Kaip “pasimatuoti”, ar žmogus tau tinka?

Rašydama šiandienos dienoraštį, rizikuoju būti išvadinta nejautria ar paviršutiniška jau vien dėl įrašo pavadinimo. Bet neskubėkit teisti, leiskit pasiaiškinti.

Žodį “pasimatuoti” paprastai vartojame kalbėdami apie daiktus. Tačiau įsivaizduokit situaciją: sutinku simpatišką vaikiną ir reikia per kelias minutes įvertinti, ar verta tęsti pokalbį, ar man jis nepatinka. Jei pirmąjį egzaminą išlaikė, pereinam prie antro: susitikinėjam kelias savaites ir ateina laikas spręsti, ar tas žmogus tinkamas rimtai nuoširdžiai draugystei, ar ieškoti kito.

Šis scenarijus, manau, pažįstamas daugeliui. Todėl aktualu apsvarstyti, kokios savybės svarbios, kad nepadarytume klaidos rinkdamiesi draugą ar draugę. Ir čia man galvoje dingteli mintis, jog visas šis romantiškas procesas iš tiesų yra panašus į mano šiandieninį žygį po “Akropolio” išpardavimus. Galim čiulbėti apie romantiką ir protą aptemdančius jausmus – džiaugiuosi, jei Jums taip nutinka, o aš su metais pasidariau gana racionali.

Taigi tęsiam. Į ką atkreipti dėmesį pirmą pažinties dieną? Pirmiausiai, žinoma, į išvaizdą. Nesakau, kad man tai turi didelę įtaką vertinant žmogų, bet vis tik nenorėčiau susitikinėti su man išoriškai nepatraukliu vyru. Toliau man svarbus balsas bei kalbėjimo manieros: tirpstu dėl žemo balso. Ir elgesys: ar jis praleidžia pro duris, ar pavaišina gėrimu, ar turi ką pasakyti. O labiausiai man žavu, kai jis akivaizdžiai nervinasi, nes stengiasi labai patikti…

Darau išvadą: pradinis įspūdis lemtingas. Jei jau pirmojo pasimatymo metu pamatau erzinančias savybes, pažinties geriau netęsti. Bet tai tik mano ne kartą pasitvirtinusi nuomonė. Iš tiesų niekada man nieko neišeidavo su vyru, jei tikėdavausi, kad vis tik jis per kitus pasimatymus parodys save iš kitos, gerosios, pusės.

Praeina keletas romantiškos draugystės savaičių. Viskas pakrypsta link intymesnių dalykų, įsipareigojimų ir kyla klausimas, ar tęsti santykius? Man pajausti, kuo tas žmogus gyvena ir ar aš norėčiau būti to gyvenimo dalim, padeda apsilankymas jo namuose, jo santykiai su šeimos nariais, susipažinimas su jo draugais.

Jei pasirodo, kad vaikino pasaulis man svetimas, aš apsisuku… nebent tai pasaulis geresnis už manąjį. Kokios charakterio savybės lemia, ar būsime kartu laimingi ir ar tai tikrai mano antra pusė? Sunku ir pasakyti, kai negalvoju apie konkretų žmogų… Matyt vertybės, gyvenimo tikslai, požiūris į šeimą turi sutapti. O charakteris bei temperamentas turėtų būti skirtingas.

Banali tiesa, bet gerai, kai šalia turim mus papildantį ir praturtinantį žmogų. Ir išvis, ar žodžiai “antra pusė” nereiškia savybių, kurių mums trūksta?

Comments are closed.