Katiniška meilė

Mano mažulė murkia man ant kelių. Miela. Suleidžiu pirštus į jos blizgantį kailį – raminantis švelnumas. Visai kaip rytais, kai prabudusi pašaukiu vardu ir Murka atbėga pasiglostyt pataluose, kartodama savo rytinį sveikinantį „murr-miau“. Banalu būtų sakyti, kad ji kniaukia – ji su manim šnekasi: garsus ir atkalus „miaaauuu“, reiškiantis „aš noriu valgyt“, tylus „mur“, kai paliečiu miegančios uodegą ar paausį, pasitenkinimo „brrr“, kai kasau pasmakrę, ir, žinoma, jau minėtas rytinis „murr-miau“. O kur dar visi gestai ir mimikos! Švelnus kepštelėjimas letenėle per koją – reikalavimas pažaisti, kruopštus prisitaikymas griebti pelytę. Galėčiau tęssti be galo. Matyt kaip ir daugelis šiek tiek raganiškos prigimties moterų pati turiu juodai katinišką sielą.

Bet žaviausia yra jos meilė. Katiniška meilė. Kažkada išgelbėjau Murką nuo valkatavimo gatvėse. Parsinešiau namo velniškai gražią, bet siaubingai išsigandusią. Po kelionės automobiliu ir privalomų maudynių susisukęs šlapias kamuoliukas už sofos atrodė niekada man neatleis.

Šiandien duodasi po kambarį. Nuspiria nuotraukos rėmelius, ištampo mamos mezginį, net pasisioja į palmę. Čia kai karališkai nemiega ant radiatoriaus. Tokia mano katytė dabar: pamiršusi valkatavimo ir bado siaubą, naujos aplinkos stresą ir senuosius šeimininkus, kurie ja lengvabūdiškai atssikratė.

Taigi apie katinišką meilę. Ji reiškia besąlygišką pasitikėjimą ir meilumą. Meilė išdykusi, bet švelni, reikalaujanti pagarbos, atsilyginanti tuo pačiu. Nelaikau savęs šeimininke – greičiau drauge. Žiūriu į Murką ir mąstau. Kad žmonės taip mylėtų. Aš duodu savo nuoširdų rūpestį. Ir nėra jokių abejonių. To pakanka, kad į meilę atsakytų mei

ile. Jokio apsimetinėjimo. Jokio veidmainiškumo. Katiniška meilė laimima rūpesčiu ir mėsos gabalėliu, o žmogiška.

Vyras. Jis neparodys kaip pasiilgo atbėgdamas pasitikt prie durų. Jis net po kelių ar keliolikos metų rūpesčio gali iškeisti moterį į kitą. Neketinu tapti senmerge su pilnu namu katinų, tik. Šiandien kankinama abejonių ir prisiminimų svarstau, kodėl žmonių jausmai tokie sudėtingi. Kodėl kartais neužtenka meilės, kad laimėti vyro atsaką ir prieraišumą? Kodėl šįvakar guodžia Murka, o jis kažkur. kitur.

Nusprendžiau. Esu katiniška siela. Ieškosiu tokio paties. Galėsime kartu kniaukti pilnatyje.

13 thoughts on “Katiniška meilė”

  1. Žinai, Agne, ir juk negali sakyti, kad katiniška meilė tokia kitokia nei žmoniška… Tiesiog žmogui reikia kąsnelio mėsos ne tik kūnui, bet ir sielai. Ir kai jos nėra – dūšėle alksta, valkatauja, kol kas nors jos nepriglobia ir nepamaitina taip trūkstamu gabalėliu.

    Reply
  2. visos mes pasiilgom to katinisko murkimo prie ausies, svelnu prisilietima. linkiu tau , kad sutiktum ta savo katina ir jis nebutu is tu kurie,, eina ten kur nori ir kada nori''

    Reply
  3. Taigi… As irgi taip sakau!!! Kai tokie salciai aplinkui tai gerai butu tureti savo Katina salia. Na, gerai – kad ir loki koki. Nes per tuos darbus visai uzsimirsta, kas yra meilumas ir apskritai – vyro kvapas…

    Reply
  4. Mergaites – nu kokie dar katinai. Reikia vyro salia! Kad ir vini ikalti moketu ir malku pakapotu. O visi tie murkimai… Paistaleliai! Nu kam mums vyrai kaip mazgotes..?

    Reply
  5. Katiniška meilė tobula. Tai išdidumas, pasitikėjimas, žaismingumas, reiklumas. Apdraskytos rankos ir šiltas kamuoliukas ant peties pabudus. Aš galiu nesišukuoti, vistiek esu mylima. Jeigu nepamiršiu pašerti savo meilę.

    Reply
  6. Turiu Jums pamineti, mielos moterys, kad ne Jus vienos norite to murkimo. Mums taip pat jo reikia. Taciau Jus, pasinerusios i savo feminizmus ir kitus -izmus, tai pamirstate.. ir tampate labiau burbeklemis, nei murklemis…

    Reply
  7. Ak, na kam cia gilintis i feminizmus, nefeminizmus…? Grazu, nuosirdziai parasyta ir megaukimes 🙂 Na, pagalvokite, ar sis rasinys/laiskas jums nesukelia silumos ir jaukumo pojucio..?

    Reply
  8. jap… suprantu tave. nera vyro kuris pastebetu moters sialos, o tik kuno.. jiems visiems tik sexo ir reikia… tik tokia meile jiems ir imanoma…. jau kelis metus ir as pasidariau kaip ta kate, bet ilgam neprisirisanti prie vieno zmogaus ar vietos… visi troksta bet ne kiekvienas gali prisiartinti… zaliaake, raonplauke bei isdykusi katyte kuri gali uz save pakovoti… juk gyvenymas tai ilgalaike kova

    Reply

Leave a Reply to monogra Cancel reply