Pusvalandis reanimavimo

Galiu mėnesiais, metais save įtikinėti, jog viskas pasikeitė. Aš nebe ta, kuo buvau praėjusią žiemą. Aš nebesu naivi, nebesu bejėgė, nebesu tavo. Tūkstantį kartų dvejojusi galiausiai nusprendžiau – esu pakankamai stipri kovoti ir nugalėti. Užgniaužti savo silpnybes, kurios visada reiškia jausmus.

Vakar stovėjai prieš mane. Neišvengiami pasimatymai po visko. Reikia atsidalinti daiktus, baigti buvusius bendrus reikalus. Taigi stovėjom vienas prieš kitą. Kaip ir tūkstančius kartų anksčiau. Tik jau kitaip nuskambėjo tavo klausimas „ar nepabučiuosi?“. Ironiškai, gal net sarkastiškai. Juokelis. Nes abu žinom: ne,, nepabučiuosiu. Nesvarbu, kad velniškai norisi. Aš tvirtai nusprendžiau – mums nebėra galimybių. Jokiu būdu. Bet vakar stovi prieš mane toks velniškai žavus. Išsitaršę plaukai, žemas balso skambesys ir blizgančios giliai mėlynos akys. Taip banalu! Aš tik sukryžiuoju rankas ant krūtinės, slėpdama gilų kvėpavimą, išduodantį, kad dar akimirka ir galiu pulti ant kaklo.

Mes pasikeitėm. Atsisveikinom. Nusprendėm likti draugais. Bet kai kurie dalykai niekada nesikeičia. Pakviečiu arbatos, kad jau užėjai. Užplikau tokios kaip tu mėgsti. Tebeturi net savo puodelį mano namuose. Šlepetes kažžkur jau nukišom. Parodau, kaip sustorėjo mano katė.

Geriam tyloj. Laikrodžio tiksėjimas tvindo laiku įtemptą pusvalandį. Kad tu žinotum, kaip man šią akimirką sunku sėdėti per porą metrų nuo tavęs. Stipriai kvepi savimi. Taip stipriai, jog sekundės dalimis prarandu sąmonę ir nuo

ovoką, kad jau nebe praėjusi žiema.

Atsikeli eiti. Matau, jog nenori. Nepajėgčiau atleisti sau, jei sulaikyčiau. Kol rengiesi prieškambaryje abu laukiam stebuklo. Pasilik. Sukasi galvoje įkyri mintis. Tyliu, tik gilus kvėpavimas išduoda.

Uždarau duris tau už nugaros. Lieku viena su dar ilgai nesisklaidysiančiu tavo kvapu ir purvinomis balutėmis nuo tavo batų. Verkiu tik tris sekundes. Tiek laiko užtenka nusėsti skausmui, kad tave paleidau. Tiek tereikia suvokti, kad pasielgiau teisingai mums abiem. Atjungiam gyvybės palaikymą tam, kas jau tik kankinasi. Reanimavimas baigtas. Dar kartą skelbiu mirties laiką.

8 thoughts on “Pusvalandis reanimavimo”

  1. Net suskaudo skaitant. Kaip tik gydausi ta beprotiska nora rekti, saukti NEISEIK. Kai myli – moki paleisti. Manau, myliu… Nesu pratusi nekovoti. Ypac – uz savo meile. Bet sis kartas ypatingas. Jei kovociau – kovociau pries Ji. Tai man butu per sunku.
    Agne, neberasyk taip sunkiai…..

    Reply
  2. O gal visgi reikejo sustabdyti…? Kartais zmogui reikia ne tik zinoti, kad ji myli, bet ir pajausti. O arbatos gerimas sio jausmo greiciausiai, kad nelabai gali suteikti… Cia, zinoma, tik mano nuomone.

    Reply
  3. manau, kad VYRAS turėtų sulaikyti savo antrąją pusę- o ne atvirkščiai..Ar pritariate?:)nors… gyvenimas nestovi vietoje ir, kai kurios moterys tampa vyriskesnės uz vyrus, taip ,kad vienareikšmiškai nutarti nelengva..

    Reply
  4. ..o tas iseinantis biciukas tai garantuotai keikesi, ad nebuvo sustabdytas. Nes mes gi vyrai tokie. Reikia, kad aiskiai pasakytu – taip, ar ne. Jei nieko nesako, tai ir galvojam, kad ne. O jus paskui verkiat – neperskaite is mano akiu…. Daugiau pasakykit visko tiesiogiai, tai gal kada ir susisnekesim!

    Reply
  5. Vyras jei jau iseina, tai ir iseina. Ir niekas cia jo per daug nesustabdys. Na, nebent liktu nakciai. Bet tai kam nuo to geriau? Kaip ir niekam..

    Reply
  6. Zmogaus gyvenimas uzpildytas jausmais ir isgyvenimais.Jie uzima sau skirtas vietas.Vieni-sirdyje,kiti-galvoje,kiti matyt dar kai kur…Ir niekas neduos instrukcijos is kokios savo kerteles juos istraukti reikiamu momentu.Sugebame juos parodyti, ar paslepti, kai eilini, tukstantaji karta,stovime akis uzpilde brangiu zmogumi,priklauso matyt tik nuo jausmo krutineje.Manau cia ir yra atsakymas sau,ir visai nesvarbi jo israiskos forma.Nebijokime parodyti savo jausmu.

    Reply

Leave a Reply to Mika Cancel reply