Teisingai pasirinkti – kodėl išyra šeimos?

Tekama už geriausio, protingiausio ir gražiausio. Nepaisant to, apie du trečdaliai skyrybų įvyksta moterų iniciatyva. Be to, kone penktadalis išsiskiriančiųjų išsivaduoja iš šeiminių ryšių per pirmuosius ketverius vedybinio gyvenimo metus. Dažniausiai skyrybų prašymuose rašoma apie vyrų girtavimą ir nesutapusius charakterius. Vargu ar per keletą metų šeimos gyvenimo kasdienybė paverčia paslaugų ir įdomų džentelmeną nesugyvenamo būdo girta kiaule. Taigi lieka vienintelė logiška išvada: kandidatas į vyrus neteisingai įvertintas, visa, ką rašiau apie pasimatymų vadybą, moterims yra didžiulė paslaptis.

Neteisingai vertinti mokoma nuo mažumės: skaitomos pasakos apie tinginį, kuris už menkutę paslaugą lydekai ar kitam gyvūnui prasimuša į žmones ir veda princesę; žiūrimi kino filmai, kurių herojus suskaldo bent dvidešimt smegeninių, po to tampa švelnus ir romantiškas; išklausomi patarimai, tarp kurių nuolat kartojamas vienas ypač klaidingas – jei tikrai mylės, pasikeis. Todėl pabandysiu užpildyti šią auklėjimo spragą ir supažindinti su tipais, kurių norinti turėti normalius namus ir ramų šeimyninį gyvenimą mergina turėtų vengti, o jei jau ištekėjo, tai aiškiai įsivaizduoti savo santuokos ateitį.

Girtuoklis. Bendravimo su girtuokliu problema nusakoma labai paprastai: tekančioji už jo išteka už dviejų visiškai skirtingų asmenybių. Dažniausiai iki vedybų ji spėja pažinti tik negeriantį girtuoklį. Tai geras žmogus. Jis mylės žmoną ir vaikus. Be to, jaučiasi kaltas, todėl yra labai paklusnus ir atidus. Jo niekas nesuprato ir nemylėjo, todėl jis ir ieškodavo užsimiršimo. Dabar turėdamas tokią nuostabią draugę jis gyvens visai kitaip.

Bet staiga… grįžta vėlai ir girtas, arba negrįžta savaitę kitą, arba parduoda vaiko lovelę, arba šaukdamas „užmušiu” su kirviu rankoje vaikosi namiškius. Suprantama, po to vėl aiškina, kad tai buvo baisi klaida, kad pasikeis, net gydysis. Mylinti moteris nori patikėti, jog taip ir bus, tačiau bus tik reguliari dviejų asmenybių (geriančios ir negeriančios) kaita. Negeriančioji kartais labai jautri, todėl nuolat pasijunta nevertinama, nuskriausta ir nereikalinga. Pavyzdžiui, gimus vaikui, kuriam žmona turi skirti daugiau laiko nei vyrui. Tada ši jautri asmenybė nusimena ir pasišalina, o jos vietoje atsiranda geriančioji. Rezultatas – bloga visiems: ir žmonai ir vaikui, ir vyrui.

Ypač retai, ypač stipri (stipri ir dvasiškai, ir fiziškai) moteris sugeba rūpintis namais, auklėti vaiką ir vedžioti vyrą į anoniminių alkoholikų susirinkimus. Dar ji privalo negalvoti, o svarbiausia — neparodyti vyrui, kad aukojasi. Mat pastarasis, suvokęs, jog dėl jo aukojamasi, pasijunta kaltas ir bando nusikratyto šio jausmo išgerdamas.

Labai reta moteris sąmoningai pasirinktų aprašytą šeimyninį gyvenimą. Nereta moteris pakliūva į tokią padėtį. Priežastis jau minėta – tai tos dvi girtaujančiojo asmenybės. Vienintelė protinga išeitis – iki vestuvių susipažinti su abiem. Vienintelė protinga išeitis padarius klaidą, susiejus savo gyvenimą su girtuokliu, aiškiai apsispręsti, kiek laiko — vienus, penkerius ar dvidešimt penkerius metus — lauksite permainų. Ir laikytis šio susitarimo su savimi.

Antrasis tipas — pavyduolis. Apie pavydą jau kalbėjome. Norėčiau tik pridurti, jog liguistas pavydas neretai sietinas su alkoholiu. Girtuoklis nuolat ieško priežasčių pateisinti besaikį gėrimą. Tikra ar menama neištikimybė tam puikiai tinka. Be to, girtuoklio lytinis pajėgumas sparčiai menksta. Tai dar vienas pretekstas abejoti žmona. Visgi norėčiau ir paguosti, kad Dezdemonos likimo ištekėjusi už girtuoklio veikiausiai išvengsite. Nes, kaip rašo psichiatras Valteris Bornas, „su retomis išimtimis galioja taisyklė: žmogžudysčių nebūna. Paprastai pavyduolis stipriai sumušdavo žmoną, neretai – daug kartų”.

Sakysite: “Gera paguoda“. Tačiau – kokia yra, tokia jau yra. Bet pereikime prie trečiojo tipo. Tai – Don Chuanas, vyras, kuris nežino, ko jam reikia, todėl nesugeba pasirinkti. Jam lengviausia išeitis — norėti to, ko nori visi kiti (tie „visi kiti” – tai tėvai, draugai, įsivaizduoti herojai ar dar kas nors). Bet sekant kitais kyla pavojus, jog geriau žinantys, ko jie nori, „aplenks”.

Lenktyniauti nesuvokus savo poreikių labai sunku. Lieka vienintelis kelias: būti „geriausiam”, „gražiausiam”, „šauniausiam”. Pasirinkus tokią gyvenimo kryptį tenka vengti bet kokios veiklos, nes galimos nesėkmės, sugriausiančios pranašumo vaizdinį.

Šios slaptos emocijų buhalterijos esmė: iš pradžių gilus egocentrizmas, tikėjimas, kad pasaulio centras — tai jis, ir noras juo būti, o kartu toks pat gilus nepasitikėjimas savimi; toliau – noras patvirtinti savo vertę, tada — moters, kuri tai padarys, paieškos ir pagaliau bėgimas nuo jos, nes ji gali perprasti Don Chuaną, t. y. suvokti, kad jis geba sukurti tik eskizą, bet niekada nenutapys paveikslo, kad įstengia tik sudominti moterį, bet nesugeba jos patenkinti. Be to, moteris jam dažnai yra tik lenktyniavimo su kitais vyrais priemonė. Laimėdamas ją Don Chuanas įsivaizduoja, jog patvirtino savo pranašumą prieš mokslininką, menininką, verslininką, t. y. prieš tuos, su kuriais pats to neįsisąmonindamas lenktyniauja.

Visi šie prieštaringi lenktyniavimo ir savęs nuvertinimo žaidimai kruopščiai slepiami. Sugebėjimas slapukauti kelia susidomėjimą. Tačiau pažinti Don Chuano „paslaptis” labai lengva. Nereikia klausytis jo samprotavimų apie tragiškus išgyvenimus. Tereikia jam pasakyti, jog jo nuotykiai — tai nesubrendusio paauglio problemos. Protingas vyriškis apsidžiaugs, jei jo draugė nepavyduliauja dėl praeities. Don Chuanas jokiu būdu nesutiks su tokiu jo nuotykių vertinimu. Jis supyks, ims kažin ką aiškinti apie lemtingas aistras, kol galų gale visiškai nusišnekės. Veikiausiai po to jis taps tiek nuobodus, kad ir labai atlaidi moteris nebenorės jo klausytis.

Mamytės sūnelis. Tai maždaug keturiasdešimtmetis vyriškis, gyvenantis su seniai išsiskyrusia ar našlaujančia motina. Ši mano, jog aukojosi vaikui, darė viską, kad jam nieko netrūktų, bandė pakeisti tėvą, būti ištikimiausia draugė. Kitaip sakant, auklėjo vaiką sau. „Atidaviau jam viską”, — mėgsta sakyti tokios mamytės. Jei būtų sąžiningos, turėtų pridurti: „Ir viską pasiėmiau”. Jos vaikas, net jei jis ir vėpla, vis viena jai atrodo esąs genijus, kuriuo reikia ypač rūpintis. Todėl ji nuolat maitina, guodžia ir šviečia savo sūnelį.

Svarbiausia šviečiamosios veiklos idėja — išaiškinti, kad saugotųsi galinčių jį pražudyti vėjavaikių merginų. Apie keturiasdešimtuosius tokios globos ir auklėjimo metus pasiekiamas išbaigtas kūrinys – tvarkingai atrodantis (tuo rūpinasi mamytė), santūrus (nes bijo būti atviras), užimantis vidutines pareigas ir vidutiniškai stropiai jas atliekantis vyriškis. Kiti privalumai: negirtuoklis, nepalikęs šeimos, nelinkęs į kokias nors kvailystes. Iš pirmo žvilgsnio kone idealus kandidatas j vyrus. Tačiau atidžiau pažiūrėjus, emociškai jis bus labiau susijęs su mama negu su žmona. Mamai pasakos savo rūpesčius ir džiaugsmus, su ja aptarinės menkiausius planus ir tikrai nesugebės paremti žmonos, nes įprato būti ginamas ir remiamas pats. Buitinius darbus irgi perleis žmonai, o jos pastangų nevertins, nes „mama tvarkėsi geriau”. Be to, bus be galo nuobodus, nes priprato, jog jo saikingas pramogas rengia kiti, o papasakoti gali tai, kas domina darželinuko mamą. Žmonai taip pat teks kantriai klausytis anytos pastabų ir dūsavimų, kad jos vaikelis „galėjo rasti ir geresnę”. Nuo anytos gal ir pavyks pabėgti persikeliant į kitą miestą, bet atsiriboti nuo jos įtakos – ne.

Vienintelė išeitis – iš karto susitaikyti su antrosios auklės vaidmeniu. Prieš tai pravartu pabendrauti su girtuokliu ar liguistai pavydžiu sadistu. Po jų gyvenimas su mamytės sūneliu nebaisus, nors didelio džiaugsmo nesuteiks.

Comments are closed.