O, kur tu, Žmogau…?

Kadangi Darnioje Poroje didžiausia santykių per atstumą propaguotoja esu aš, todėl šį kartą apie tokį santykių pobūdį mane ir delegavo viešam pasipergyvenimui. Tai štai. Visuomet, kai prasideda nauji santykiai, mąstau – na ir kas čia blogo, kad tas bernikaitis, kuris naujausiai atsirado mano fronte, gyvena šiek tiek toliau.. Vienu kitu šimtu kilometrų.. Kaip ir nieko labai liūdinančio! Meilė juk viską nugali ir taip toliau.. Tik štai, kai kokį mėnesį kitą prireikia kiekvieną pasimątymą planuoti tarsi Anglijos karalienės pasirodymą, prasideda visos bėdos. Nejučia pradedi mąstyti – ar tai jau tikrai tokie svarbūs santykiai, kad būtų verta į juos tiek investuoti. Ir ką tada pamatai? Ogi tai, kad savo naują, dar trapų ryšį pradedi vertinti kaip verslo sandėrį, sverti jo naudą ir nenaudą, svarstyti, kas kiek ir kodėl vertas… Štai čia, manau, ir slypi pagrindinė santykių per atstumą problema. Kad visur siekiam įžvelgti naudą. Bijom rizikuoti ir tiesiog džiaugtis gražiu, svaigiu, nauju jausmu.

Kita vertus, jei kalbam ne apie vietinius atstumus, kurie apsiriboja Lietuva, ir žvelgiam kiek toliau, į pasaulį, įvairių trikdžių, kurie gali ir dažnai pakiša koją, padaugėja. Pati buvau vienos tokios istorijos liudininkė. Megina – lietuvaitė, vaikinas – čekas. Atrodė, gražesnio ir tyresnio jausmo dar nebuvau mačiusi! Idealus sutapimas, nuostabus susikalbėjimas, supratimas. Meilė žydėte žydėjo. Bet tereikėjo jiedviems apsigyventi kartu, ir pradėjo lįsti įvairūs kampai. Kuo toliau, tuo jie pradėjo darytis aštresni. Ir ką? Ir jiedu to neatlaikė. Štai ir meilė per atstumą. Galbūt meilė per atstumą ir gali gyvuoti tik PER ATSTUMĄ? Gal jai nelemta prasiskleisti, kai atstumas išnyksta? O gal tiesiog mylėdami toli esantį žmogutį, iš tiesų mylime ne jį, o idealizuotą jo vaizdą. Ne tikrą žmogų, o jo miražą. Kuris dažnai daug gražesnis, nei realybė. Ir kai miražas išsisklaido, pradedame mąstyti, kad mus apgavo, kad apsimetinėjo… O iš tiesų buvo tik viena mažytė kliūtis, kuri ir lėmė pražūtį – rožiniai akiniai, kurie dėl atstumo nukrito per vėlai.

Ir vis dėlto, kartais žmogus, kuris gyvena visai šalia, gali pats to nejausdamas sukurti daug didesnį atstumą, nei keli šimtai kilometrų nuo vieno miesto iki kito. Todėl svarbiausia jausti, koks atstumas trukdo mums mylėti – kelias, kurį reikia nuvažiuoti, nuskristi, nuplaukti, kad pamatytume mylimą žmogų, ar jausmų atstumas, kuris, deja, dažniausiai neįveikiamas. Todėl aš, kaip manau ir dauguma, mieliau rinkčiausi mylimą žmogų, gyvenantį toli, nei pusėtinai mylimą, kuris gyvena kad ir gretimoje laiptinėje.

Comments are closed.