Kartais būna dienų, kai rodos, kad pasaulis tau sukrovė visas įmanomas pareigas ir tikisi, kad visas jas atliksi iškart bei dargi nepriekaištingai. Ir tuomet jauties, tarsi visos įmanomos akys žiūrėtų į tave, tarsi kiekvienas žingsnis būtų narstomas po smulkiausią detalę, ir privilegija klysti nebeatrodo tokia žmogiška.
Manau, labai normalu tokiais atvejais jausti baimę. Gerai, gal baimę ir ne visai tas žodis. Pavadinkime tai nerimu. Bet faktas, kad gerai jaustis tokiais atvejais tiesiog negali. Ir nežinau kaip Jums, bet man tuomet sunkiausia būna pradėti. Prisigalvoju tūkstančius įvairiausių veiklų, naujų “pareigų”, kad tik nereiktų imtis to, ko, manau, kad nemoku. Nors net nemėginu mokytis!
Ir ką tokiais atvejais daryti? Gerai, jeigu nerimas trumpalaikis ir greit praeina. Tuomet po kelių minutėlių lengvos panikos paprastai jau šaipaisi iš savęs ir pradedi versti kalnus. Tačiau jeigu laikas eina, darbai nejuda, o prieš akis ryškiai šviečia “deadline’as”… Ir vis ryškėja, vis labiau spinduliuoja…
Tokiais atvejais, manau, nieko gėdingo kreiptis pagalbos. Iškapstyti iš savo atminties žmogų, kuris galėtų turėti atitinkamos patirties, jau yra šis tas. O padėti, jeigu pagalba yra susijusi su mokymu, žmonės mėgsta. Nes tuomet turi galimybę pajusti savo galią, išmanymą, profesinį autoritetą.
Taigi pagalbos prašymo situacijoje paprastai lieka patenkintos abi pusės – tiek prašantis, tiek mokantis. Tad kodėl kartais visgi taip sunku imti ir pripažinti, kad vienas sunkiai susidorosi..? Vis tas įgimtas pranašumo troškimas. Regis, paprašydamas padėti kaip man sugriausi visą savo sunkiai pelnytą autoritetą… Bet ei! Leiskime sau prašyti! Tik pripažindamas savo silpnybes gali tapti stiprus.
To visiems ir linkiu!