Pavydas

Paprastai ilgai galvoju kaip pavadinti įrašą. Vis norisi įdomesnės antraštės (matyt, vaikystės svajos tapti žurnaliste dar glūdi vienam iš mano pasąmonės klodų…). Taip ir gaunasi ilgi užrašai, kurie man pačiai ne visuomet patinka. Bet šiandien pavadinimas atėjo pirmiau nei mintis, ką noriu parašyti.

Suteikiau savo įrašui lakoniška antraštę ir jaučiuosi gerai, nes dabar akivaizdu, apie ką šiandien rašysiu. Apie pavydą. Sutikite, tai vienas nemaloniausių jausmų. Tiek jį jaučiančiam, tiek ir jį sukeliančiam.

Ilgai maniau, kad turėti pavydų vaikiną yra beprotiškai blogai – kiekvieną žingsnį kontroliuoja, draugais nepasitiki, telefone žinutes skaitinėti mėgina. Beveik CŽV! Nemalonu ir žemina.. Juk natūralu norėti, kad tavo draugas tavimi pasitikėtų! O jeigu nepasitiki, imi dvejoti – gal tikrai kažką ne taip darai…?

Tačiau dabar manau, kad daug blogiau yra tam, kuris pavydi! Ne tik dėl to, kad nuolat jaučia nerimą. Pavyduoliai dažnai patiria ir kitų nesupratimą. Nes sveikai pavydūs žmonės paprastai žiūri akis išpūtę, į kokia nors mergaitę, kuri apsiverkia, kai su jos draugu pasisveikina nematyta gražuolė, arba į pavydų vaikiną, kurio akivaizdoje jo moterį nužvelgia kitas vyras. Ne kartą mačiau, kaip tokie puola žiūrinėtojui į atlapus.

Manote lengva gyventi, kai turi nuolat savo merginai (vaikinui), jos draugams ir visiems kitiems aiškinti, kad TAS NIEKŠELIS TIKRAI NORĖJO IŠ JOS KAŽKO DAUGIAU… Manote paprasta vis patikrinti sms žinutes ir nieko neradus bijoti, jog “nereikalingosios” buvo tiesiog ištrintos.

Gyvendamas su pavydu kasdien patiri daug daugiau streso nei tas, kurio pavydima. Juk sakoma, kad šuo ir kariamas pripranta, tai kur jau nepriprasi prie nuolatinių priekaištų. Galiausiai pradedi jų nė nepastebėti, o kai jie dar ir nepagrįsti – tiesiog neimi į galvą.

O pavyduoliui juk šitai tik dar daugiau įtarimų sukelia. Tad noriu žerti patarimą – gal užuot mokę savo antrąsias puses elgtis “išmintingai”, tiesiog mokykitės pasitikėti? Ir suprasti, kad pykti galima tada, kai kas nors ĮVYKSTA, o ne tuomet, kai tam atsiranda vos įžiūrima hipotetinė galimybė. Tiesiog mylėkit ir mėgaukitės meile, o ne drebėkit dėl vėjo malūnų.

Gero savaitgalio – be pavydo ir pykčių 😉

P.S. Iškart atsiprašau, jei pasirodys, kad įrašas nukreiptas prieš vaikinus. Aš mergina ir su moterų perdėtu pavydu susiduriu daug rečiau;)

Comments are closed.