Norisi pašokti

Kažkodėl kutena padus. Norisi bėgti, rėkti, kažką daryti. Kartas nuo karto gyvenimą aplanko pokyčių ilgesio vėjas. Tada viskas spengia galvoje. Norisi tvarkytis, keistis, tobulėti, viską išjudinti ir pradėti viską iš naujo. Kad viskas būtų kitaip. Iš esmės.

Tik nežinia nuo ko pradėti. Kirba padrikos mintys. Nežinai, kas negerai. Bet jauti kažkokią apatiją, tingulį. Kažkokį nepasitenkinimą gyvenimu. Supranti, kad visi išsikelti tikslai jau pasiekti, kad kiti juda į priekį ir tau pačiam reikia krypties, siekiamybės, postūmio, adrenalino.

Tai gali atsitikti po tam tikrų gyvenimo įvykių arba po iš šalies išgirstų žodžių – “kur tavo akių spindėjimas”, “kur dingo tavo entuziazmas”, “tau tikrai čia ne vieta”, “galėtum turėti geresnį”, “tu gali”, “pagalvok”…  kartais tuos vėjus atpučia konkretus žmogus, kuris įkvepia kaip mūza. Nesvarbu, ar iš šalies, ar iš vidaus ateina žinojimas, kad reikia keistis. Jei tai suputo, tai tampa galvos skausmu ir varomuoju varikliu. Galima laukti, kol entuziazmas priges, arba išnaudoti energiją ir rizikuoti.

Taip ir aš susimąsčiau. Viskas savo vėžiose, viskas ramu. Darbai nudirbti, širdis paglostyta. Ko griebtis? Vaikų dar nesinori. Knygos nerašysiu. Kas toliau? Susigalvojau kelis tikslus, dar neįrėminau jų, bet idėjas jau paleidau pasroviui, kad rodytų man kryptį. Kažkaip atsirado jėgų. Gal tikrai žmogaus galimybės neribotos, tik reikia žinoti ko nori ir eiti ta kryptimi?

Atsiminiau vieną seną būdą savo tikslams realizuoti. Pagrindinis elementas – yra padėka. Dėkojimas visiems ir už viską. Už tai, kas esi ir tai, ką turi. Vertinimas to, ką turi. Begalinis džiaugsmas dėl to, ką turi, dėl to, dėl ko kovojai ir ką gavai. Dažnai užmirštame pasidžiaugti už sveiką artimą. Už tai, kad nesergame baisia liga. Už tai, kad dirbame, ar už tai, kad šiandien valgėme. Gal kažką skanaus. Už tai, kad matome. Kad lapai krenta. Laimei nėra ribų. Jei mes patys savęs neapribojame.

Prisipažinkit, juk būna taip, kad pradedame skubėti, bėgti, nežinodami dėl ko ir rezultatas – liekame nusiminę, pavargę. Arba su aistra siekiame, kovojame, o turėdami nebekrykštaujame kaip maži vaikai. Tiesiog priimame tą faktą kaip savaime suprantamą dalyką. Kiekvienas laimėjimas yra brangus. Pats ėjimas į jį jau yra laimėjimas ir reikia vertinti procesą. Juk  gyvename ne dėl to, kad po mirties džiaugtis savo nugyventais žygdarbiais. Ne tam, kad vėliau žavėtis suaugusiais vaikais. O jei tos akimirkos nesulauksime? Džiaukimės dabar. Kiekviena akimirka.

Kviesdama Jus šokiui į mūsų vakarėlį “Diskoteka” prisiminiau legendinio lietuvių atlikėjo A. Mamontovo dainą “Ar tai būtum tu”. Ši daina slepia savyje daugiau, nei pasakoma pirmosiomis dainos eilutėmis. Kiekvienam ji gali skambėti vis kitaip, ir reikšti vis kitus dalykus… Man ji siejasi su meile, su gyvenimo švente, su artimais santykiais, su gyvenimo pabaiga, su žinojimu, su dvejonėmis…

Kviečiu ateiti į diskoteką tuos, kurie dar niekada nesilankė mūsų renginiuose. Pabandyti pakeisti rutiną, kasdienybę, sudrumsti rudenines balas kartu. Pabūti tarp žmonių, kuriems galėtumėte adresuoti klausimą: “Ar tai būtum tu?”, nelaukiant atsakymo į jį linksmintis, džiaugtis, atrasti save ir kitus. Šis mūsų vakaras “žada” būti labai jaukus, pilnas šokio, judesio ir šilumos. Kaip ir visi vakarai pas Ramune, iš kurių žmonės išeina su šypsenomis, klegėdami, susikibę už rankučių.

O tiems, kas jau lankėsi mūsų vakarėliuose, nebereikia tikriausiai jokio motyvuojančio žodžio. Jie buvo, jie žino ir beveik garantuoju, kad jie ateis. Pasibaigus vasaros uždarymui po lietumi laukia rudens šokių maratonas po stogais įvairiose vietose, kurias skelbsime savo svetainėje.

Klausite, kodėl šokiai? Kodėl diskoteka? Pasigedau judesio pati. Be to, atsimenu, iš Jūsų lūpų per kelis vakarėlius, kad norite kontakto ir šokio daugiau. Tai viskas? Galbūt. Dar vienas pretekstas – tėvų ir senelių atsiminimai. Jie choru kartoja, kaip anksčiau būdavo smagu eiti pasišokti, susipažinti ir guodžiasi, kad tokių vietų nebėra. Daugelis jų per tokius vakarus susipažino ir susiporavo.

Galbūt vienas iš mano tikslų ir yra, kad šie vakarai pavyktų ir liktų Jūsų atsiminimuose?…

Surašykite savo norus, svajones, tikslus, paleiskite pasroviui ir atplaukite pas mus – “tie, kurie skrenda per mėlyną dangų ir tie, kurie išdrįsta nuvyt abejones“…

Ačiū kad skaitėte ir buvote su manimi.

Kris

Comments are closed.