Gyvenu tokį laikotarpį, kuris man kažkuo primena “medžiagos rinkimą”. Jaučiuosi, tarsi ruoščiausi rašyti knygą (nebijokite, bent kol kas tikrai nesiruošiu) ir kruopščiai ieškočiau personažų, vietų, elgesio modelių. Prisipažinsiu – tai įdomu! Per gerus tris mėnesius sukaupiau nemažai patirties, atradau daug naujų dalykų ir, jeigu mokėčiau geriau rašyti, turbūt tikrai imčiausi tos nelemtos knygos.
Visgi vienas dalykas man vis dar išlieka mįsle. Kaip neprisirišti žmonių, su kuriais bendrauji..? Turiu galvoje – kaip išmokti nesisavinti draugų, mylimųjų, tiesiog gyvenimo pakeleivių?
Nežinau, kaip Jūs, bet aš turiu šitą bėdą – naujus žmones sutinku su dideliu entuziazmu (ne, čia dar ne bėda), bet jeigu nutinka taip, kad reikia atsiseikinti, jeigu yvenimo keliai išsiskiria, juos paleisti man nežmoniškai sunku. Jaučiuosi, tarsi prarasčiau dalį savęs.
Viskas gerai, jei tai žmogus, su kuriuo praleista tikrai daug laiko – vaikystė, paauglystė, studijų metai ar dar bala žino kas. Tačiau jeigu tai epizodinis žmogus? Jis ateina, kažko tave išmoko ir išeina. Pavyzdžiu laikykime trumpą susižavėjimą. Tarkime – meilė neturėtų perspektyvų, nes tas žmogus daug keliauja, nesėdi vienoje vietoje, netgi vienoje šalyje. Tarsi susitaikai su trumpa ir pamokančia istorija – tiek galiu. Tačiau kai viskas baigiasi – kad ir gražiai, kad ir be pykčių – vis tiek norisi tą žmogų turėti šalia. Kone kaip daiktą.
Labai norėčiau mokėti tiesiog paleisti žmones. Jie ateina – priimi, būna – mokaisi, išeina – palydi, bet nesiveji. Ar mokate taip? O gal ir nereikia to mokėti?
Šiandien ore tvyro vėsa ir gaivumas. Puikios sąlygos mokytis 😉
Comments are closed.