Laiškas iš JAV

Prieš pat savaitgalį mus pasiekė vienos moters laiškas. Pasidalinusi tuo, kad šiuo metu gyvena JAV ir beprotiškai ilgisi Lietuvos, ji panoro pasidalinti ir savo mintimis. Apie vertybes, siekius, norus. Taigi – mėgaukitės. Šis laiškas skiriamas Jums.

“ŠIRDIES RAMYBĖ – lobis, kurio dažnai ieškome, tačiau ne visada žinome, kaip rasti.

Mūsų laikai kupini nerimo, jaudulio, baimių. Gyvename galvotrūkščiais, bet ieškome prasmės ir, galbūt apie tai nė nesusimąstydami, trokštame atrasti širdies ramybę bei ją išsaugoti. Kaip tai padaryti? Paradoksalu, bet širdies ramybė yra kovos, ieškojimų vaisius – negalime tikėtis ją atrasti neįveikę tam tikro kelio. Ir visi mes žinome, kad taip yra dėl labai paprastos ir sykiu dramatiškos priežasties: ramybės paieškoms stipriai ir atkakliai priešinasi blogis…

Dažnai mūsų gyvenime nutinka, kad kovojame netinkamai, ne į tą pusę kreipiame savo jėgas. Kartais imame kovoti tokiame lauke, į kurį mus pastumėja blogis ir kuriame būtent šis veikėjas turi persvarą, o ne tokiame, kuriame galėtume sulaukti tikros pagalbos ir būti tikri, kad laimėsime. Taigi, pirmas žingsnis yra suprasti, kur kovoti, prieš ką išmintingai stoti į mūšį ir kuria linkme kreipti jėgas.

Labai svarbu nepasiduoti vienai didelei apgaulei: reikia suvokti, kad siektinas tikslas – ne būti tobulam, ne neturėti trūkumų, silpnybių, ydų, ne niekad nesuklupti… Siekdami šių dalykų, tikrai pralaimėtume, ir kiekvienas nuopuolis, kiekviena nuodėmė, kiekviena klaida atims drąsą, kels nusivylimą, ir galiausiai – privers atsisakyti kovos. Tada galėsima pamiršti širdies ramybę.

Kas yra kova? Tikrasis dvasinis mūšis – tai gebėjimas nesijaudinti, neliūdeti suvokus savo silpnumą ir klaidą! Juk kaip tik tuomet, kai esame silpni, tampame stiprūs. Taigi reikia išnaudoti nuopuolius, kad kaip įmanoma greičiau vėl atsistotume ant kojų. Dvasinės kovos uždavinys – išmokti išsaugoti širdies ramybę bet kokiomis aplinkybėmis, ypač – ištikus nesėkmei!

Deje, pirmasis kovos lauka, pirmoji vieta, kurioje greičiausiai prarandame širdies ramybę – mūsų protas, mintys.

Ar pastebite, kad geroms mintims, kurios mus praskaidrintų, priešiname blogąsias? Ramybe, kurią gali suteikti pasaulis, nėra nei ilgalaikė, nei tvirta. Tai tik momentinė ramybė, kuri anksčiau ar vėliau susidrumsčia (turiu galvoje ekonominį, jausminį, socialinį, kompromisų teikiamą saugumą).

Paprastai ramybę prarandame ir žvelgdami į ateitį: apima baimė ką nors prarasti ar ko nors nepasiekti, baimė del konkrečių mūsų arba tų, kuriuos mylime, gyvenimo situacijų, baimė niekuomet neišsilaisvinti iš sunkios, slegiančios praeities ar dabarties.

Mes sunkiai susitaikome su praradimais. TVis pamirštame, kad jei mums kas nors atimama, vadinasi, tai tebuvo “vėžinė” ląstelė. Nors taip ir neatrodo, tačiau jei ji liktų, ilgainiui susargdintų ar numarintų visą kūną. Labai lengvai apima pagunda manyti, kad šiuo metu mums kažko trūksta ir, kad šis trūkumas užtveria mums kelius į laimę. Tai is tiesų tėra iliuzija.

Kiekvieną akimirką turime svarbiausia, ko reikia, kad augtume – tai tikėjimas. Jei to nesuvokiame, priežastis, turbūt, yra mūsų požiūris, perdėtas susitelkimas į save. Dažnai teigiame, kad tų, kuriuos mylime, kančia mus trikdo, kartais jaučiamės bejėgiai prieš fizinį ar dvasinį blogį, užklumpantį mūsų brangiuosius. Ši kančia atima širdies ramybę, ir pamirštame, kad tikra užuojauta turi plaukti iš meilės, ir ji visų pirmiausia yra ramybės perteikimas – ramybės, kuria remiasi viltis ir kuri dovanoja giedrą.

Dažnai pamirštame, kad dvasiškai auga ne tas, kuris nenusideda, bet tas, kuris nusidėjęs iškart vėl stengiasi pasikelti! O nusidėjus reikia ne save bausti, o tuojau pat siekti pasitaisyti: išklausyti kitų patarimus, įvertinti situaciją, kantriai laukti rezultatų, atkakliai ieškoti… Jei garbingai padarai viską, ką privalėjai, reikia būti ramiam ir susitaikyti su mintimi, kad klysti galima, o netyčinės klaidos daro mus nuolankesnius.

Juk ir tobulas yra ne tas, kas tobulas, bet tas, kuris labiau myli! Ir net jei nesame pajėgūs atlikti didžių darbų, nepraraskime drąsos: tikrų tikriausiai sugebame atlikti mažus dalykus.O nuo jų juk viskas ir prasideda.

Ištikimai ir su meile atlikime savo kasdieninius darbus ir pajusime, kad širdis moka būti rami. “

Comments are closed.