Faringitas

Faringitas – ryklės gleivinės ir pogleivio audinių uždegimas. Jo metu gali būti visų ryklės aukštų pokyčių – nosiaryklės, burnaryklės, gerklaryklės, taip pat ryklinės bei gomurinių tonzilių. Čia gausu limfoidinio audinio, kuris greitai reaguoja į infekciją ar kitus dirgiklius. Faringitas gali būti viršutinių kvėpavimo takų infekcijos dalis ar specifinė ryklėje lokalizuota infekcija.

Virusiniai ir bakteriniai faringitai: diagnozės svarba

Visame pasaulyje viršutinių kvėpavimo takų infekcijos – dažniausia vizitų pas gydytojus priežastis. Daugiau nei pusę (70–80 proc.) ūminių faringitų sukelia virusai. Kelios bakterijų rūšys taip pat gali sukelti ūminį faringitą. Dažniausia (15–30 proc.) ir svarbiausia iš jų – A grupės ? hemolizinis streptokokas (GABHS). Streptokokinis faringitas kartais susijęs su pūlingomis komplikacijomis ir neretai su nepūlingomis pasekmėmis – reumatu ar postreptokokiniu glomerulonefritu.

Svarbu atskirti bakterinį uždegimą nuo virusinio ir nuspręsti, ar reikalinga antibiotikų terapija, nes laiku pradėtas GABHS sukelto faringito gydymas antibiotikais pagreitina sveikimą ir apsaugo nuo komplikacijų.

Tuo tarpu kitos kilmės faringito metu paskirti antibiotikai gali padidinti antibiotikų sukeltų komplikacijų atsiradimą bei atsparių bakterijų štamų vystymąsi. Normalią ryklės ir viršutinių kvėpavimo takų mikroflorą sudaro gramteigiami aerobiniai organizmai.

Sergamumas vienodas tarp visų rasių, etninių grupių bei tarp abiejų lyčių. Virusiniu ir bakteriniu faringitu vaikai serga dažniau nei suaugusieji. Sergamumo pikas būna 4–15 metų amžiuje. GABHS sukelia apie 30 proc. vaikų ūminių faringitų ir tik 15 proc. suaugusiųjų. Tačiau GABHS sukeltu faringitu retai serga jaunesni nei trejų metų vaikai. M.pneumoniae,

Chlamydia pneumoniae ir Arcanobacterium haemolyticum sukeltais faringitais sergamumo pikas pastebimas tarp paauglių ir jaunų suaugusiųjų. Diagnozei nustatyti užtenka išsamios anamnezės ir klinikinio ištyrimo. Pagrindinis pacientų negalavimas yra staiga atsiradęs gerklės skausmas. Jie gali išsakyti ir kitų simptomų, kurie priklauso nuo sukėlėjo.

Tačiau nėra būtina gilintis į skirtingų virusų nulemtą kliniką, nes ji panaši ir kartojasi. Buvo sudaryti keli klinikiniai algoritmai bakteriniam faringitui atskirti nuo virusinio. Prognozės požiūriu patikimiausiais simptomais laikomi: tonzilių eksudatas, skausmingi priekiniai kaklo limfmazgiai, karščiavimas ir kosulio nebuvimas. Esant 3–4 iš šių požymių teigiamas patikimumas yra 40–60 proc., nesant jų – neigiamas patikimumas 80 proc. Šios prognozavimo taisyklės jautrumas ir specifiškumas sudaro 75 proc., palyginti su ryklės pasėliais.

Svarbu įvertinti, ar nesivysto dehidracijos ar viršutinių kvėpavimo takų obstrukcijos požymiai. Tiksliausiai sukėlėjas nustatomas paėmus tepinėlį iš ryklės ir tonzilių, pagal antibiotikogramos rezultatus. Diagnozuojant ligą svarbūs laboratoriniai tyrimai. Atliekami bendrieji kraujo ir šlapimo tyrimai bei sukėlėjo identifikavimo testai.

Ne visada „teigiamas“ (nurodantis, kad yra sukėlėjų bakterijų) pasėlio atsakymas padeda atskirti bakterinį uždegimą nuo virusinio, nes tarp mūsų yra 5– 10 proc. GABHS nešiotojų. Pastariesiems pasėlio atsakymas gali būti ir neigiamas. GABHS nešiotojai nesiskundžia, jiems nereikia skirti antibiotikų. Jiems rizika susirgti reumatu nepadidėjusi, bet jie gali užkrėsti kitus. Serologiniai testai nėra tinkami, kai reikia atskirti sergantįjį nuo nešiotojo. Greiti testai sumažina nereikalingo antibiotikų skyrimo sergantiesiems virusinėmis ligomis atvejų skaičių. Tačiau gydytojams kartais sunku atlaikyti pacientų spaudimą paskirti antibiotikų, net ir esant aiškiai virusinio faringito klinikai.

Virusiniam faringitui būdinga:

Sloga, čiaudulys, gerklės perštėjimas, sudirgimas, pasunkėjęs, skausmingas rijimas, kosulys, subfebrili temperatūra, bendras silpnumas, raumenų skausmingumas, makulopapuliniai bėrimai. Konjunktyvitas būdingas adenovirusų sukeltam faringitui; gingivostomatitas – Herpes simplex virusų sukeltam faringitui; aukšta temperatūra, šaltkrėtis, sausas kosulys, simptomatika, trunkanti 3–4 dienas, – gripo virusų sukeltam faringitui; nosies obstrukcinis sindromas – respiracinių sincitinių virusų sukeltam faringitui;sklerų pageltimas, generalizuota limfadenopatija, hepatosplenomegalija – Epštein-Baro virusų sukeltiems faringitams. Apžiūros metu matomas ryklės gleivinės paraudimas, paburkimas, gali būti nedaug eksudato.

Bakteriniam faringitui būdinga:

2–5 dienų inkubacinis periodas, karščiavimas, šaltkrėtis, galvos skausmas, bendras silpnumas, intoksikacija. Pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai ypač būdingi vaikams. Apžiūrint matoma ryškiai paraudusi, paburkusi ryklės gleivinė, liežuvėlis, padidėjusios tonzilės su pilkai baltu eksudatu, kurio gausu, petechijomis nusėta gomurio gleivinė, apčiuopiami padidėję, skausmingi priekiniai kaklo limfmazgiai.

Kartais nustatomi grybelinės kilmės faringitai. Juos dažniausiai sukelia Candida albicans. Dažniau grybeliniais faringitais serga žmonės, kurių imunitetas pažeistas, – sergantieji vėžiu, AIDS, taip pat pacientai po organų transplantacijų. Grybelių sukelto faringito metu ant paraudusios, paburkusios ryklės gleivinės būna baltų apnašų.

Neretai faringito požymiai pasireiškia esant gastroezofaginio refliukso ligai (GERL), kai rūgštus skrandžio turinys dirgina jautrius ryklės audinius. GERL dažnai sukelia balso užkimimą, lėtinį kosulį, ryklės skausmą, globus pharyngeus (kąsnį gerklėje), blogą burnos kvapą, disfagiją, rėmenį. Apžiūrint matoma paburkusi, paraudusi užpakalinės ryklės sienos gleivinė. Didžiausi pokyčiai – gerklose, vedeginių gumburų srityje. Tiksliausias GERL diagnostinis tyrimas – 24 val. stemplės pH-metrija, bet tai brangus invazinis tyrimas. Todėl dažnai empiriškai rekomenduojama subalansuoti dietą, koreguoti gyvenimo būdą, taip pat skiriama protonų siurblio inhibitorių.

Kitos faringitų priežastys:

  • granulominių ligų (Vegenerio ligos, Krono ligos, sarkoidozės), lėtinių uždegimų metu pasireiškia granulomatozinis ryklės gleivinės uždegimas. Granulomų ryklėje gali susidaryti esant svetimkūniams, navikams ar kitoms sisteminėms ligoms (pvz., sisteminei raudonajai vilkligei). Įtarus navikinį procesą, pacientą siųsti pas gydytoją otorinolaringologą,
  • radioterapijos metu ryklės gleivinėje matomi labai greiti ląstelių pokyčiai – vystosi atrofija. Išvengti to nepavyksta. Sumažėjęs seilių išsiskyrimas nulemia bakterinės ar grybelinės superinfekcijos atsiradimą,
  • esant užpakalinei rinorėjai, taip pat dirginama ryklės gleivinė,
  • dėl sauso oro ar alergijos po endotrachėjinės intubacijos gali atsirasti faringito požymių,
  • stiprūs dirgikliai alkoholis ir tabakas,
  • tam tikri medikamentai taip pat gali dirginti ryklės gleivinę, tarp jų burnos skalavimo priemonės, burnos gaivikliai, kurių sudėtyje yra fenolio, alkoholio ar rūgščių. Net hipertoniniai druskų tirpalai gali dirginti smarkiai uždegimo pažeistą ryklės gleivinę.

Esant lėtiniam faringitui, reikėtų atmesti navikinį procesą, kai yra vėžio rizikos veiksnių – vyresnis amžius, vartojamas alkoholis ir/ar tabakas. Visuomet reikia atkreipti dėmesį į imuniteto silpnumo požymius. Kompl ika cijos Netinkamai gydomas ar iš viso negydomas faringitas gali komplikuotis tiek pūlingomis, tiek nepūlingomis komplikacijomis.

Gydymas

Daugeliu atvejų pacientai pasveiksta per 10 d. ir be gydymo. Tačiau svarbu išvengti aukščiau minėtų komplikacijų.

Dažniausiai skiriama šiltų skysčių, antipiretikų, antiseptinių tirpalų gerklei skalauti ar purkšti, ramybės režimas ir antibiotikų (bakterinės infekcijos atveju). Skalavimas (gargaliavimas) šiltų druskų tirpalais palengvina simptomus. Pastilės su benzokainu (Septolete, Toncils), benzidamino hidrochloridu (Tantum verde) ar kt. trumpam sumažina skausmą. Pradėjus gydyti tinkamu antibiotiku, jau po 24 val. išnyksta užkrato perdavimo rizika. Gydant tiek vaikus, tiek suaugusiuosius, esant bakterinio faringito simptomams, galima rinktis vieną iš šių taktikų:

1) paimti pasėlį iš ryklės ir laukti atsakymo 48 val. ir, tik esant teigiamam atsakymui, skirti antibiotiką arba

2) paimti pasėlį ir iš karto skirti antibiotiko, o, esant neigiamam atsakymui, nutraukti gydymą. Remiantis racionalios antibiotikų terapijos principais, teisingiau būtų rinktis pirmąjį variantą. Atidedant gydymo pradžią 48 val., reumato rizika nepadidėja, o, paskyrus antibakterinį gydymą iš karto, kai kurie pacientai be reikalo gaus antibiotiko, t.y. padidės šalutinio poveikio rizika. Beje, anksti paskyrus antibiotiko, nesusiformuoja imuninis atsakas.

Veiksmingas vietiniam faringito gydymui yra fuzafunginas (Bioparox). Vietinis gydymas fuzafunginu padeda greičiau sveikti. Preparatas apsaugo nuo infekcijos plitimo į apatinius kvėpavimo takus bei sumažina peršalimo ligų komplikacijų skaičių, nesilpnindamas imuniteto. Svarbu tai, kad Bioparox – vienintelis vietinis antibakterinio ir uždegimą slopinančio poveikio vaistas, veiksmingai sumažinantis visus simptomus – ryklės skausmą, kosulį, skausmą ryjant, užkimimą, čiaudulį, slogą, nosies užgulimą, kad ir kokios kilmės – virusinės ar bakterinės – jie būtų.

Reiktų atkreipti dėmesį, kad geriau pasveikstama, kada Bioparox vartojama pačioje ligos pradžioje, todėl jo reiktų skirti atsiradus pirmiesiems ligos simptomams. Svarbu ir tai, kad Bioparox yra saugus vartoti vaikams (rekomenduojama nuo 2,5 metų amžiaus), nėščioms moterims ir tiems, kurie serga gretutinėmis ligomis bei vartoja daug kitų vaistų.

Lietuvoje jau pasirodė nauja Bioparox forma. Patobulinus Bioparox balionėlyje dozavimo vožtuvą, atsirado šių pakitimų: koncentruojasi vaisto srovė, jis neišsisklaido po burną. Todėl sumažėjo tirpalo kiekis balionėlyje iki 10 ml (buvo 20 ml), bet išliko tas pats – 50 mg fuzafungino kiekis. Vienoje purškimo dozėje liko tiek pat – 0,125 mg – fuzafungino. O kaina liko ta pati.

Paprastai Bioparox skiriama: suaugusiesiems purkšti po 4 dozes į burną ir po 2 dozes į kiekvieną nosies landą 4 kartus per parą; vaikams purkšti po 2–4 dozes į burną ir po 1–2 dozes į kiekvieną nosies landą 4 kartus per parą kas 6 val. Paprastai ilgiau nei 7 paras Bioparox gydyti nereikėtų.

Antibiotikų terapijos tikslas:

– mažinti ligos trukmę ir užkrečiamumo trukmę,

– slopinti simptomus,

– mažinti atkryčių tikimybę, išvengti komplikacijų.

Nepūlingos komplikacijos:

  • skarlatiną sukelia eritrocitogeninius toksinus gaminančios streptokokų rūšys. Antrą ligos dieną pacientą išberia tipišku skarlatininiu bėrimu, plintančiu nuo kūno galūnių link, vėliau lupasi padai, delnai;
  • praėjus 2 sav. po negydyto streptokokinio faringito, jau gali pasireikšti reumato požymių. Reumatas patvirtinamas naudojant modifikuotus Jones kriterijus. Didieji kriterijai yra karditas, artritas, chorėja, poodiniai mazgeliai ir erythema marginatum – pakraštinė eritema. Mažieji kriterijai yra karščiavimas, sąnarių skausmas, I laipsnio širdies blokada, padidėję uždegimo faktoriai (ENG, CRB). Ligoniui po buvusio streptokokinio faringito reumato diagnozę patvirtina 2 didžiųjų kriterijų arba vieno didžiojo ir dviejų mažųjų kriterijų buvimas;
  • postreptokokinis glomerulonefritas pasireiškia praėjus 10 d. po faringito ūminiu nefritiniu sindromu – anasarca (anasarka, odos vandene), hipertenzija, hematurija ir proteinurija.

Bakterinis faringitas retai komplikuojasi pūlingomis ligomis, tačiau gali sukelti:

  • peritonzilinį celiulitą ar pūlinį
  • retrofaringinį ar parafaringinį pūlinį
  • vidurinės ausies uždegimą, sinusitą, mastoiditą
  • pneumoniją
  • ūminę viršutinių kvėpavimo takų obstrukciją, epiglotitą
  • pūlingą limfadenitą
  • toksinio šoko sindromą
  • bakteriemija gali sukelti meningitą, smegenų pūlinį, pūlingą artritą, osteomielitą ar kepenų pūlinį.

Pirmos eilės vaistas – penicilinas. Būklės pagerėjimo reikėtų tikėtis jau po 24 val. Antros eilės – laktaminiai antibiotikai ir makrolidai. Paskyrus eritromicino, būklės pagerėjimo reikėtų tikėtis po 72 val.

Beje, pastaraisiais metais visame pasaulyje pastebimas rezistentiškumo makrolidams augimas. Antibiotikų terapija apsaugo nuo reumato, net jei pradėta po 9 dienų nuo simptomų atsiradimo. Visi pacientai, kuriems patvirtintas GABHS, turėtų baigti 10 dienų kursą, net jei simptomų nelieka po 5 dienų. Tai padeda apsisaugoti nuo reumato ir ligos atkryčių. Antivirusinių vaistų turėtų būti skiriama pacientams, kuriems yra imunodeficitas. Esant aiškiam herpetiniam faringitui, galima paskirti acikloviro ar famcikloviro. Esant žinomo gripo A tipo sukeltam faringitui, galėtų būti skiriama amantadino ar rimantadino.

Manoma, kad steroidiniai vaistai gali sumažinti klinikinius simptomus, taip pat jų skiriama esant viršutinių kvėpavimo takų obstrukcijai, ypač suaugusiesiems. Manoma, kad 6–12 metų vaikams ibuprofenas labiau sumažina simptomus nei acetaminofenas. Jei, paskyrus gydymą, po 72 val. negaunama norimų rezultatų, reikėtų pakartotinio klinikinių simptomų ir gydymo įvertinimo. Įtarus ar atsiradus pūlingoms komplikacijoms, būtina gydytojo otorinolaringologo konsultacija.

Kartojantis streptokokiniams faringitams, indikuotina tonzilektomija. Po operacijos 2 metus 50– 80 proc. pacientų neserga bakteriniais faringitais. Deja, trečiaisiais metais po operacijos sergamumas toks pats, kaip ir kontrolinėse grupėse.

Profilaktika

Įrodyta, kad didelių dozių vitamino C vartojimas neapsaugo nuo peršalimo ligų. Priklausantiems didelei gripo rizikos grupei rekomenduojama skiepytis nuo gripo. Literatūroje rasta duomenų, kad gyvos adenovirusų vakcinos buvo veiksmingos kariškių populiacijoje, tačiau šios vakcinos kol kas neprieinamos civiliams.

Pacientų, sergančių faringitu, prognozė puiki. Pacientams reikėtų paaiškinti apie natūralią virusinių uždegimų eigą, kad reikia kelias dienas palaukti, ir savijauta pagerės, kad antibiotikų nereikia, nes jie neveikia virusų. Be to, paskyrus antibiotikų, atsiranda alerginių reakcijų, grybelinių infekcijų ir bakterijų atsparių štamų vystymosi rizika. Pacientai turėtų žinoti apie simptominį nekomplikuoto faringito gydymą.