Nematai, ir širdies neskauda

Turiu tokią draugų porą, kurią paprastai vaadinu FENOMENU. Nes jis meninkas, ji – būsima verslininkė, visų galų meistrė, jis kategoriškas ir užsispyręs, ji griežtesnė nei kategoriška, jis – burbeklis, ji – sarkazmo meistrė, jis – preciziškas tvarkinguolis, ji – kuiteklė.

Na, apibūdinti sunkoka, tačiau apibendrindama galiu pasakyti, kad kartais stebiuosi, kaip jos neišvaro iš proto jo nuolatinis burbėjimas ir kaip jis susitaiko su jos visko išmanymu. Ir atsakymas teateina vienas – MEILĖ.

Ir iš tiesų gražu man, kad jie ir pasipyksta, ir patraukia viens kitą per dantį, ir kartais neatsiplėšia vienas no kito. Tik vis stebėdavausi – kodėl į vakarėlius kartu jie neina?

Ir štai vakar nušiaušėm visi kartu pasilinksminti – diplomų atšvęsti. Kursiokų kalbos, alkoholis, euforija… Galiausiai JIS gal iš džiaugsmo, gal nuo jau minėtų dalykų mišinio, pameta galvą ir pradeda kvailioti – šokti, rėkaloti ir pan. Man kas – man nieko! Sėdžiu, stebiu, juokiuos – gi žmonės įvairiai atsipalaiduoja. O JI tuo tarpu triskart patikrino, ar brangiausias nepametė piniginės, ar vis dar tebeturi telefoną ir ar tikrai dar pamena savo vardą. Galiausiai jie draugiškai nusprendžia važiuoti namo.

Ir jau beveik eidama pro duris drauge man sako: žinai, gal todėl ir neinu “tūsintis” su juo – nematau, ir širdies neskauda. Kai eina vienas, žinau, kad jei išėjo, tai ir grįš. Bet kai turiu galimybę stebėt jo kvailiojimus, įsijungia nenugalimas noras saugoti, rūpintis, globoti, kuris galiausiai išauga į “mums jau laikas namo”. O būt antra mama nėra šaunu… Todėl mieliau jį išlydžiu vieną.

Va tokia istorija. O moralas – na juk tikrai neprivalo pora nuolat būt sulipus. Svarbiausia pasitikėti ir paleisti. Ir laukti grįžtant… Va kodėl žaviuosi šiais savo draugais, nes jie moka vienas kitą paleist. Linkiu to visiems!

Comments are closed.