Po meilės labirintų Kaune

  Dėkoju, kad vakar dalyvavote mūsų organizuojamame renginyje! Man liko tiek įspūdžių, kad nusprendžiau parašyti Jums grįžtamąjį laišką…

Kiekvienas žmogus yra skirtingas ir kuria savo gyvenimo kelią… Bet būna taip, kad patys to nesuvokdami kartojame tas pačias klaidas, kurios griauna mūsų svajones ir darome pasirinkimus, kurie neatneša mums laimės.

Taip pat, manau, darome sprendimus, kurie nulemti vadinamos moteriškos intuicijos ir kurie nukreipia mūsų gyvenimo virvę norima linkme. Gal vienas iš jų – skirtis su vienu ar kitu vyru, gal kitas iš jų – ateiti į mūsų renginį…

Aš esu iš tų žmonių, kurie tiki idealia meile ir tobulais santykiais “kol mirtis mus išskirs”.

Gal sakysit – naivuolė, bet aš negriausiu savo svajonių pilių, net jei visas pasaulis tai kartotų choru ir bandytų mane nutupdyti ant žemės.

Sakysit – tu dar jauna. Na taip, man tik dvidešimt ketveri, visi trys gyvenimo ketvirčiai dar prieš akis, bet manau, kad gyvenimo laikas skaičiuojamas ne metais, o nuostabiomis akimirkomis…

Taigi, nukrypau nuo minties. Esu idealiste ir jeigu įsimyliu, tai iki pirštų galų ir iš visos širdies. Tada galiu nuskinti saulę ir padovanoti visas žvaigždes. Tada galiu atiduoti visa, kas yra mano, tam, kurį myliu.

Dažnai dėl tokio požiūrio tekdavo nukentėti. Rašydavau laiškus per naktis, dovanas gamindavau savo rankomis ir “čiustindavau” iki tobulumo valandų valandas. Galėdavau nueiti pėščiom šimtus, nuvažiuoti tūkstančius kilometrų dėl trumpos akimirkos – pabūti kartu. Galėjau net paminti savo principus ar ragučius apsilaužyti, nors mano natūrai kartais sunku perlipti per save… Kartais net atrodo, kad dėl meilės galiu padaryti viską…

Tik ji dėl manęs ne visada viską galėdavo padaryti… Turėjau sąlyginai daug skaudžių išsiskyrimų (patirčių), po kurių galvodavau, kad visas gyvenimas griūna. Nesuprasdavau, kodėl mane gyvenimas taip baudžia, kai stengiuosi žmonėms dovanoti tik šilumą ir gerus darbus. Kai vadovaujuosi “credo”, kad reikia būti tiesiog geru žmogumi ir tau žmonės bus geri…

(Gal todėl ir pasirinkau darbą čia, kur galiu bent teoriškai, bent minimaliai prisidėti prie dviejų pusių vienas kito atradimo, kas, mano manymu, labai svarbu, norint eiti savo gyvenimo keliu ir tvirtai ant jo stovėti).

Taigi, turėjau skaudžių nusivylimų ir galvodavau, kad TOKIOS MEILĖS, TOKIO ŽMOGAUS, TOKIŲ SANTYKIŲ daugiau niekada nebebus.

Taip, nebebus… Bet dabar galiu pasakyti, kad GALI BŪTI KITOKIE (santykiai) ir, kad lazda turi du galus. Tie KITOKIE, tai nebūtinai blogesni. Juk žmogus toks sutvėrimas – nežingsniuoja atgal tendencingai, jis varo save iš vidaus į priekį. Ne visada pavyksta… Bet svarbu nepailsti ir siekti – geresnio darbo, geresnės algos, gilesnės draugystės, tikresnio jausmo, didesnės laimės, amžinos meilės, tobulesnės išvaizdos… VISKO! Čia liaudies išmintis ne veltui yra prikūrusi – “geriau pabandyti, ir gailėtis, nei gailėtis, kad nepabandei”, “pats esi savo likimo kalvis”, “kaip pasiklosi, taip ir išsimiegosi”…

Tikiu, kad pažinčių svetainėje galima ne tik PERSPEKTYVIAI susipažinti, bet įmanoma netgi susituokti. Tikėkit! Galima būti labai susiskaudinusiam, bet tai gali būti puiki pamoka ir moralas, jog visa tai turėjo tavo gyvenime įvykti, kad įvertintum tai, ką dabar turi, kad būtum tokia/toks, kokia/koks dabar esi, kad mylėtum save labiau ir nedarytum tų klaidų (kurias darei) su tuo žmogum, su kuriuo nebenori daryti JOKIŲ klaidų… tik būti kartu amžinai.

Linkiu meilės! Tikiu, kad jums pavyks!

Desertui pridedu vienos mano labai geros draugės “iškastą” Bruno Ferrero meilės apibrėžimą, kuris galbūt tiks Jums, o gal privers susimąstyti, koks gi Jūsų apibrėžimas ir kur veda JŪSŲ MEILĖS LABIRINTAS: “Meilė dažnai kelia stiprią baimę, nes verčia žengti žingsnį pirmam, reikalauja pamiršti save, išsižadėti savęs, pasitikėti kitu ir jam pasiaukoti. Teks užmokėti už kiekvieną neištartą žodį, už neįkūnytas glamones, už sutryptas svajas. Reikės atsiskaityti už baimingumą ir jausmų šykštumą, kurie kliudė mylėti, už atsainumą ir puikybę, kurie slopino polėkius. Teks atsiskaityti už negimusius bučinius, už gerklėje užgniaužtas ašaras, už neišreikštą aistrą, už netesėtus pažadus ir iššvaistytą laiką…”

SEKMES! Iki kitų kartų…

Nuoširdžiai KRIS