Šiandien vėl pagalvojau apie laisvę ir apie tai, kiek santykiuose jos reikia. Seniai seniai apie tai jau rašė Dovilė. Gerai parašė. Bet man dar liko neatsakytų klausimų ir pagaliau jie susikristalizavo galvoje tiek, kad galiu prabilti.
Taigi laisvė. Regis, kaip drugeliai skrenda į šviesą, taip mes traukiam laisvės link. Ko ten ieškom? Ką pasiekę jau jaučiamės laisvi? Aha, man irgi pasirodė sunku atsakyti į tokį klausimą. Tad nusprendžiau, jog kiekvienam atsakymas skirtingas. Vienas jaučiasi laisvas gyvendamas vienas, kitas – nepaisydamas kitų nuomonių, trečias – patirdamas kitų pagarbą ar dar ką.
Tačiau kiek suderinama laisvė ir poros santykiai? Visur tik ir plyšaujama: Santykiai tai nuolatiniai kompromisai. Tai darbas, kuris turi būti dirbamas kasdien nuo ryto iki vakaro (ar netgi nakties… ;)..) ir tik nesimuliuotojai galima tikėtis sėkmės.Ir tuomet aš galvoju – kai toks “darbas” taip stipriai tave įtraukia, laiko laisvei natūraliai turėtų sumažėti…. O gal vienas iš šio darbo aspektų būtent ir yra mokymasis suprasti antrosios pusės laisvės poreikį?
Kai pradedi taip vingiuotai mąstyti, gaunasi visiška makalynė. O man vis dar norisi grįžti prie tos laisvės. Kodėl jos kartais taip norisi, nors šalia ir yra širdžiai mielas žmogus?
Čia sau turiu vieną atsakymą (šiukštu neteigiu, kad jis yra neužginčijamas ir teisingiausias!)… Manau, kad žinojimas, jog net būdamas santykiuose esi laisvas, gautas pritarimas iš partnerio, kad taip, tu esi laisvas, nuramina nuotykių ištroškusią sielą. Paradoksalu… Bet mes juk labai dažnai siekiame to, kas uždrausta. Adomas su Ieva mums pirmieji tai parodė, o mes, kvailiukai, nepasimokėm, kad ne visada tai baigiasi geruoju. Ir vis tiek lekiam į pavojus, vis tiek rizikuojam. Kartais – net labai gražiais ir tauriais savo jausmais…
O štai tik leisk žmogui daryti viską, ko jis trokšta, tik pabrėžk, kad neketini jokiomis aplinkybėmis stabdyti ar drausminti, žiūrėk ir nebeliks vietos pagundoms. Nes kam gi siekti to, ko nieks nedraudžia turėti.
Be to, juk žmogus šiaip ar taip yra laisvas savo prigimtimi. Situacijose, kai reikia pasirinkti, kaip elgtis, vis tiek niekas kitas už mus nepasirinks. Ir jokie draudimai, joks pavydas nepadės, jeigu žmogus norės nueiti kitu keliu. Tai gal tiesiog geriau suprasti ir gerbti žmogaus galimybę rinktis?
Esu šventai įsitikinusi – jei žmogutis užsimanys neiti į šoną, jis taip ir padarys. Tad galbūt deklaruodami tai, kad gerbiame kito laisvė rinktis, tarsi pergudrautume pagundas…?
Comments are closed.