarasiu sąmonę. Negalėjau patikėti, negalėjau suvokti, koddėl man visa tai pasakoji. Aš juk ne draugelis, aš buvusi mergina. Ir man velniškai skauda tai girdėti. Vyras, kurio jausmus nesėkmingai stengiausi prabudinti dvejus metus, staiga prabyla lyg meksikietiškų serialų herojus. Manyje skausmingai užvirė užgautos ambicijos. Lyg purvu apdrėbei tuos dvejus mano-mūsų metus. Jei teisiniesi dėl savo abejingumo man, kankinusio mus visą tą laiką, tai nepadės. Mylėjai ją to nesuvokdamas. Manęs tai neguodžia. Tik dar labiau pabrėžia mūsų nenusisekusios draugystės dramą. Kažkokia moteris iš užjūrio per vieną vakarą padaro stebuklą, kurio man nepavyko net užčiuopti perr dvejus metus. Maniau tu nemoki mylėti. Pasirodo nemokėjai mylėti manęs. Staiga matau tave kitokį. Tokį, kokį visada troškau priglausti. Ir visa tai dabar, kai mes jau nebe kartu, kai tave pažadino kita.

Vienas geras dalykas – kad tai įvyko šįvakar, ne prieš pusmetį ar met

tus. Būtum mane sudaužęs. Dabar tiesiog skauda, nes sudaužei tik dvejus praeities metus. Aš jau nebemyliu. Prieš porą mėnesių padėjau tašką mūsų kaip poros istorijoje. Ir MANO TAŠKAS turėjo būti galutinis. Atėmei iš manęs ir tai.

7 thoughts on “Sudaužyti metai”

  1. Labai liudna istorija. Bet ismoke graziai rasyti. Gal tai ir buvo dovana? Nezinau, ar Agne visada buvo gabi rasytoja, bet skaitau jau kelinta jos irasa ir matau, kad labai skaudus isgyvenimai issilieja graizusia forma – nenuvalkiotais zodziais.. kuryba..
    Grazu! Aciu, Agne, kad rasai.

    Reply
  2. Kodel visi mieliau dalinasi grauduliais, o ne linksmais dalykais? Pavyzdziui man daug smagiau butu atsidaryti puslapiuka koki ir skaityti linksmas istorijas. O dabar visur liudejimas, asaros…

    Reply
  3. Miela Agne, manau jums reikia palaukti kokius du metelius ir netyčia susitikus jį, pažadinsit lygiai tokius pat jausmus… matomai pas jį užstrigęs "tarpo klavišas", kad susivoktų mylintis….:))
    Labai norisi įterpt save… kai užtikau savo pirmąją meilę su ne savo juo, rijau pievoje žolę ir vos nepasmaugiau obels…. užtat dabar, kai kas nors pažadina manyje tą jausmą, einu parūkyti, išgerti kavos, išgerti ne tik kavos, nueinu į kiną, pasportuoju, dar išgeriu kavos ir kažkaip praeina….:)))

    Reply
  4. sakiau daugiau nebeverksiu, bet perskaicius asaros pacios pradejo bireti. visi prisiminimai skaudus sugryzta atgal i sirdi. gerai ,kad tik dveji metai.. jis ne tavo gyvenimo palydovas,linkiu ji sutikti.

    Reply
  5. Moterys nebutu moterys, jei neverkslentu ant kiekvieno kampo. Nu paliko, gryzo pas buvusiaja – ar cia jau pasaulio pabaiga?Maza jums diedu pasauly? Tikrai nematau cia reikalo lieti asaras…

    Reply
  6. O ka, jus, vyrai, daugiau ir galetumet pasakyti. juk dazniausias is jusu girdimas zodis zinoma kad yra NESVARBU. Niekas nesvarbu – nei zmona, nei vaikai, nei ta pati meile. Tai jau cia tuo labai reikia didziuotis?

    Reply

Leave a Reply to rasa Cancel reply