„Mano mielas Dienorašti…“ Prisimenu, kai buvau maža, būdavo didžiausia egzotika vakare palinkti prie stalo ir rašyti tokius žodžius į lipdukais „Niekam nelįsti!“, „Skaityti kitiems – draudžiama!“ ir „Nekišti nagučių!” padabintą sąsiuvinį. O stalo lempos šviesą prislopindavau skarele (taip buvau mačiusi filme) – kad kambario atmosfera taptų jaukesnė ir labiau atitiktų dienoraščio rašymo nuotaiką…
Štai taip būdavo vaikystėje. O šiandien, kai esu rimtas dirbantis žmogutis, taip gera viską prisiminti! Ir keista, kad istorija kartojasi.. Nes vėl rašau dienoraštį. Tik šįkart – ne slaptą. Ir nesikreipiu į jį, tarsi į žmogutį, „Mielas Dienorašti“. Tiesiog rašau savo mintis. Dalinuosi. Ir dienoraštis tada tampa ne mano vienos. Nes šiandieną rašau aš, ryt – gal savo aukso mintis čia lies kolega, sėdintis priešais. Tai ir dienoraštis tarsi bendras kūrinys – visų mūsų Darniaporiečių (ei, kolegos, manau netyčiomis sukūriau mums naują vardą), tų, kurie skaitys, ir tų, kurie kritikuos, laidys savo sąmojo strėles, ar glostys pritariančiomis nuomonėmis.
Bet aš juk ne apie tai šiandieną norėjau postringauti. Tą vaikų išminties temą, kuria ir pradėjau savo rašliavą, paminėjau ne veltui. Vakar vakarą praleidau naujos lietuviškos knygos pristatyme. Prisipažinsiu – nesu didelė mūsų krašto literatūros mėgėja. Bet draugai pakvietė, o atsisakyti būtų buvę labai jau nepatogu. Ir dabar galvoju, kad tai buvo geriausia, ką galėjau sau padovanoti tam vakarui. Žinau – skamba abstraktokai, bet jau greit greit pasieksiu esmę
Tai šit – vakaras buvo skirtas lietuvių rašytojai Vandai Juknaitei ir jos naujai knygai. Knygai apie vaikus. Tokius, kurie savo sąmoju, protu, įžvalga, prisiekiu pralenkia didžiąją dalį suaugusiųjų! „Na ir kas čia tokio?“- sakysite, “rašytojai tam ir yra, kad sukurtų kvapą gniaužiančius personažus.“ Tačiau tai ir yra šios knygos unikalumas – ji apie realius vaikus. Autorė pati su jais kalbėjosi. Apie gyvenimą, mirtį, laimę, meilę. Lyg ir nieko naujo. Tos pačios temos. Iki skausmo žinomos. Tik vaikai – sukaupę tokios patirties, kokios dauguma iš mūsų net nesapnavo. Vaikai su elgesio sutrikimais, vaikai, sergantys nepagydomomis ligomis. Kai kurie – jau spėję prasikalsti. Kiti – tiesiog kitokie savo netikėtu sumanumu.
Kritikė paskaito citatą, tada – kitą. Paklausia, ar klausytojai dar nepavargo – malonu. O berniukas iš salės vidurio, kuris čia dalyvauja kaip kviestinis svečias, mat yra vienas iš knygos herojų, rimtų rimčiausiai taria: “Aš tai dar nepavargau!“. Sale nuvilnija juokas. Dar pora citatų. Ir jaučiu kaip skruostu jau rieda ašara. Ne todėl, kad gaila mažylių ir jų sunkaus likimo. Todėl, kad susiduri akis į akį su kitokiu gyvenimu. Jame nesiskundžiama – jame išsamprotaujama. Vaikiškai, o kartu taip brandžiai. Kad liūdėti tiesiog negalima. Kad bijoti nėra ko. Kad reikia džiaugtis, nes tai gerai. Tiesiog DŽIAUG – TIS
Turiu tą knygą. Pusę jos jau ryte prarijau. Žinau – verta. Siūlau ir Jums.
Ką gi, šis įrašas primena skyrelį „Rekomenduok draugui“. Bet kartais būna, kad nutinka kažkas ir tuo nepasidalinti tiesiog negali. Gal ir Jūs jau spėjote šią knygą bent pavartyti? Gal turite kitokią nuomonę apie ją? Gal norite kritikuoti? Tegu būna šis mano pasipasakojimas – pretekstas diskusijai. O gal jis ir liks tiesiog pasisakymu.
Comments are closed.