Poezija. Prieš 5 metus.

Tokiomis melancholiškai baltomis dienomis kaip šiandien klaidžioju atsiminimuose. Kartais taip malonu atsiversti prieš daug metų rašytą dienoraštį. Arba eiles. Kaip tik šiandien užtikau savo mokyklos laikais rašytą poeziją. Skaičiau su nostalgiška šypsena. Prisiminiau savo pirmąją nelaimingą meilę, kuri iš tiesų buvo laimingiausia mano gyvenime, tik tada to dar nežinojau. Kur šiandien ta naktimis eiles rašanti mergaitė? Mes esame tiek daug, kol savęs neišbarstome. Mes esame tiek daug, kol turim naivumo.

Poezija. Prieš 5 metus:

Kažkur ir čia

Mano sapnus prigirdė lietūs,

Paskendo viltys angelo aky,

Kad tylliai lovoj susirietus,

Pamirščiau, kad kažkur esi.

Nelauksiu jau daugiau. Nereikia.

Sušalo snaigė delnuose.

Ir man jau nebebus taip keista,

Kad tu esi kažkur, o aš tik čia.

Kaip vasarą
Kaip vasarą, tik viską dengia sniegas,

Užšaldęs atminty skaudžias klaidas,

Kurios su cigaretės dūmais rangės

Ir tirpo nešvarios aistros fone.

Kaip vasarą, tik man lauke per šalta,

Nors degina rankas minties galia,

Išeičiau iš namų pamiršus paltą.

Bet kas iš to? Kur eiti juk nėra.

Kaip vasarą, tik žiauriai kojas gelia,

Ir judinu sustingusius pirštus,

Žarstau dėžutėj jūros smėlį baltą,

Jaučiu- vėl nemiegota šiąnakt bus.

Aukojimas laike

Gyventi tą akimirką taiip keista,

Nes tu buvai visai šalia manęs,

Norėjau sustabdyt beribį laiką,

Jame panirti ir nuskęst.

Paskyrei man tik keletą sekundžių,

Aš tau aukojau ištisus metus,

Ant aukuro liepsnojančio išguldžius

Savo svajones, meilę ir tikslus.

Jie sudegė. Beliko pelenai juodi.

Kodėl gi nepriimt aukos, beširdi, išdrįsai?

Jau supratau. Ne dievas ir

ne visagalis juk esi,

Nevertas to, ką dėl tavęs dariau.

17 thoughts on “Poezija. Prieš 5 metus.”

  1. Prieš 10 metų…

    Sunku palikti, ką turėjau:
    Savus takus, medžius, miškus,
    Bekraštes snaiges ir beformį vėją,
    Užmerkt akis, nugręžt pečius.
    Pamot ranka, iškraut bagažą –
    Keliautojo manta privalo būt lengva…
    Atsiminimų svoris lemia sunkų kelią,
    Todėl turiu išeit visai tuščia.
    Atlaisvint delną, apvalyti sielą,
    Numest į šalį atminties vagas.
    Dabar žmogus juk viską gali.
    Galiu ir aš! Galiu – ar ne?
    Pradėsiu pildyt naują taurę.
    Pripilsiu pilną, iki pat kraštų.
    O jau tada – sudie pasauli –
    Aš vėl keliauju iš namų…

    Reply
  2. Yra ir dar liūdnesnių:) Buvo laikas, kai į popierių dėjau blogas emocijas, kad aplinkiniams galėčiau spinduliuot tik gerąsias…

    Reply
  3. Nesupratau, Agne, kodėl ta pirmoji ir nelaiminga meilė tavo gyvenime buvo pati laimingiausia?

    Man atrodo, kiekviena meilė žmogų praturtina, nes jis atranda savy ir aplink tiek daug lobių, talentų..

    Reply
  4. grazu…man patiko,kazkas cia yra labai artima…pirmoji meile,bet nelaiminga…kartu ir beprotiskai nuostabi meile,nes ji suteike daug geru emociju…as laikiausi visada stipriai neleidau sau isimylet,bet meiles nesustabdysi ji vistiek turi ateit ir but pirmoji…visa laika tik ir svajojau, kad as tureciau tik viena-ir paskutine meile…BET nieko negali pakeist…

    Reply
  5. Kas sake,kad meile yra dziaugas ar kancia?Ji nera,net dovana,ja reikia branginti,puoseleti ir saugoti visada…Na o jei pati paleidai-skausmo neatlaikius ir vis tau dar skauda sirdi-dziaukis bent tuo,kad zinai,ka reiskia-kai skauda krutine-del kazko…Kai gera zinoti,kad kazkam brangi buvai…ir tikek,tai ka turejai-dar ateis…tik kitu laiku,su kitumi zmogumi,su kitomis vertybem…MYLEKIM TUOS KURIE YRA TO VERTI

    Reply
  6. “Nevertas to, ką dėl tavęs dariau” yra poezija. O proza: “nevertėjo man dėl tavęs tiek stengtis ir pergyvent, ir šalti, ir ašaroti…”
    ir Evelina poetiškai sako: mylėkim tuos, kurie to verti.
    VISI verti meilės, mylėti VISADA verta, tik klausimas – kaip? Kiek jėgų atiduoti, ką paaukoti ir ko ne, savo ar kito gyvenimu gyvent. O jei dar meilė be atsako,- duodi, o nieko atgal negauni… Tiesiog pikta/apmaudu tada būna, ir sakai: tu, kiaule, nesi vertas mano perlų!

    Reply
  7. Erika, aš manau, kad daugelis užrašome tik blogas emocijas ir liūdesį, nes kai gera, norisi gyvenimą gyventi, o ne apie jį rašyti 😉

    Reply
  8. Mano meilė be atsako nebuvo juodos spalvos (nors tada gal taip neatrodė). Gal todėl, kad mano jausmais niekas ir nežaidė. Pirmoji meilė buvo pati laimingiausia, nes tada buvau naivi, tikėjau pasakom ir mano gyvenime iš tiesų vyko stebuklai. Tai buvo kažkas aukščiau kasdienybės. Nemanau, kad tai pasikartos. Bus gerai, bet bus kitaip. Naivumo nebesugrąžinsi…

    Reply
  9. Verta, neverta, atsakė, neatsakė, laiminga, nelaiminga, gauni, negauni, pirma, paskutinė…. Svogūno lukštai, nulupai ir išmetei. Ir tik tada pradės byrėti didelės lyg pupos ašaros… prausiasi siela.. :))

    Reply
  10. Danute, sutinku. Net nelaimingos meilės praturtina. Tuo metu skauda, bet vėliau pamatai, kokius didelius darbus nudirbai ir kiek daug išmokai iš tos meilės.

    Reply

Leave a Reply to Evelina Cancel reply