Dvigubi žaidimai

Žaidimai būna įvairūs. Gaudynės, slėpynės, futbolas, krepšinis, šarados. Matyt, iš vaikystės atsinešame pomėgį žaisti. Tik ne visada tai baigiasi geruoju. Nes ima ir nutinka taip, kad pradedame žaisti kitų žmonių jausmais. O tada jau lauk bėdos! Kad būtų aiškiau, prasitarsiu – aš čia apie dvigubus žaidimus meilėje. Tokius, kurių metu vedžiojame du dėl mūsų bepametančius galvą žmogučius už nosies, apvyniojame aplink pirštą ir paliekame taip gyventi, su nuo ausų krintančiais makaronais…

Nenoriu būti pesimistas, todėl pabrėžiu – tikrai ne kiekvienas gali taip nesąžiningai elgtis. Vis dėlto, globalizacijos persunktame pasaulyje dvigubų žaidimų vis daugėja. Tarsi ir vaidiname, kad tapome nepriklausomi ir labai pasitikime savimi, savo jėgomis ir galiomis. BET… Kai draugaudami su vienu žmogumi, pradedame rėžti sparną apie kitą, ar tai nėra ženklas, kad mums trūksta saugumo, ir kad tas tariamas pasitikėjimas savimi tėra muilo burbulas, kurį dirbtinai stengiamės palaikyti nesąžiningais žaidimais?

Galime prisidengti laisvės sąvoka, postringauti apie tai, kad tiesiog ieškome geriausio. Bet gal mums tiesiog trūksta globos, užtikrintumo, o, kai yra “atsarginis variantas”, lyg ir ramiau. Ir tuomet mūsų nepriklausomybės teorija atlieka tokią pačią funkciją, kaip figos lapelis ant nuogo kūno. Gali manyti, kad nesi nuogas, bet iš tiesų…

Gal net nebūtų taip blogai, jei pasisakytume, apie savo turimus “kelis variantus”? Tuomet bent sąžiningumu būtų galima pasiteisinti. Jei to prireikia.

Comments are closed.