Apsakymas apie šunišką meilę

Saulėtą liepos popietę, nuo tvankumos iškišęs liežuvį, binzenau šalia šeimininko Gintaro, kiekvienoje pakrūmėje išdidžiai žymėdamas savo teritoriją. Šioje Druskininkų miesto gatvėje buvau kolegų labiausiai gerbiamas šuo, nors gimiau tik paprastu mišrūnu. Ir ta diena buvo niekuo neišskirtinė, kol… už kampo pamačiau ją… Tokios gražios kalės aš dar nebuvau uostęs. Grynakraujė bolonė – patikėkit manim! O koks dailus jos baltas kailis! Smaugiamas pavadėlio ir pašėlusiai vizgindamas uodegą tįsiau šeimininką kalytės link. Sutrikusi bolonė nedrąsiai žvelgė į mane uosdama orą savo virpančia drėgna nosyte. Ne mažiau pasimetusi atrodė ir jos šeimininkė – simpatiška blondinė, besiplaikstančia melsva suknele. Pajutau, kad Gintaras per daug nesipriešina mano iniciatyvai ir noriai seka tų žavių merginų link. Iš nerimastingai pasikeitusios eisenos supratau, kad jį kaip ir mane užvaldė noras susipažinti. Nieko keisto – ta šviesiaplaukė mergina atrodė tikrai ypatinga ir kvepėjo gaiviai bei jaukiai.

Po valandėlės visi drauge jau vaikštinėjome maloniame paupio medžių pavėsyje. Žavioji bolonė prisistatė Pupos vardu, o savo šeimininkę vadino Rasa. Pupa pasakojo, kad juodvi atvyko iš sostinės kelias savaites pailsėti pas prie Nemuno gyvenančią merginos močiutę.

Šeimininkams romantiškai besišnekučiuojant mes, paleisti nuo pavadėlių, dūkom pievoje. Nesumeluosiu pasakęs, kad tai buvo geriausia diena mano gyvenime. Panašu, kad mano šeimininko irgi… Mudu su Pupa krizenom matydami pirmuosius nedrąsius Rasos ir Gintaro bučinius. Pirmuosius, bet ne paskutinius…

Likusios liepos dienos prabėgo lyg pasakoje. Kartu su šeimininkais klajodami po kurorto pušynus mudu su Pupa tapome tokie artimi, kad aš jai atidaviau net savo mylimiausią žaislą, o ji man padovanojo sultingą kaulą. Tuo tarpu Gintaras stebino Rasą netikėtomis dovanėlėmis ir gėlėmis, o ši atsidėkodama kepdavo gardžius pyragus, kurių paragauti kartais pasisekdavo ir man.

Bet visos pasakos kada nors baigiasi… Artėjo diena, kai mūsų merginos turėjo išvažiuoti. Atsisveikinimas buvo sunkus. Žadėjome toliau bendrauti, susitikti, kai tik pasitaikys proga, tačiau po ištisų saldaus mėnesio dienų, kuomet nesiskyrėme, pasimatymai kartą ar du per mėnesį pranašavo ilgesingą rudenį…

Taigi jos išvažiavo. Dienos tapo tuščios, pasivaikščiojimai nykūs. Be to, dėl dingusio apetito dar turėjau apsilankyti pas veterinarą. Liūdėjau mąstydamas, kad tokiam Brisiui kaip aš nelemta turėti gražuolę meilią draugę. Liūdėjo ir Gintaras.

Bet vieną dieną, jau pradėjus gelsti lapams, šeimininkas sulaukė Rasos skambučio. Pajutau, kaip jo kūnu perbėgo džiaugsmingi šiurpuliukai, o balse pasigirdo neįprasta laimės gaida, kai mergina pranešė džiugią žinią – Pupa turės šuniukų! Netekau žado. Sunerimęs lakstydamas po kambarį, užsimiršau bei kilstelėjau koją prie fikuso. Tik garsiai išbartas atgavau žadą ir galėjau iki galo išklausyti, kas gi bus toliau. Ogi mūsų merginos atvažiuoja! Ir šį kartą ne keliom savaitėm… Rasai ir Gintarui mūsų su Pupa šuniukų laukimas tapo pranašišku ženklu, kad gal užtenka ilgėtis bei dvejoti. Jei jau likimas susieju mus, šunis, gal ir šeimininkams lemta visą gyvenimo kelią nueiti drauge… Pabuvę atskirai, nukankinti liūdesio jiedu nusprendė, jog verta šį vasaros nuotykį pratęsti… amžinai, tampant tikra šeima, nors ir iš reikalo – šuniško reikalo.

O pabaiga kaip pasakoj – jie ilgai ir laimingai gyveno.

Pasakojo Brisius,

užrašė Agnė

Comments are closed.