Altruistinės savybės kenkia…

Moterims skirti žurnalai nuolat spausdina tarsi tą patį laišką. Jo siužetas toks: „Moteris aukojosi vyrui ir šeimai tol, kol pastebėjo, jog yra visiškai išsekusi ir gavo nepalyginti mažiau nei davė”. Toliau retoriškai klausiama: „Kodėl jie, t. y. šeimynykščiai, tokie nedėkingi ir nejautrūs?”

Altruistinės savybės priešpastatomos šeimynykščių nesupratingumui ir tokios moters mums pasidaro natūraliai gaila. Įdomesnis ir labiau pamokomas siužeto posūkis — ji nusprendžia daugiau rūpintis savimi. Po to paprastai paaiškėja, kad ir vyras, ir vaikai ne tik kad liko gyvi bei sveiki, bet puikiai susitvarko ir netgi yra patenkinti.

Regis, tokia moteris galėjo sparčiau suvokti, kad darnūs santykiai sukuriami ir duodant, ir gaunant. Tačiau ji duodavo ir apsimesdavo, kad gerai jaučiasi. Atrodytų, taip išsiskleidžia jos altruistinės savybės, pasiaukojimas, nuolankumas. Na o vyras vadovavosi sava logika: kai jai ko trūks, ji pasakys ir paprašys. O ji tikėjosi, kad meilė – tai jausmas, kuris kažin kodėl sustiprins vyro telepatines galias, ir jis pats susipras perimti šeiminių pareigų naštos dalį. Tuo tarpu jis manė, jog pageidavimų nebuvimas reiškia, kad jų abiejų pastangos daugmaž lygios ir nieko keisti nereikia.

Kartais ilgai nesulaukusi paramos moteris supyksta ir pareiškia, kad artimieji yra blogi ir nejautrūs, praneša, jog rašo jiems nepatenkinamą pažymį. Ji tikisi permainų. Paprastai jų nesulaukia, nes vyras mano: už praeitį neigiamą įvertinimą jau gavau, taigi esu nubaustas, tad dabar pradedu tarsi nuo nulio, o gyvenimo draugė tyli ir nieko neprašo – vadinasi, viskas puiku.

Nuolatinė moterų viltys ir vyrų supaprastintas mąstymas virsta nesusikalbėjimu, tai kaupiasi ir kartina šeimos gyvenimą. O kaip paprasta išvengti tokių nesklandumų — tereikia atminti, kad vyrai ir moterys vertina vienas kitą ir pasaulį skirtingai.