Pulti stačia galva

Visai neseniai buvo laikas, kai nepaliaujamai galvodavau, ką reikia padaryti, kad atrodytų, jog nieko nebesitiki. Mat norėjau apgauti posakį “meilė ateina, kai mažiausiai tikiesi”: planas buvo slaptutėmis tikėtis, bet labai jau įtikinamai vaidint, kad jokios meilės man nerūpi 🙂

Kvaila ir net sakyčiau vaikiška. Bet ko tik žmogus neprisigalvoji, kai širdelei šalta… Na ir taip tikėdamasi-nesitikėdama pragyvenausau vieną dalį laiko, tada – kitą. Ir šit! Na ėmė ir pasirodė ta meilė pro namo kampą.

Pirma mintis – niekam nesigirk, niekam nesakyk! Viskas gi dar taip trapu… Pūstels stipresnis vėjelis, ir subyrės šitas kortų namelis… Tai geriau jau tylėti, kad vėjas neišgirstų, kurlink jam pūsti. Va, kokia savisauga! Ar baimė? Kaip iš šalies atrodo? Turbūt, sutiksiu su viskuo.

Tačiau kaip paprastai būna, po pirmos minties ateijo ir antra. Tad padrebėjusi minutę kitą dėl to, kaip viskas nauja ir netikra, susvyravau tarsi ant skardžio, ir… puoliau. Stačia galva į tai, ko bijau. Nes beprotiškai bijodama, dar beprotiškai ir noriu. Šiuokart noras laimi.

Meilė – apgaulingas ginklas. Kartais būna švelni, kartais žeidžia. Tačiau gal atsargiai su ja nereikia? Gal atsargumas atima dalį džiaugsmo? Nežinau… Panašu, kad puolus stačia galva atsargumas dingsta. Žiūrėsim, kas bus. Jeigu nepastvirtina – parašysiu.

Comments are closed.