Taip jau susiklostė, kad dažnai papuolu į diskusijas tema KAS TURI ŽENGTI PIRMĄJĮ ŽINGSNĮ pažinties pradžioje. Ir patikėkite manimi, kalbėti apie tai galima be galo be krašto. Nuomonių prisiklausau pačių įvairiausių. Tiksliau, ne tiek nuomonės įvairios, kiek jas pagrindžiantys argumentai. Tačiau didžioji dauguma žmonių, su kuriais apie tai kalbėjausi, tvirtai laikosi įsikibę minties, kad pirmas parašyti, paskambinti, pasiūlyti susitikiti turi vyras.
Kartais visai mėgstu paėjėti “prieš sistemą”, todėl šios dienos įrašą skiriu pasvarstymams, kodėl visai gerai, kai pirmą žingsnį visgi žengia moteris. Taigi visų pirma mūsų yra daugiau. Todėl konkurencija dėl geriausių jaunikių išties didelė. Jeigu sėdėsime ir lauksime, kol jie patys parašys, paskambins, pakvies kur nors, labai galimas daiktas, kad laukti teks oi kaip ilgai.
Žinoma, kita kalba, jeigu manote, jog moteriai nebūtina turėti vyrą šalia tam, kad jaustųsi laiminga. Iš dalies aš ir pati pritariu šiai idėjai (kaip sakoma, geriau jokio vyro, negu bet koks). Tačiau na kuriai gi iš mūsų nėra malonus flirtas, pasivaikščiojimai susikibus už rankų, bučiniai…? O be vyruko tai… Pavadinkim – sudėtingiau.
Kitas dalykas, dėl kurio verta imti ir paskambinti, tai paprasčiausia ramybė. Susipažinus su nauju šauniu vaikinu juk rūpi, patikai jam, ar ne. Ir tas laukimas, paskambins-nepaskambins, šiek tiek groja nervais. Net jeigu negalvojate apie tai nuolat, ši mintis tūno kažkur Jūsų pasąmonėje ir galbūt labai patyliukais, galbūt retai, bet visgi ima ir išnyra su deramu ilgesiu “Oi, kaip būtų šaunu, jei jis paskambintų”. Jeigu imatės iniciatyvos pati, sutrumpinate dvejonių laiką, greičiau išsiaiškinate visą situaciją ir tiesiog gyvenate ramiau.
Sakoma, elkis su kitu taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi. Vyrų-moterų santykiuose yra sričių, kur moterys šį principą ima ir pamiršta: reikalaujam iš vaikino gėlių, nors pačios jų nedovanojam (neva, kaip gi atrodys…), norime, kad skambintų mums kasdien, tačiau pirmos šiukštu nečiumpame telefono. Lygiai taip pat ir su pirmuoju žingsniu. Visą atsakomybę už tai, susitiksime ar ne, sukrauname vaikinams, ir vėliau pykstame, jeigu jie neparašo.
Taip, jie vyrai, jie stipresni, jie turi būti ir ryžtingesni… Bet! Jiems juk irgi norisi žinoti, ar durys, į kurias ketina belstis, linkusios atsidaryti. Juk tai tik pirmas skambutis, pirmas susitikimas! Tame dar nėra įsipareigojimo. Tad kodėl gi nenustebinus jo savo iniciatyvumu…?
Manau, kad toks dalykas kaip pirmas skambutis ar susitikimas labai sureikšminamas. Regis, jei jau mergina pirma paskambins, tai nebepataisomai suteps savo garbę. Aš prieš tokį sureikšminimą. Palikime vyrų galvoms svarbesnius žingsnius – vedybas, namo pirkimo reikalus! O pirmasis skambutis… Et, juk smagu šio to imtis pačiai!
Comments are closed.