Lėtinis prostatitas

Komentuoja Kauno medicinos universiteto medicinos mokslų daktaras Urologijos klinikos administratorius chirurgas urologas Darijus Skaudickas.

Sėklidėse gaminamas pagrindinis vyriškasis hormonas – testosteronas. Šio hormono sintezė ir koncentracija lemia vyro lytinę funkciją. Spermijų judrumą ir gyvybingumą palaiko įvairios biologiškai veiklios medžiagos – prostaglandinai, leukotrienai, dehidrotestosteronas. Nustatyta, kad visos sistemos ir jungiamosios grandys, valdomos neurohumoraliniu keliu, nulemia kokybišką spermatogenezę ir vaisingumą bei erekciją.

Tarp sėklidžių ir priešinės liaukos bei antsėklidžio yra geri anatominiai ir neurohumoraliniai ryšiai, kurie infekcijos metu tampa ne tokie glaudūs. Sutrinka leukotrienų gamyba. Sėklinio latako kaip tranzito funkcija susilpnėja: kinta ph, temperatūra, vystosi latako hiperemija, nulemianti sunkesnį sekreto praėjimą. Todėl labai svarbu išvengti infekcijos bei jos komplikacijų.

Dažna prielaida sirgti lėtiniu prostatitu – susilpnėjęs imunitetas. Imuninis reaktyvumas ypač sumažėja, jeigu organizmas negauna su maistu būtinų baltymų arba jų daugiau pašalinama. Nevisavertis maistas, nervų įtampa, stresas sumažina reaktyvumą, uždegimas būna silpnesnis, sumažėja antikūnų titras, gali pasikeisti alerginių ligų eiga, infekcija nesukelia karščiavimo. Lėtiniu prostatitu, įvairių šaltinių duomenimis, serga kas antras ar trečias vyras.

Lėtinis prostatitas − kas tai?

  • 2 000 000 ambulatorinių vizitų per metus
  • 8 proc. visų vizitų pas urologą
  • 1 proc. visų vizitų pas šeimos gydytojus
  • 4000 JAV dolerių per metus JAV 1 pacientui
  • 25–30 proc. erekcijos ir potencijos sutrikimai
  • 20–25 proc. nevaisingumas
  • 10–15 proc. prostatos vėžys

Lėtinis prostatitas arba lėtinis dubens skausmo sindromas – iki galo neištirta urologinė liga, tačiau tai pripažįstama, kai skausmas mažajame dubenyje trunka ne mažiau kaip 3 mėnesius. Skausmas paprastai siejamas su šlapinimosi sutrikimais, seksualinės funkcijos pablogėjimu ir ejakuliacijos diskomfortu.

Kai kurių tyrimų metu nustatyta, kad LP simptomai mažina gyvenimo kokybę panašiai, kaip sergant angina, širdies nepakankamumu, Krono liga, diabetu (Motrich R.D., Maccioni M., 2005).

Prostatitą sukelia:

  • Escherichia coli, Proteus, Klebsiella, Enterobacter, Pseudomonas, Neisseria gonorrhoeae ir grybeliai.
  • Buvusi intervencinė šlapimo takų procedūra: kateterizacija, cistoskopija, biopsija.
  • Lytiškai plintantys mikroorganizmai: chlamydia trachomatis, ureaplasma urealyticum, trichomonas vaginalis (klinikinis tyrimas su 1461 pacientu (Weidner W.) neįrodė ryšio su LP).
  • Rizikos veiksniai susirgti ūminiu prostatitu yra: lytinių organų traumos, važiavimas dviračiu, jodinėjimas, seksualinė abstinencija.

Lėtinis prostatitas yra ūminio prostatito pasekmė ar gali išsivystyti be ankstesnės ūminės infekcijos.

Keli klinikiniai tyrimai tyrė, ar šlapinimosi sutrikimai, padidėjęs citokinų kiekis kraujyje, neurozė, depresija, seksualinės problemos turi įtakos LP atsirasti. Tačiau šios galimos priežastys LP atsiradimui įtakos neturėjo.

Tyrimai

Prostatito diagnozei patvirtinti atliekami šie tyrimai:

  • anamnezė, klinikinių ir objektyvių duomenų įvertinimas,
  • mikroskopinis prostatos sekreto tyrimas,
  • mikroorganizmų kultūros auginimas,
  • šlapimo tyrimas bei šlapimo pasėlis,
  • transabdominalinis ar transrektalinis ultragarsinis prostatos ištyrimas,
  • prostatos specifinio antigeno (PSA) pokyčių kontrolė.

Simptomatika:

  • tarpvietės skausmas (26 proc.);
  • sėklidžių skausmas (39 proc.);
  • dubens, kryžkaulio skausmas (36 proc.);
  • skausmas ar diskomfortas ejakuliacijos metu;
  • ankstyva ejakuliacija;
  • kraujas spermoje;
  • sutrikusi potencija ir erekcija;
  • sumažėjęs lytinis potraukis;
  • dizurijos simptomai;
  • atitikimas pagal Lėtinio prostatito simptomų skalės balus

Dėl šių negalavimų tikslinga siųsti pacientus pas urologą. Vyresniems pacientams panašūs simptomai dažniau sukelti gerybinės prostatos išvešėjimo (hiperplazijos), o jaunesniems – tai lėtinio prostatito požymiai.

Ligos formos

Ūminiu prostatitu dažniausiai susergama po tam tikrų intervencijų (keteterizacijos, cistoskopijos, prostatos biopsijos). Pakyla kūno temperatūra, atsiranda dizurijos požymių, krečia drebulys. Pacientas dažniausiai gydoma stacionare, taikoma antibiotikų terapija, analgezija, režimas. Operuojama retai. Pavyzdžiui, kai yra šlapinimosi retencija (susilaikymas), atliekama cistostoma (šlapimo pūslės drenavimas pro priekinę pilvo sieną). Taip pat operuojama, kai prostatoje susiformuoja pūlinys. Atliekamas pūlinio drenažas.

Lėtinis prostatitas dažniausiai yra negydytos ar nevisiškai išgydytos ūminės prostatito formos pasekmė.

Urologijos srityje kartais vartojamas terminas lėtinis dubens skausmo sindromas. Ši klasifikacinė forma taikoma teoriškai, nes lėtinį prostatitą nuo lėtinio skausmo sindromo sunku atskirti.

Lėtinio prostatito gydymas

Gydoma ambulatoriškai. Pradinis lėtinio bakterinio prostatito gydymas susideda iš į prostatą prasiskverbiančių antimikrobinių vaistų vartojimo (pvz., fluorochinolonai ar trimetroprimo sulfametoksazolis), ar jis efektyvus, nustatoma identifikuojant prostatos mikroorganizmus. Įprastinis terapinis kursas tęsiamas 4 savaites, trukmė nustatyta remiantis geriausiu atsaku skirtingų klinikinių tyrimų metu, nors skirtingos terapinės trukmės nėra lygintos.

Po antimikrobinės terapijos, nors ir nebūna infekcijos pasikartojimo požymių, kas 6 mėnesius turi būti atliekami šlapimo pasėliai.

Taip pat skiriama α adrenoreceptorių blokatorių grupės medikamentų (jeigu yra obstrukcijos požymių). Atsižvelgdamas į paciento būklę, gydytojas gydymą gali tęsti tol, kol simptomai visiškai išnyksta. Vaisto veiksmingumas bei vartojimas praktikoje dažnai priklauso nuo palankių pacientų įvertinimo bei atsiliepimų. Natūralios kilmės preparatai jų nusipelno vis dažniau. Be to, šių preparatų veiksmingumo, saugumo ir kainos vertinimas dažnai yra palankesnis nei cheminių vaistų.

Lėtinis dubens skausmo sindromas

Iki šiol efektyvus lėtinio dubens skausmo sindromo gydymas nėra aiškus. Tam įtakos gali turėti daugiaveiksnė ligos patogenezė, auksinio diagnostinio standarto nebuvimas ir daugelio tyrimų metodologiniai apribojimai. Todėl šiuo metu apsistota ties simptomų malšinimo strategija (2 lentelė).

Prieš pradedant reikia įvertinti simptomus ir jų įtaką ligonio gyvenimo kokybei. Tam naudojamas specialus NIH lėtinio prostatito simptomų nustatymo klausimynas. Juo simptomai įvertinami nuo 0 iki 43 balų. Jei gydant vertinimas sumažėja 4–6 balais, tai jau galima vertinti kaip reikšmingą būklės pagerėjimą.

α blokatoriai

Keleto mažų atsitiktine atranka paremtų kontroliuojamų klinikinių tyrimų metu nustatyta, kad 12–14 savaičių skyrus α blokatorių lėtiniu dubens skausmo sindromu sergantiems vyrams, simptomai sumažėjo. Tačiau didesnio atsitiktine atranka atlikto tyrimo metu 6 savaites skiriant tamsulosino, didesnio simptomų sumažėjimo, vertinant pagal tas pačias skales, nenustatyta. Nors, preliminariais kito tyrimo duomenimis, ilgesnė nei 3 mėnesių trukmės terapija gali duoti naudos. Taip pat reikia paminėti α blokatorių sukeliamus šalutinius poveikius: galvos svaigimą, nuovargį bei hipotenziją.

Antimikrobinė terapija

Klinikinių tyrimų su lėtiniu dubens skausmo sindromu sergančiais ligoniais metu tiek gydant ciprofloksacinu (196 ligoniai), tiek levofloksacinu (80 ligonių), tiek ir neskiriant jokio vaisto, jokio didesnio simptomų sumažėjimo nepastebėta. Tačiau sunku vertinti šiuos duomenis su visomis ligonių grupėmis, kadangi daugelis iš jų jau yra gydyti kitais antimikrobiniais vaistais.

5 α reduktazės inhibitoriai

Keleto atsitiktinių imčių placebu kontroliuojamų tyrimų metu finasteridas nedavė didesnės naudos mažinant skausmo sindromą, nors, vertinant pagal bendras sunkumo skales, pastebėtas simptomų sumažėjimas.

Kitos gydymo priemonės

Rimtų kitų siūlomų lėtinio dubens skausmo gydymo būdų tyrimų trūksta. Bandyta vartoti aromatinių heptanų preparatus, bioflavanoidus su antioksidacinėmis savybėmis. Pasiektas gana didelis teigiamas poveikis, tačiau jų nauda dar turi būti tiriama. Tirtas ir transuretrinės mikrobangų termoterapijos poveikis (tyrimas su 20 ligonių). Nustatyta, kad gyvenimo kokybė 3 mėnesių laikotarpiu labai pagerėjo. Tačiau šiam tyrimui trūko gero metodologinio paruošimo.

Esant apatinei šlapimo takų obstrukcijai, vienas iš pagrindinių yra chirurginis gydymas.

III B kategorijos LP gydyti antibakterinių preparatų vartoti nerekomenduojama. Gydoma:

  • α adrenoblokatoriais
  • analgetikais
  • gyvenimo būdo pakeitimu
  • refleksoterapija
  • psichoterapija
  • fizioterapija
  • erekcijos kontrole

Išvados ir rekomendacijos

Pirmiausia reikėtų įvertinti ligonio, kurį vargina dubens skausmai ir šlapinimosi metu atsirandantis diskomfortas, būklę bei nuspręsti, ar tai susiję su šlapimo takų infekcija, prostatos patologija, ar abi patologijos turi tam įtakos. Jei ligoniui nustatyta šlapimo takų infekcija, pirmiausia reikėtų skirti antimikrobinių vaistų, kurie neprasiskverbia į prostatą (pvz., nitrofurantoino). Jei simptomai nepraeina ir pasireiškia lėtinis bakterinis prostatitas, rekomenduojamas 4 savaičių antimikrobinis gydymas į prostatą prasiskverbiančiais vaistais (fluorochinolonais), toliau stebint, ar neatsirado galimas infekcijos recidyvas.

Jei šlapimo takų infekcijos požymių nėra, reikėtų skirti simptomus malšinantį gydymą. Remiantis atsitiktine atranka pagrįstais tyrimais, galima 12 savaičių skirti α blokatorių terapiją, kuri gali būti pratęsta, jei yra teigiamas poveikis. Esant diskomfortui po ejakuliacijos, greičiausiai tai ejakuliacinio latako obstrukcijos pasekmė, kuri gydoma chirurginiu būdu.

Vyrai apie savo lytinę sveikatą paprastai sprendžia tik pagal potenciją: kol dar partnerė patenkinta, atrodo, kad viskas gerai. Tačiau vien tik gera erekcija iš tikrųjų nėra nei geros sveikatos, nei tikrojo vyriškumo žymuo, todėl negalima orientuotis vien pagal ją, tuo labiau kad lytinės potencijos sutrikimas nėra vienintelė ir pati rimčiausia prostatito pasekmė. Daug sunkesnė komplikacija yra nevaisingumas esant normaliai potencijai. Be to, vėliau gali prasidėti šlapinimosi sutrikimai, užleistas LP skatina prostatos vėžio atsiradimą vyresniame amžiuje. Taigi laiku pradėtas prostatito gydymas prisidėtų prie vėžio profilaktikos.