Apie melą sau arba kai įsimylėjus aptemsta akys

Ramybės man jau kelias dienas neduoda mintys apie tai, kuo mus paverčia akla meilė. Mylėti gražu. Skraidyti ant sparnų, užmezgus naują draugystę su žaviu vaikinu, – geras jausmas. Bet… ar visada per aistros rūku užtemdytas akis sugebame įžvelgti, koks jis iš tiesų? Ar nemeluojam sau nepastebėdamos akivaizdžių trūkumų?

Nenoriu pasirodyti labai griežta ar pesimistė, bet paminėsiu kelias, mano nuomone, didžiausias klaidas, kurias daro moterys, kai joms nuo meilės aptemsta protas arba siela.

Turbūt pavojingiausia yra mintis, kad draugas pasikeis. Pasielgė kiauliškai: valandą vėlavo į pasimatymą, kelias dienas neskambino ir neatsakinėjo į skambučius arba netikėtai išvažiavo Naujuosius sutikti pas tėvus (???), palikęs savo merginą vieną šventės išvakarėse… Supykstam. Bet kai po kelių dienų jis netikėtai išdygsta panosėj su puokšte gėlių, vis tik patikim, jog tai nepasikartos. Pažadai, pažadai… Taip gera šalia jo, kad užsisvajojam: tai buvo išimtinis atvejis, daugiau nebeskaudins… Kurgi ne…

Kita problema, kamuojanti merginas, ypač tas, kurios nesulaukia labai daug dėmesio iš priešingos lyties atstovų, draugavimas su pirmu pasitaikiusiu. Vieną dieną moteris nustoja tikėti, kad yra verta doro bei ištikimo žmogaus, nebenori laukti ir pasikabina ant Vingių Jono kabliuko… Rūpinasi juo, pildo visus norus, apgaudinėdama save, kad brangusis pavargęs, kad jam reikia paramos ir kad su ta kaimyne jos bute jis iš tiesų tik gėrė arbatą… Pasekmės – skausmingos, bet pamokančios, jei bendravimas nutrūksta, kol dar nepasirašė popierių. O po vestuvių – gal net amžina nelaimingos našlaitės dalia.

Kartais melas sau būna visai priešingas: moteris įtikina save, kad myli, o iš tiesų taip nėra. „Kodėl turėčiau jo nemylėti? Jis man geras, ištikimas ir rūpestingas. Jis būtų geras tėvas mūsų vaikams…“ Kaip būtų paprasta, jei galėtume taip pasirinkti, kam jausti ypatingai švelnius jausmus… Išsirinkti kaip daiktą… Deja, tas tobulas vyras nelimpa prie širdies… O netikėta aistra nudeginusi atsitiktinė pažintis tampa jausmingiausiu gyvenimo įvykiu. Tada seka ilgas dvejojimo ir apsisprendimo laikas: klausyti proto, ar širdies? Abiem atvejais rezultatai būna skaudūs: iširusios šeimos arba kankinantis gyvenimas su nemylimu vyru, persunktas kaltės ir kito žmogaus ilgesio…

Comments are closed.