Lauki lauki atostogų, o kai jos ateina – tikro poilsio nėra. Galų gale paaiškėja, kad vaikai trukdo. O kaip gi su svajone apie „šeimyninį“ poilsį? Atrodo, kad idilija būna tik filmuose…
Neverta įsižeisti, jei jūsų bręstantiems vaikams nuobodu ilsėtis su jumis. Pasistenkite juos suprasti. Atitolimas nuo vaikų neišvengiamas, ir kas to nesuprato, nėra pasirengęs priimti, tas pakenks pats sau ir vaikams. Kalti ne jūs, o pats gyvenimas. Pernelyg skirtingi amžiaus poreikiai, rūpesčiai! Paauglys, kuris visą laiką praleidžia su tėvais – greičiau anomalija, negu norma. Jo galima tik pagailėti. Kur kas natūraliau, jei jis išeina su kompanija, o tėvai bendrauja su savo amžiaus žmonėmis.
Vida N. rašo: „Antrą vasarą atostogauju su vaikais ir antrą vasarą jaučiu susierzinimą. Mano sūnui dešimt, o dukrai keturiolika. Praeitais metais atostogavome Preiloje, dukra nukankino skundais, kad nuobodu. Jai niekas neįdomu! Nei pasakiška gamta, nei stebuklinga tyla, net nei prie rankų priplaukiančios gulbės. Irstėmės valtele, plaukiojome katamaranu, kad tik ją išblaškyčiau. Niekas nepadėjo. Zirzė visą dvidešimt dienų. Truputį pagyvėjo, kai nuvažiavome į Klaipėdą: pasivaikščiojome po parduotuves, triukšmingas gatves. Tai kam važiuoti ilsėtis? Reikėjo likti Vilniuje, ten parduotuvių ir triukšmo užtektinai. Su sūnumi irgi buvo problemų.
Maniau, šiais metais viskas bus kitaip. Dukra užkankino – Palanga ir tik Palanga. Jai reikia triukšmo, žmonių minios. Nusprendėme jos paklausyti. Gal nors ji bus patenkinta. Iš teisų, duktė mažiau zirzė, lakstė beveik į visus koncertus, rinkdavosi pačias triukšmingiausias kavines, kad pavalgytume. Visą laiką jos klausėme. Tačiau patys siaubingai pavargome: nuo triukšmo, žmonių, kvailų dainų.
Su nostalgija prisimenu, kaip ilsėjomės su šeima, kai vaikai buvo ikimokyklinio amžiaus. Vaikščiodavome po Nidą, po kopas, visi buvo patenkinti ir laimingi. Jokių problemų. Tačiau dabar dukteriai varo siaubą vien mintis apie Neringą, “ėjimą į kopas”. Sako, “nuobodybė”. Esame tarsi skirtingose barikadų pusėse: mes su vyru vertiname tylą, gilius jausmus, ramybę. O vaikams to nereikia, jiems primetė meilę triukšmui, paviršutinėms vertybėms, pramogoms. Nė nepastebėjome, kaip jiems primetė svetimas mums vertybes. Ką patars tokioje situacijoje psichologas“?
Patarimas vienas – reikia keistis pačiai. Vida teisi, kada kalba apie vakarietiškos mados įtaką. Tačiau ji neatsižvelgia į amžiaus psichologiją. Pagrindine nesutarimų Vidos šeimoje priežastimi yra ne “svetimos kultūros” įtaka, o skirtingas amžius.
Visiškai natūralu, jei jūsų vaikai veržiasi bendrauti, lankytis triukšmingose vietose, kur daug žmonių. Vaikas, kuris vengtų žmonių ir slėptųsi miške “klausytis tylos” – veikiausiai turėtų kelti nerimą. Tokie vaikai greičiau išimtis, negu taisyklė, ir neverta mūsų vaikams primesti to, kas artima mums, sulaukus keturiasdešimties ar penkiasdešimties.
Sunkiausia būna priimti artimą žmogų, kuris jaučia visai kitus poreikius, negu mes. Kada vaikai maži, tėvai pripranta, kad jie tampa tarsi jų pačių kopija. Atitinkamame amžiuje vos ne kiekvienas tėvų noras tampa vaikų noru. Štai mes ir įprantame nematyti, kad vaikas – atskiras, kitoks, negu mes, žmogus.
Tačiau bėgant laikui vaikai ima skirtis nuo tėvų. Jie ima formuotis kaip atskira asmenybė. Ir didžiausia klaida, kurią galime padaryti, tai priešiškai pasitikti nepanašią į mus asmenybę. Kaip taisyklė, tokia nuostata duoda labai liūdnus rezultatus. Arba galite netekti vaiko meilės, arba, kas dar blogiau, sugadinti jo gyvenimą.
Angelė J. buvo užsidariusi, kompleksuota moteris, išleido poezijos rinkinį, viena augino dukrą. Kada duktė paaugo ir ėmė lankytis kompanijose, diskotekose, ji uždraudė tą daryti. Pasiuntė į muzikos mokyklą, privertė rašyti eiles, ėmė vedžiotis į Operos ir baleto teatrą, “kultūriškai šviesti”. Angelė norėjo sukurti savo pačios kopiją. Galiausiai mergaitė buvo užgožta, ėmė bijoti žmonių. Iš pradžių jos charakteris buvo džiaugsmingas, betarpiškas, bet motina neleido jam išsivystyti. Ji taip ir liko senmerge, gyvenančia prie motinos, kuri į senatvę tapo bambeklė, nepatenkinta nei savimi, nei dukra. Ilgainiui duktė suprato, kad nekenčia motinos.
Verta susimąstyti dėl šios istorijos. Kam temptis vaiką į Preilą, jei jam ten nuobodu? Jums malonu vaikščioti po kopas Nidoje, o jūsų dukrai paauglei norisi į Palangą, į triukšmingą Italijos kurortą? Tai visiškai normalu. Kada jūsų dukrai bus keturiasdešimt ar penkiasdešimt, gal būt, ir ji užsinorės tylos ir būti kuo toliau nuo žmonių!
Štai kaip panašioje situacijoje pasielgė Indrė N. Ji išsiuntė dukrą į stovyklą paaugliams, o pati su vyru išvažiavo į ramų Slovakijos kurortą. Niekas niekam netrukdė, kiekvienas gavo tai, ko norėjo. Duktė buvo labai dėkinga tėvams už stovyklą, ji ten susipažino su naujais žmonėmis, visiškai patenkino poreikį bendrauti. Tėvai irgi pasiilgo dukters; kai visi sugrįžo namo, stojo ilgas harmoningų santykių periodas.
Žinoma, nereikia pulti į kitą kraštutinumą: pamiršti vaikus, užsiimti tik savo gyvenimu. Bet koks kraštutinumas gali sukelti liūdnas pasekmes. Bręstantiems vaikams vienu metu reikalinga ir laisvė, ir prisirišimas prie šeimos! Dėl to, jei visada palikinėjate vaiką “močiutei”, arba kaskart jam perkate kelialapį į stovyklą, o patys išvažiuojate į Kanarų salas, tai tas, galų gale, gali pasėti susvetimėjimą jūsų santykiuose. Vaikas subtiliai jaučia, kada juo stengiasi “atsikratyti”, kad jis “netrukdytų”. Vaikui reikia būtent tiek laisvės, kiek jam reikalinga.
Todėl protingai elgiasi tie, kas stengiasi bent dalį atostogų praleisti su vaikais. Snieguolė J. važiavo su vyru į Egiptą, o tuo metu vaikai atostogavo stovykloje Lenkijoje. Tačiau sugrįžę, visi drauge praleido savaitę sodyboje prie Vilniaus. “Šeimos pojūtis” sustiprėjo, atsinaujino asmeniniai ryšiai, simpatija. O kas būtų buvę, jei sugrįžę po poilsio tėvai jau kitą dieną būtų išėję į darbą?
Visada galvokite apie vaiko interesus, o ne apie savo asmeninius, ir vaikai jums atsidėkos meile. Ta išmintis visiškai pritaikytina ir planuojant vasaros poilsį!
